Arvydas Šliogeris
Born
in Panevėžys, Lithuania
September 12, 1944
Genre
![]() |
Daiktas ir menas: du meno kūrinio ontologijos etiudai
5 editions
—
published
1988
—
|
|
![]() |
Kas yra filosofija?
—
published
2001
|
|
![]() |
Transcendencijos tyla: pamatiniai filosofijos klausimai
2 editions
—
published
1996
—
|
|
![]() |
Bulvės metafizika
—
published
2010
|
|
![]() |
Pokalbiai apie esmes
by
—
published
2013
|
|
![]() |
Melancholijos archipelagai. Žodžiai ir vaizdai
—
published
2009
|
|
![]() |
Būtis ir pasaulis: tyliojo gyvenimo fragmentai
—
published
1990
|
|
![]() |
Names Of Nihil
2 editions
—
published
1997
—
|
|
![]() |
Lietuviškosios paraštės
—
published
2011
|
|
![]() |
Niekis ir esmas: T. 1: Pakeliui į Niekį
—
published
2005
|
|
“That is why it has been repeatedly noticed that the human life is a theatre where the mask show takes place, and we are merely the actors of that show, having entirely identified ourselves with the masks and fooling not only others, but first of all ourselves.”
― Names Of Nihil
― Names Of Nihil
“Tapyba yra bene pats jusliškiausias iš visų menų. Ir ne tik todėl, kad tapybos kūrinį matome (juk tam tikru atžvilgiu matome ir poeziją, ir net muziką, sužadinančią mumyse kokius nors “sielos akimis” regimus vaizdinius), bet ir todėl, kad paveikslas yra jusliškai individualizuotas, objektyviai egzistuojantis daiktas. Be to, jame pavaizduoti jusliškai individualizuoti daiktai. Tiek poezijos, tiek ir filosofijos kalba skleidžiasi laike, o tapybos kūrinys ir tai, kas jame pavaizduota, egzistuoja erdvėje ir apskritai yra nejudru. Į paveikslą besiskverbiantis kalbos dinamizmas susiduria čia su juslinio daiktiškumo statika, taigi su savo prigimčiai svetima stichija. Negana to, kiekvienas žodis ar jis funkcionuotų filosofiniame, ar poetiniame kontekste, yra grynos prasmės išraiška; o paveiksle pavaizduoti jusliškai individualūs daiktai patys savaime nėra grynosos prasmės, jie tik nurodo į prasmę, kuri tiesiogiai paveiksle nedalyvauja, kuri transcendentiška jusliniam paveikslo pavidalui. Sezano “Didžioji pušis” kaip daiktas, kaip spalvų ir formų sankaupa, dengianti paveikslo plokštumą, savaime jokios prasmės neturi. [...] Meno istorikas ir filosofas nuo paveikslo nenusisuko tik todėl, kad jie “primąstė” tam tikras prasmes, jusliškai individualizuoto daikto beprasmišką būtį savyje pavertė kalbiniu ekvivalentu, kartu tarsi perkėlė jį į grynųjų prasmių stichiją, tačiau ji pati savaime neturi bendro mato su jusline realybe.”
― Daiktas ir menas: du meno kūrinio ontologijos etiudai
― Daiktas ir menas: du meno kūrinio ontologijos etiudai
Is this you? Let us know. If not, help out and invite Arvydas to Goodreads.