Gintaras Beresnevičius

“- Gėrio ir blogio kautynės - atgyvenęs dalykas, - paaiškino Pūzras, - dabar kaunasi viena blogio rūšis su kita. Tai Armagedonui visai nekliudo įsisiūbuoti, tik po šitokio lemiamojo susirėmimo niekas neateis. Ko gera, esame palikti patys sau. Ir kiekvienam sava Paruzija, kiekvienam savas Armagedonas. Kiekvienam savo išsiganymo rūšis ar kiekvienam savas pragaras.”
― Gintaras Beresnevičius, Paruzija

“Naktį vaikšto ir romantikai, bet jie vaikšto paupiais ir senamiesčių gatvelėmis. Arba iš romantikos pertekliaus nueina naktį į girią ir girioje dainuoja apie žmoniją. Romantikai rūpinasi žmonija ir skaito daug knygų, nagrinėjančių žmonijos prigimtį ir poeziją. Naktimis į miškus su savimi pasiima po tomelį Rilkės, Marčėno, Mačernio, Braziūno, Jonyno, bet tik atsidūrę girioje pastebi, kad ten tamsu ir jie negali skaityti. Negali net atsisėsti, nes būdami išsiblaškę nepasiėmė polietileninio maišelio pasitiesti. Nepasiima net akinių nei guminių batų, nes mano, kad miške su guminiais batais nekaip atrodys. Miške jie sutrinka, nes pamato, kad nėra suolelių, ir apčiuopomis jų veltui ieško, juk iš tiesų geriau neieškotų be reikalo, nes suolelių tai girioje nėra. Ir pasiskaityti poezijos jiems neišeina, nes tamsu. Juk sakiau, kad suolelių jie ieško apgraibomis. O naktys būna be mėnulio. Ir akinius jie pamiršę ar pametę, bet jokio skirtumo. Net jeigu nakčia koks praskrendantis lėktuvas spygteli švieselėmis, vis tiek jie nespėja nė knygelės atsiversti. Ar kokia kometa nukrenta, vizgindama uodegą iš malonumo, nesuprantamo ir svetimo žmogui. Ak, tie romantikai, norisi pasakyti, ak!”
― Gintaras Beresnevičius, Vilkų saulutė: eseistika