“Ji pati iš savęs žino, kaip ramina gamtos balsas, vėjo ūžavimas klevo viršūnėje, kapinaičių medžiuose. Ypač rudens naktimis, pavasario vėtrose: esi vienas savo troboj, aplinkui siautėja baisingos jėgos - naktys, tamsos, lietūs, perkūnijos, o vis tiek žinai, kad niekas tavęs nepalies: gina medžiai, užstoję būstą, jie grumiasi, girgžda ir traška, bet jie neišduos tavęs, gyvenančios viršum jų šaknų, po jų viršūnėmis: tu jiems - savo žmogus, jie - tavo medžiai". "Gyvenimas po klevu", R. Granauskas”
―
Romualdas Granauskas,
Gyvenimas po klevu