“Kai mėginame pabėgti nuo baimės, mes stengiamės tuojau pat save atskirti nuo šio jausmo ir užfiksuoti jį. Interpretuojame jį, atsižvelgdami į prisiminimus, bandome prisitaikyti prie slėpiningos dabarties, lygindami ją su (prisimenama) praeitimi, įvardydami ir atpažindami ją.
Viskas būtų labai gražu, jei bandytum pasprukti nuo kažko, nuo ko gali pasprukti. Pabėgti naudinga, ieškant pastogės per lietų. Tačiau neaišku, kaip gyventi su dalykais, nuo kurių negalima pasprukti ir kurie jau yra tapę tavo dalimi. Iš tavo kūno nepašalinami nuodai, sužinojus jų pavadinimus. Mėginti kontroliuoti baimę, depresiją ar nuobodulį įvardijant juos - tai tarsi prietaringai tikėti užkeikimais bei užkalbėjimais.
Labai lengva suprasti, kodėl tai neveikia. Aišku, mes bandome atpažinti, įvardyti ir apibrėžti baimę, kad padaryti ją objektyvią, tai yra atskirtume nuo "Aš". Tačiau kodėl mes stengiamėss atsiriboti nuo baimės? Todėl, kad bijome. Kitaip tariant, baimė implikuoja bandymą nuo jos atsiskirti, tarytum galima būtų ugnį užgesinti ugnimi.”
―
Alan W. Watts,
The Wisdom of Insecurity: A Message for an Age of Anxiety