Lietuva / Lithuania discussion

Jotvingių premija – literatūrinė premija, 1985 m. įsteigta Sigito Gedos. 1990 m. premija susieta su kasmetiniu literatūros festivaliu „Poetinis Druskininkų ruduo“.

Iki 1990 m. premija buvo 10 rublių dydžio.

Jotvingių premija skiriama kasmet už per pastaruosius dvejus metus išleistą geriausią poezijos knygą (skaičiuojant nuo vieno Poetinio Druskininkų rudens festivalio iki kito); Jaunojo jotvingio premija skiriama už geriausią jauno autoriaus (iki 35 metų amžiaus imtinai) originaliosios poezijos, verstinės poezijos ar poezijos kritikos knygą, išleistą per pastaruosius dvejus metus (skaičiuojant nuo vieno Poetinio Druskininkų rudens festivalio iki kito).

1985 – Kornelijus Platelis
1986 – Vytautas P. Bložė
1987 – Bronius Kutavičius
1988 – Alfonsas Nyka-Niliūnas
1989 – Kazys Bradūnas
1990 – Henrikas Čigriejus
1991 – Henrikas Nagys
1992 – Donaldas Kajokas
1993 – Knuts Skujenieks
1994 – Sigitas Geda
1995 – Sigitas Parulskis
1996 – Marijus Šidlauskas-Jonaitis
1997 – Antanas A. Jonynas
1998 – Marcelijus Martinaitis
1999 – Nijolė Miliauskaitė
2000 – Alfonsas Bukontas
2001 – Jonas Strielkūnas
2002 – Jonas Zdanys
2003 – Vladas Braziūnas
2004 – Stasys Jonauskas
2005 – Tomas Venclova
2006 – Kęstutis Navakas
2007 – Almis Grybauskas
2008 – Aidas Marčėnas
2009 – Valdemaras Kukulas
2010 – Viktorija Daujotytė
2011 – Alfonsas Andriuškevičius
2012 – Rimvydas Stankevičius
2013 - Jonas Kalinauskas
2014 - Gintaras Bleizgys

1985 m. laureatas - Kornelijus Platelis


KEISTAS NUOTYKIS

Maždaug prieš du tūkstančius mūsų
metų, kuriais matuojame žmones,
gyvulius, geležinkelius arba laikrodžio
spyruoklės judesius, viešpaties atminty
užsikirto mažas, visiškai mažas sraigtelis,
judinęs mūsų miestelio laiką, ir mūsų miestelyje
apsigyveno nemirtingumas.

Nemirtingos vištos, sliekai, tarakonai,
galvijai, idėjos ir, žinoma, žmonės.

Jie sakė, jog viešpats
nuleido savo malonę
tiesiog iš dangaus ant miestelio,
ir džiaugėsi nemirtingumu, ir puotavo,
valgė nemirtingas vištas, gėrė alų.

Bet pamažu miestelin
įplaukė užmarštis
iš gilių požeminių upių,
ir žmonės galiausiai užmiršo,
jog buvo kadaise mirtingi,
džiūgavo, verkė, mylėjos, puotavo,
iš lėto pamiršo viską, net patys save,
o miestelis tyliai pakilo nuo žemės
ir atsidūrė kažkur danguje.

Ir niekas nieko daugiau negirdėjo
apie nemirtingas vištas, tarakonus,
galvijus, idėjas ir, žinoma, žmones.


Platelis, Kornelijus. Žodžiai ir dienos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.

P.S. K. Platelis šia premija apdovanotas už eilėraštį „Jotvingių malda šuoliuojant į priešą“, tačiau interneto platybėse nepavyko jo rasti. Jei kas atkapstytų, būtų labai puiku.


*********************************************************


Kornelijus Platelis (gimęs 1951 sausio 22 d. Šiauliuose) – poetas, vertėjas, eseistas, visuomenės veikėjas. Pagal išsilavinimą, jis – statybos inžinierius, tačiau be darbo Druskininkų statybos organizacijoje, ne savo valia buvo sovietų armijos karininkas, paskelbus nepriklausomybę - Lietuvos kultūros ir švietimo ministerijos viceministras, vėliau ir švietimo ministras, Druskininkų mero pavaduotojas, ,,Vagos'' leidyklos vadovas. Dabar K. Platelis yra seniausio Lietuvoje kultūros savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiasis redaktorius, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentas, „Poetinio Druskininkų rudens“ organizatorius, beveik visų didžiausių Lietuvos premijų laureatas:1985 m. poetas apdovanotas Jotvingių premija už eilėraštį „Jotvingių malda šuoliuojant į priešą“, 1996 m. paskelbtas „Poezijos pavasario“ laureatu už knygą „Prakalbos upei“, 2002 m. apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros ir meno premija, 2011 m. gavo Lietuvos Rašytojų sąjungos premiją už eilėračių rinkinį „Karstiniai reiškiniai". K. Platelis yra išleidęs penkis eilėraščių rinkinius, vieną rinktinę ir vieną esė rinkinį. Jo kūrybą yra išversta į 18 kalbų. Be to poetas yra parašęs paaiškinimus Senojo Testamento lietuviškajam vertimui bei vertęs Elioto, Ezro Poundo, Č. Milošo tekstus į lietuvių kalbą. Tolerantiškas kaimynams, orus patriotas. Draugiškas intelektualas, demokratiškas vadovas, aukštų postų nė trupučio nesugadintas.(G. G.)

Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?

Dabar man sunku eilėraščių rašymą pavadinti pašaukimu. Juos kuriu arba verčiu tik priešokiais. Polinkį rašinėti turėjau nuo pat vaikystės, tačiau rimtai į ji nežiūrėjau. „Rimtai“ rašyti pradėjau laiku, sulaukęs gal 21 metų. Laiku ta prasme, kad mano reiklumas sau tada dar neviršijo kuklių kūrybinių sugebėjimų. Paskui šie du privalomi kūrybos sandai kito drauge. Tad negaliu pasigirti ieškojęs, klydęs ar abejojęs. Man visada atrodė, kad galiu rašyti poeziją, ir dabar jaučiuosi parašęs keletą gerų eilėraščių. To, kad baigiau tuometinį Vilniaus inžinerinį statybos institutą, taip pat nelaikau klaida, nes 12 paskutinių sovietininių metų dirbau statybos inžinieriumi, todėl buvau šiek tiek atsparesnis ideologiniams redaktorių reikalavimams.

Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

Pirmasis autoritetas – tai lietuvių kalba, žodynas, kurį pusiau sąmoningai susidariau skaitydamas mūsų literatūros klasiką – poeziją ir prozą. Ją skaityti, man atrodo, labai svarbu kiekvienam. Tik taip įmanoma suvokti žodžių reikšmes, pajusti jų niuansus, o to prireikia rašant kiekvieną tekstą. Gerų literatūrinių manierų mane, nekrimtusį filologijos mokslų, mokė Vytautas Bložė ir Sigitas Geda, su kuriais daug bendravau jaunystėje. Apie klasikinę literatūrą ir Bibliją daug kalbėdavomės su vertėju Antanu Dambrausku. Mano poetinių priemonių arsenalą bei struktūros pojūtį formavo senoji pasaulio literatūra nuo Egipto iki Japonijos. Ją daugiausia skaičiau rusiškai, šiek tiek angliškai ir lenkiškai. Suprantama perskaičiau viską, kas išversta į lietuvių kalbą. Ypač žavėjausi Rigveda, net bandžiau ją versti, susidėjęs keletą vertimų į kitas kalbas, tačiau, taip ir neišmokęs sanskrito, lioviausi. Dar vienas poetinių priemonių šaltinis – šiuolaikinė anglakalbė poezija, kurią iš pradžių versdavau net nesirinkdamas autorių. Ne kažin ką paskelbiau iš tų ankstyvųjų vertimų, bet naudos jie man davė daug. Per juos išmokau poetinio amato – galiu rašyti bet kuria forma. Be to, kiekvienas verčiamas autorius vienaip ar kitaip veikia tavo poetiką, net jeigu sąmoningai iš jo mokytis ir nenori.

Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

Taip ir neįpratau skaityti romanų, suprantama, išskyrus tuos didžiuosius. Skaitau daugiausia poeziją bei filosofinę literatūrą. Muzikos, klasikinės ir džiazo, daugiausia klausausi vairuodamas automobilį, o geri filmai, be abejo, įkvepia.

Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

Galvoju, kad yra daug šviesaus, išsilavinusio, mąstančio jaunimo. Tačiau viešojoje erdvėje, žiniasklaidoje jo atstovai retai tepasirodo. Dažniau matome nelabai išsilavinusius ir mažiau mąstančius. Tačiau iš to nedarau kokių nors išvadų. Pastarieji taip ir liks savo paikose televizijose ir savo dainelėse su išsilavinimo nesugadintais tekstais ir muzika.

Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?

Informacinių technologijų dėka galiu padaryti kur kas daugiau darbų nei anksčiau. Tai ypač svarbu sudarant knygas ar leidžiant žurnalą. Esu susikūręs profilius Facebooke, Netloge, tačiau nieko ten neveikiu. Vos spėju atsakinėti į elektroninius laiškus.

Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

Todėl, kad tokią tapatybę teturime. Tik tokią kultūrą esame esmingiausiai perėmę. Net jei būname išaugę kitos kultūros aplinkoje, bet pirmiausia pasaulis mums buvo įvardytas lietuviškai, ši kultūra mumyse slypi giliausiai. O mąstant apie ištikimybę savo šaliai, svarbiausia nepainioti laike besitęsiančios kultūrinės Lietuvos su ta šiandiene, kasdiene, kurioje galbūt mums ne viskas patinka, kuri galbūt ne visada atitinka mūsų susikurtus vaizdinius, ir neprarasti vilties pastarąją pakeisti.

Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

Svarbiausia, kad bendrautume atvirai, neturėdami kokių nors slaptų kėslų. O jei bendraujame tik dalykiškai, svarbu, kad savo dalykinius tikslus iš karto atskleistume.

Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

Atsiminimų tų prisikaupė. Prirašyti galėčiau visą knygą. Kaip čia išskirsi ryškiausius. Nebuvau drausmingas mokinys, nors mokiausi „gerai“. Niekuo nesiskyriau nuo kitų, nors labai norėjau.

Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtos harmoniją, grožį, ar tik atsitiktinumų grandinę?

Mes visada laisvi rinktis, tik nereikia pamiršti, kad kiekvieną pasirinkimą lydi tiek teigiami (malonūs), tiek neigiami (nemalonūs) dalykai. Grynos laimės rinktis niekas niekada nepasiūlo. Nebent loterija „Perlas“. O dėl gamtos... Mūsų akys jau taip sudarytos, kad ji mums būtų graži. Ar ji harmoninga? Taip, su visomis savo mitybos grandinėmis ir nuolatinėmis maisto medžioklėmis. Gamtoje nėra atsitiktinumų: padaugėjus kokios nors rūšies gyvių, padaugėja jais mintančių. Tokią gamtos harmoniją perkelti į žmonių visuomenę nebūtų žmoniška.

Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

Apie tai nedaug išmanau. Galbūt kiekvienas gyvas ir daugiau ar mažiau sveikas žmogus, ypač vyresnio amžiaus, kartais už tai padėkoja likimui ar Apvaizdai. Konkrečiai į Išganytoją kreiptis neteko.

Bernardinai.lt

1986 m. laureatas – Vytautas P. Bložė


DIEVO IEŠKOJIMAS

kaipgi būsi be dievo? – taria nusiaudamas kojas
čiupinėdamas pritrintas pūsles, pergalvodamas viską iš naujo
ir iš pat ryto prasideda dievo ieškojimas – stalčiuose ir ant aukšto
prasideda ieškojimas skryniose ir kailinių kišenėse

ieško dievo žmogus, apžiūrinėdamas medžių dreves
kasinėdamas apie tvartą ir upės atbradose
žiūri po suolu, tikrina kaminą, užsilipęs ant stogo
bado šake daržinės kampe pernykščio šieno plaką

persijoja miltus, perrenka džiovintus grybus
išardo laikrodį ir vėl sudeda, nieko nepastebėjęs
ieško senose knygose tarp eilučių, žodžių pradžioj ir pabaigoj
tarp senų kalendoriaus lapų, pageltusių bitininkystės vadovėlių

tikrina, ar nėra kur pakasto po kuria obelaite
išsemia šulinį, išgraibo pirštais jo dugną
pertraukia keliskart akėčias skersai išilgai kūdros
pastato kampe slasteles prie pelės urvo

varto rankose pasą, tikrina vaikų gimimo metrikus
šniukštinėja bažnyčiose už altorių, špitolėse ir klebonijose
apžiūri keletą karstų, lydimų į kapines
ieško vaistinėse tarp buteliukų, karčių ir saldžių miltelių

paskui atsisėda ant lovos krašto, ima kalbėti poterius
šiaip sau, iš įpratimo, žiovaudamas ir kasydamasis
ir šitaip kasdien – nuo ryto lig vakaro, kol užkalant karsto dangtį
staiga nusimena: kažką turbūt pamiršau

Vytautas P. Bložė

www.šaltiniai.info



„Atradau savo veidą: vėjas / pamažu jį atpusto iš smėlio“, – rinkinio Žemės gėlės (1971) pirmajame eilėraštyje rašė Vytautas P. Bložė. Iš XX a. antrosios pusės lietuvių poetų jo kūrybiniame kelyje gausiausia radikalių perversmų, avangardinio polėkio, poetinės tapatybės atradimų ir netikėtų grįžimų.
Bložė gimė Baisogaloje (Radviliškio r.) vaistininko šeimoje 1930-aisiais. Kai Stalino laikais tėvus ištrėmė į Sibirą, jis slapstėsi, dirbo įvairius darbus, vėliau Vilniaus pedagoginiame institute studijavo rusų kalbą ir literatūrą. Kurį laiką padirbėjęs leidyklos redaktoriumi, Bložė tapo laisvu rašytoju ir vertėju. 1991-aisiais Bložei suteikta Nacionalinė premija.
Poetas debiutavo septintojo dešimtmečio pradžioje oratoriškais, plataus mosto eilėraščiais (pirma knyga Septyni šienpjoviai, 1961). Jų konvencionalias temas apie naująją sovietinę visuomenę, pasaulinę revoliuciją ir technikos progresą pagyvina tiktai tada dar neįprastas verlibras ir beribis lyrinio „aš“ entuziazmas. Ir tik atgavus Nepriklausomybę paaiškėjo, kad beveik tuo pat metu Bložė rašė skaudžią, elegišką lyriką apie pokarį, partizanų kovas ir tremtį (jos dalį poetas, baimindamasis represijų, sunaikino arba nerandamai paslėpė, o išlikusią dalį paredagavęs paskelbė knygoje Sename dvarely, 1994).
Rinkiniai Iš tylinčios žemės (1966) ir Žemės gėlės (1971) žymi naują Bložės kūrybos etapą. Nuspėjamą sovietinę retoriką keičia vizualūs, bet mįslingi „kadrai“, netikėtos asociacijos, veržimąsi į šviesią komunistinę ateitį – klaidžiojimas po baugias, smurto ir mirties kupinas istorijos erdves. Kaip ir kiti jo kartos poetai, Bložė įsitikinęs, kad poezijos uždavinys – liudyti kitų, bebalsių ir nutildytų žmonių likimus: „poetas turi teisę kalbėti / visų vardu / netgi tų, kuriems atimta balso teisė / arba jie nebyliai“.
Po Prahos pavasario sovietinis režimas suskato griežčiau varžyti neortodoksinę kūrybą. Bložę tai palietė tiesiogiai – 1972-aisiais netikėtai uždrausta knyga Preliudai, kuri jau buvo perėjęs visus cenzūros tikrinimus ir beveik išspausdinta. Iš knygos daug tikėjęsis poetas patyrė didelį sukrėtimą, ilgai sirgo. Aštuntojo dešimtmečio viduryje Bložė apsigyveno Druskininkuose, jo žmona ir ištikima pagalbininke tapo Nijolė Miliauskaitė.
„Druskininkų periodo“ poezijai (Polifonijos, 1981; Žmonės, 1984; Miko Kėdainiškio laiškai sau pačiam ir kiti nežinomi rankraščiai, rasti senų griūvančių mūrinių namų pastogėje, 1986) būdingas sustiprėjęs naratyvinis elementas – nuo tada Bložė rašo daugiausia eilėraščių ciklus ir poemas, kurių pagrindą sudaro tam tikras pasakojimo „branduolys, sprogstantis į buitinių, mitinių, istorinių, fantastinių minipasakojimų skeveldras“ (Dalia Satkauskytė). Eilėraščiai tik užmetus akį atpažįstami iš savitos išvaizdos – „bložiško“ eilučių „sulaužymo“ ir skyrybos – svarbiausi ženklai yra dvitaškiai ir skliaustai.
Dieviška įkvėpimo akimirka, „kibirkščiuojanti vaizduotė“ (Vytautas Kubilius), iš nieko sukurianti unikalų meninį pasaulį, – svarbi Bložės tema. Apie poetinės kūrybos artumą religiniam išgyvenimui byloja eilėraščiai (juose rasime daug ir Vakarų, ir Rytų religijų įvaizdžių bei mitų) bei poeto komentarai, pabrėžiantys glaudų pasaulėžiūrinių, dorovinių principų ir poetikos ryšį.
Takiam, kintančiam Bložės lyriniam subjektui, kuris ne vienu aspektu susiliečia su postmoderniomis tapatybės teorijomis, būdinga glaudi sąsaja su pasaulio daiktais ir reiškiniais. Aprėpiami kultūros ir istorijos horizontai stebina pločiu: tai ir archajiniai mitai, lietuvių tautosaka ir dzenbudizmo išmintis, avangardinis Vakarų menas ir XVI a. radikaliojo protestantizmo teologija. Neretai eilėraščiai sąmoningai kuriami kaip skirtingų balsų, kūrinių citatų, įvairių kalbos atmainų montažai.
Kaip ir kiti nekonformistiniai sovietinės epochos poetai, Bložė dažnai naudojasi užuomina, elipse, alegorija. Maža to, akivaizdus jo polinkis mėtyti pėdas, slapukauti, mistifikuoti. Nevalia sakyti, kad poetas nenujaučia, jog dėl to jo kūryba gali būti ne visiems suprantama ir prieinama – Bložės poezijoje ryškus menininko kaip visuomenės atstumtojo, keistuolio ar net bepročio motyvas (todėl tokios svarbios jam yra, pavyzdžiui, Vincento van Gogo (Vincent van Gogh), Mikalojaus Konstantino Čiurlionio figūros). Tačiau nuo pat aštuntojo dešimtmečio ištikimų poeto gerbėjų ir mokinių būrys auga. Plačiajai visuomenei Bložės pavardė pirmiausia asocijuojasi su populiarių estradinių dainų tekstais („Senas jūrininkas“, „Tu man atleisk“ ir kt.). Šie vykę dainiškos lyrikos pavyzdžiai – dar vienas daugiabriaunio poeto talento įrodymas.
Po Nepriklausomybės atgavimo išleistose Bložės knygose (Ruduo, 1996; Prieš išskrendant man ir tau, 2004; Aš ir kt. dykaduoniai 2009; Metų laikai, 2010, ir kt.) matyti paprastinimo tendencija – kai kur pasakojimas tampa beveik dokumentinis, o gamtos lyrika meditatyvi. 2002-aisiais mirus Miliauskaitei, Bložė išsikėlė iš Druskininkų, bet ir sulaukęs garbaus amžiaus tebėra darbingas ir kūrybingas.

Laurynas Katkus

www.šaltiniai.info

Pasirodo Jotvingių premija skiriama (gal su išimtimis), ne tik poetams, bet ir kompozitoriams.

1987 m. laureatas - Bronius Kutavičius:

https://www.youtube.com/watch?v=incDN...

Nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio Bronius Kutavičius yra ryškiausia Lietuvos muzikos kultūros figūra. Jo kūryba išeina toli iš grynosios muzikos ribų, apima platų kultūrinį kontekstą, atidengdama amžių glūdumoje skendinčius tautų istorijos ir priešistorės klodus, materializuodama grynuosius mitinės ir religinės sąmonės archetipus. Archajinėmis, pirmapradėmis pajautomis grindžiama, „kultūrinės archeologijos“ misiją vykdanti Kutavičiaus muzika sykiu yra ir labai racionali, matematiškai tiksli, tačiau darnios, kartais net komplikuotai suręstos jo garsų sistemos visada alsuoja gyvybe, jausmo jėga. Kompozitorius yra laikomas ir lietuviškojo minimalizmo pradininku. Dėl daugiasluoksnio repetityviškumo ir muzikinės medžiagos redukcijos iki gan elementarių archetipinių modelių Kutavičiaus kūryba gali panašėti į ankstyvąjį europietišką (post)minimalizmą, tačiau skamba ji visiškai kitaip. Jo „pagoniškojo minimalizmo“ šaknys glūdi archajiškose lietuvių etninės muzikos formose, kurias galima laikyti protominimalistinėmis.

www.mic.lt

Pasirinkau iš duoto sąrašo Rimvydą Stankevičių. Be jokios priežasties, tiesiog šiaip, nes knygą jo radau. Rastas kūrinys vadinasi "Akys". Ką galiu pasakyt.....dar kartą įsitikinau, kad poezija ne man. Aišku perskaičiau greit, nes apimtis tik 82 psl, bet jų užteko, kad sukeltų galvos skausmą. Oi dar negreit skaitysiu, kitą poezijos kūrinėlį...

Simona, paskaityk apie patį autorių, bent vieną interviu ;) man tai savotiškas akiračio praplėtimas šita premija, vis pagooglinu, paskaitau apie vieną ar kitą laureatą ir pagalvoju, kad Lietuvoj yra intelektualų, įdomių žmonių, galbūt jie gimę užsieny būtų žinomi visame pasaulyje...

1988 m. laureatas - Alfonsas Nyka-Niliūnas

ŽIEMOS PEIZAŽAS

Miestas, išraižytas juodame saulėleidžio metale,
vadinasi Prisikėlimas, gimtasis mano miestas.
Didžiulis skurdo ir neapykantos nimbas supa jį
magnetiniu ratu, kuris tarytum planeta sukasi kietai
užspaustos mano motinos akies orbitoje.
Mirštantis badu gyvybės medis sustingusiom rankom gaudo
praskrendančius paukščius, kurie tačiau išsprūsta ir krinta
negyvi ant žemės. Ir medis miršta.
Saulė – anemonas prie suvytusios kaktos – praslenka pro
violetinį šulinį. Kraujo dėmės ant žemėto slenksčio; sniegas
ant blakstienų; langas be veidų. Pamišę durys tyliai dainuoja
prie sienos gulėjusios mergaitės plaukus ir krūtis.
Miestas, išraižytas juodame saulėleidžio metale,
vadinasi Išnykimas.


Washington, 1954

Alfonsas Nyka-Niliūnas (tikr. Čipkus, 1919-2015) – poetas, kritikas, vertėjas – ne tik vienas iš svarbiausių lietuvių emigracijos rašytojų, bet ir simbolinė figūra, kuri bene geriausiai atstovauja pokario išeivijos egzistencinėms ir intelektualinėms dilemoms. Gimęs ir augęs Aukštaitijoje netoli Utenos, Niliūnas studijavo humanitarinius mokslus Kauno, vėliau Vilniaus universitetuose. 1944 m. frontui priartėjus prie Lietuvos po avantiūriškos kelionės jis atsidūrė Vokietijoje. Čia Niliūnas tęsė studijas Berlyno, Tiubingeno ir Freiburgo universitetuose, mokytojavo lietuvių gimnazijoje, išspausdino pirmąjį eilėraščių rinkinį ir pirmuosius kritinius straipsnius. 1949 m. kartu su dauguma kitų lietuvių emigrantų persikėlė į JAV, kur ilgus metus dirbo didžiausioje pasaulyje Kongreso bibliotekoje Vašingtone.
Kaip ir anksti žuvę Vytautas Mačernis ir Bronius Krivickas, Niliūnas priklauso literatūroje ryškų pėdsaką palikusiai šatrijiečių-žemininkų kartai, kuri gimė ir subrendo nepriklausomoje Lietuvoje, o kūrė karo, okupacijų ir emigracijos sąlygomis. Išeivijoje Niliūnas, Henrikas Nagys, Kazys Bradūnas ir kiti tęsė kartos tradicijas, burdamiesi apie poezijos antologiją Žemė (1951) ir bene svarbiausią išeivijos literatūrinį žurnalą Literatūros lankai (1952–1959).
Ankstyvojoje lyrikoje, rašytoje Lietuvoje ir Vokietijoje, išsiskiria didelės apimties, ilgų eilučių eilėraščiai, paties poeto vadinami „simfonijomis“ arba „improvizacijomis“. Juose vis grįžtama į gimtuosius namus, sykiu suvokiant, kad namai nesugrąžinamai prarasti, kad „pašarvota šviesa, išauginusi mus“. Gimtinėje tarp žmogaus ir aplinkos užsimezgęs nepaprastai glaudus ir abipusis ryšys – čia visa yra gyva ir apdovanota gebėjimu atsiliepti. Ši „bekraščio džiaugsmo“ vieta vaizduojama su daugybe konkrečių ir savitų detalių: tai ir artimieji (ypač poetui reikšmingas motinos atminimas), katė ir mėlynos langinės, beržai ir juose tupinčios varnos, dvaro parko alėja ir Utenos bažnyčia.
Prarasta vieta ir žmonės prisikelia naujam gyvenimui poetiniame žodyje. Ar toks gyvas ir įsimenantis jų paveikslas būtų atsiradęs pasilikus Lietuvoje? Ko gero, ne. Šį paradoksą eilėraštyje „Jėzaus atsisveikinimas“ poetas išreiškia taip: „Praradimas sukuria pasaulį“. Gimtinės netektis poetui regisi neišvengiama dar ir dėl to, kad jis negali „nustelbt savy / Galingo pažinimo medžio balso“, o tam, kad pažintum pasaulį, reikia palikti namus. Taigi niliūniškasis benamis patraukia į plačius europinės klasikos ir moderniosios kultūros laukus, teikiančius stiprių impulsų kūrybai. Joje girdimi egzistencialistinės literatūros ir filosofijos atgarsiai. Poetas dažnai naudoja dailės motyvus, susižavėjimą baroko ir rokoko tapyba perteikia spalvingais ir rafinuotais įvaizdžiais. Ir viduramžių, ir modernioji vaizdinija pasitelkiama dramatiškuose eilėraščiuose, kalbančiuose apie menamą sugrįžimą į gimtinę, kuri pasirodo esanti kraupi mirusiųjų žemė („Septintoji arba agnostiškoji elegija“, „Inferno“).
Vėlyvojoje Niliūno poezijoje ryškiausia tremties beprasmybės ir išnykimo tema. Permainą iš dalies paaiškina istorinės aplinkybės: besitęsianti Lietuvos okupacija, užkertanti kelią grįžti į tėvynę ne tik fiziškai, bet ir savo kūriniais, išeivių bendruomenės amerikonėjimas, bičiulių ir bendražygių mirtys, žinoma, ir laikas, blukinantis prisiminimus.
Poetas neslepia kritiško požiūrio ir į savo gyvenamąją vietą – dabartinius Vakarus, kuriuose įsigali neautentiškas menas ir primityvus pasilinksminimas. Kita vertus, vėlyvojoje poezijoje „tremtis gal aiškiau negu kitur atsiveria kaip metafizinė kategorija. Žmogus [...] pačiu savo buvimu pasaulyje yra ištremtas, atskirtas nuo ontologinės pilnatvės, į kurią jis gali ir privalo veržtis, neturėdamas garantijų, kad ją pasieks“ (Tomas Venclova).
Šias pasaulėžiūrines permainas atitinka formos pokyčiai. Kalba tampa tikslesnė, nuo jos nuvalytos puošmenos ir nebūtini žodžiai (tokia kalba, anot poeto, „nuoga“). Atsisakoma rimo ir dainingo tono. Eilėraščiai sutrumpėja, panašėdami tai į senovinės istorinės kronikos ištrauką, tai į japonišką haiku; juose itin svarbios aliuzijos ir užuominos. Atvirą subjekto pojūčių ir jausmų išsakymą keičia kalbėjimas daiktiškais, bet daugiaprasmiais įvaizdžiais („Už suolo užkištas kirvis, / Atšipęs iš ilgesio“).
Nykos-Niliūno poezija individualistinė, kultūrinė, filosofinė, jai suprasti reikia erudicijos ir minties darbo. Tačiau stengtis verta, nes tada atsiveria „pojūčių jautrumas, emocijų subtilumas, rafinuoti, neklystančio skonio ir raiškumo įvaizdžiai, nerimstanti, lengvus atsakymus atmetanti mintis“ (Jurgis Blekaitis).
Nyka-Niliūnas yra vienas didžiausių išeivijos literatūros kritikų. Savo recenzijose ir esė jis nuosekliai pasisako prieš literatūros angažavimą politinėms ir visuomeninėms problemoms spręsti. Vienintelis būdas išsaugoti lietuvių kultūrą (sykiu ir tautą) nuo okupacijos, tremties ir kitų keliamų grėsmių – tai siekis „kultūrinėje plotmėje atsistoti lygiomis su kitomis Vakarų Europos tautomis“. Todėl vertindamas lietuvių literatūros kūrinius, Niliūnas kelia jiems aukščiausius estetinius reikalavimus. Niliūno kritika pasižymi aiškiais vertinimais, plačiu literatūriniu akiračiu, netikėtomis paralelėmis tarp pasaulio ir lietuvių rašytojų. Po Nepriklausomybės atgavimo Niliūnas išleido tris didžiulius dienoraščio tomus, susilaukusius didelio kritikų ir skaitytojų dėmesio. Nušviečiantys poeto odisėją dienoraščiai yra neįkainojamas jo kartos bei visos išeivijos likimo dokumentas.

Laurynas Katkus

www.šaltiniai.info

1989m. laureatas - Kazys Bradūnas

PAKELIUI

Mus, kaip žolę, likimas išrovė,
Tiktai šaknys paliko tenai,
Kur prie upių piliakalniai stovi,
Kur sugrįžt aklas kelią žinai –
Po vargų amžinybės keliais
Ten klajūnui ramybė ateis...


in memoriam

Kazys Bradūnas (1917 02 11 – 2009 02 09)

Viktorija Skrupskelytė

Išėjo mokytojas. Išėjo iš čia į Ten, su savimi nusinešdamas neišsakytų poetinių sumanymų pasaulį, o mums, ne vienai kartai į priekį palikdamas skaityti didelės jėgos ir didelio grožio eilėraščių, kuriuos mes jau kurį laiką esame įvardiję žemės poezijos vardu.
Atsisveikinant su poetu, visuomenininku, knygų sudarytoju ir redaktoriumi Kaziu Bradūnu, norisi prisiminti pirmuosius jo daug žadančius, kupinus džiaugsmo ir vilties eilėraščius, išspausdintus senajame „Židinyje“ prieš maždaug septyniasdešimt metų. Tai buvo jo poetinės kelionės pradžia, sąmoningai ar nesąmoningai užšifruota žemės ir amžinybės, žemės ir kūrėjo nenutrūkstančios draugystės šifrais, – toji draugystė jau tada palaikė ir stiprino jauno rašytojo kūrybinį polėkį: „Žeme, žeme, žydėsi, žeme amžiais nedžiūsi. // Žeme, būkim drauge amžinai“ („Žeme, žydėkim“).
Poetui iškeliavus į Amžinybę, noriu prisiminti ir paskutinio Bradūno kūrybos etapo eilėraščius – skaidrius, permatomus kaip diena, kiek lė­tesnio tempo, dvelkiančius ramybe ir susitaikymo dvasia, išspausdintus jo 2001 m. „Sutelktinės“ užsklandos cikle. Jie gyvenimą ir poeziją susieja ne paraleliniu jaunystėje ištartu „gyvenkim drauge“ šauksmu, bet poeto atrasta, pajausta įžvalga, kad poezija vienu žingsniu atsilieka nuo to, kas išgyventa. Ji tarsi seka gyvenimą, rinkdama pėdsakus ir prisiminimus, įvardydama ir įamžindama poeto sąmonėje iškylančią paskutinių gyvenimo
akimirkų nuojautą: „Išeinu... Kelionė ilga – / Minu smėliu barstytą
taką... / Tik eilėraščio pabaiga / Mano pėdas dar seka“ („Kai jau viskas sudėta“).

http://www.nzidinys.lt/files/various/...

1990 m. laureatas - Henrikas Čigriejus

KOVO LAUKIMAS

Nuo dabar aš jau būsiu labai užsiėmęs,
(Birželio dabar vidurys!), aš tai lauksiu
Jau pavasario kito, bet ne gegužio, ne ziedonio,
O tik to – prie nubudusių karklų –

To pažliugėlio, to su kovais – to vasario ir kovo,
Kai viskas tik dar prieš akis net ir man. Dieve, Dieve,
Kaip uždainuojančių katinų ir ledokšnių meto
Visada man reikėjo.

Bet kai jau ateis, nors, tiesa, dar negreitai –
Kol kas dar nėra jam čia vietos –
Taip mokėsiu tada juo stebėtis, grožėtis,
Kad negudriausias tas n o r a s p r a e i t i

Jam išgaruos iš galvos, pats nustebęs
Linksminsis jis ir linksmins,
Kol jau reikės nenorom pasakyti:
Kur tavo ranka? Patamsy juk nebematau tavo rankos.

2003 06 19

Čigriejus, Henrikas Algis. Žiemių pusėj giedra: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.


****************************************************************
2014 m. liepos 28 d.
HENRIKAS ALGIS ČIGRIEJUS: „NEMOKĖJAU RAŠYTI APIE TAI, KAS MANĘS NEJAUDINA“


1933 m. Vidugirių kaime, Saločių valsčiuje gimęs poetas ir prozininkas, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Henrikas Algis Čigriejus neseniai sulaukė 80 metų jubiliejaus. Vilniaus universitete lituanistikos studijas baigęs rašytojas, „Poezijos pavasario“, „Jotvingių“, „Antano Miškinio“, „Petro Cvirkos“ ir kt. premijų laureatas, teigia per savo „aštrų liežuvį“ ne kartą prisiviręs košės.

Paskambinus rašytojui, atsiliepė jo dukra: „Tėveliuk, atsitrauk nuo kompiuterio, tau skambina.“ Kaip vėliau paaiškėjo, kompiuteris čia teatlieka spausdinimo mašinėlės funkciją – plunksna rašyti tekstai perrašomi. Straipsnį apie gimtąjį kraštą rengiantis poetas ir prozininkas šmaikštavo, kad pokalbiui laiko ras – juk yra „pensininkas, o jaunimo kalba tariant – pensas“.

Gimėte Vidugirių kaime, Pasvalio rajone. Kokia buvo Jūsų vaikystė? Ką prisimenate iš karo, pokario metų?

Prisiminimų daug – vieni gražesni, kiti – ne tokie. Man teko gyventi baisiais laikais: kada Jonas turėjo šauti į Petrą, o Petras į Joną, nors niekad prieš tai nebūtų to darę – svetimieji primetė mums žaidimus, o mes pasigriebėm, ką padarysi… Žemelė sutaikė visus, bet atsiminimai lieka.

Mokykloj per pertrauką eidavom į miestelio aikštę pažiūrėti, ar yra nušautų vyrų. Reikėjo visa tai kažkaip iškentėti.

Esate minėjęs, jog vaikystėje kartu su pusbroliu leisdavote pačių parašytas knygas – „lininiais siūlais susiūtus sąsiuvinėlius su žiauriais tekstais ir iliustracijom“. Kokių dar kūrybiškų idėjų kildavo jaunajam Henrikui?

Iš prigimties buvau knygius. Už tai, kad rašau, matyt, yra kažkaip nulemta. Reikėtų pasakyti „ačiū“ dėdei Petrui, kuris buvo kelių inžinierius. Grįždamas atostogoms į tėviškę, atveždavo ne saldainių, o knygų (dar kai kurias jų turiu). Ir užkrėtė mane „knygų liga“.

Mūsų namuose netrūko skaitinių. Vokiečių laikais gaudavome kelis laikraščius: „Į laisvę“ (vėliau vadinosi „Ateitis“), „Ūkininko patarėją“, „Naująją sodybą“, „Savaitę“, „Žiburėlį“. Dar ir šiandien turiu išsaugojęs 1943 m. „Žiburėlio“ komplektą. Nors tas šiek tiek provokiškas leidinys buvo skirtas vaikams, jame publikuota ir rimta H. Nagio, J. Baltrušaičio, B. Brazdžionio, A. Miškinio ir kt. kūryba. Karo metais jis tarsi sakė: „Vaikai vaikai, karas tai karas, bet yra dar ir gyvenimas“.

Mudu su pusbroliu nutarėm „leisti“ ir savo laikraštį – siūdavome knygeles. Jis parašė knygą „Apie jūrininką ir kareivį“, o aš – „Trys girtuakliai“. Jis man sako, kad klaidą padariau, o aš teisinuos, kad taip ir girdžiu – girtuakliai. Iš tokių juokų, nerimtų dalykų, kartais ir rimti pasidaro.


Su tėvais Antanu, Apolonija ir sese Dalia Regina, 1952 m.
Kokie autoriai, knygos tuomet darė didžiausią poveikį?

Pirmiausia Kazys Binkis su savo „prastu“ kirčiavimu – aš iki šiol prastai kirčiuoju, esu biržietis – ir jo nuostabi knyga „Kiškių sukilimas“. Kai atėjau į pradžios mokyklą, jau mokėjau beveik visą ją atmintinai. Tas pats dėdė Petras atvežė ir Binkio verstą Hofmano eilėraščių knygą „Vaikai vanagai“ – baisūs tekstai, bet man darė pasiutiškai didelį įspūdį. Buvo ten ir tikrai gražios pedagogikos, pvz., tyčiojasi vaikai iš negriuko, o pasakyta „Žmogus jis visai nekaltas, jeigu nėr kaip jūs toks baltas“. Kai kurių knygų dar turiu ir originalius leidimus.

Kaip apibūdintumėte savo kelią į literatūrą? Ar jis tradicinis to meto kontekste? Kada publikavote pirmuosius kūrinius?

Vidurinėje mokykloje garsėjau kaip dailininkas. Bet kai Pasvalio rajono laikraštis (gal 1951 ar 1952 m.) paskelbė apsakymų konkursą, mokytojų paragintas ir aš kažkokį tekstą parašiau. Keista, iki šiol neatsimenu, apie ką jis galėjo būti. Ar tik ne apie tai, kaip Amerikos jaunimas kovoja už taiką, ar dar kokią nesąmonę.

Iš tikrųjų pradėjau rašyti tik studijų metu. Gyvenau Tauro bendrabutyje kartu su Jonu Juškaičiu, Juozu Tumeliu, Pauliumi Dreviniu. Ką nors parašę, vienas kitam parodydavome. Pirmieji mano eilėraščiai pasirodė tik 1957 m. „Jaunimo gretose“, „Švytury“. Kadangi niekaip negalėjau priversti save parašyti ką nors „valdiško“, nelabai norėjo mano kūrybą spausdinti. Nemokėjau rašyti apie tai, kas manęs nejaudina – apie visokius „komunizmo rytojus“.


„Tauro“ bendrabutyje, 1957 m.
Ar studijų laikais literatūriniame gyvenime dalyvaudavote?

Jau maždaug 1957-1958 m. universiteto literatų būrelis rengdavo įvairius vakarus: Anykščiuose, Kaune, Druskininkuose… Tuo metu socialistinis realizmas jau nebebuvo toks aršus. Atsimenu, vykome į Kauno Politechnikos instituto literatų būrelio, kuriam tada vadovavo Icchokas Meras, organizuojamą vakarą. Važiavome su universiteto skirta „Pobieda“: Judita Vaičiūnaitė, Vladas Dautartas ir aš. Paskui dar prisidėjo Kazys Saja ir Algimantas Baltakis. Taigi, mes tam vakare skaitom apie pavasarį, gamtą, meilę ir t.t. Ir kažkoks vienas poetas paskaitė apie kolūkio laukus ir traktorių – visa salė pradėjo juoktis. 1957-aisiais buvo jau prasidėjęs atlydys.

Tai Vilniaus ir Kauno literatai artimai bendravo?

Neprisimenu. Na, tiesą sakant, man Kaune tas vakaras buvo lemtingas – ten susipažinau su savo būsima žmona. Vilniaus universiteto literatus tada globojo doc. Adolfas Sprindis. Jaučiau didelę moralinę pagarbą iš prof. Vandos Zabarskaitės. Universitete buvome parengę ir kūrybos almanachą „Šviesų rytą“, kuris taip ir neišvydo dienos šviesos. Kažkur pas mane dar yra likę tie tekstai, viršelį piešiau…

Pirmoji Jūsų knyga „Metų šviesos“ (1971 m.) – eilėraščių rinkinys, nors pradėjote nuo apsakymų?

Taip, nuo apsakymėlių. Ir universitete keletą jų rašiau, bet taip ir liko stalčiuje. Vėliau buvau pradėjęs rašyti memuarus – paskatino ypatingo grožio Janio Jaunsudrabinio „Baltoji knyga“ – pamaniau, kad galiu parašyti savo vaikystės knygą. Išėjo nemažas aplankalas, iš kurio dabar semiuosi idėjų apsakymams.

Jūsų kūryboje plėtojamoje kaimo temoje sušmėžuoja ir viena kita sovietmečio detalė, pvz., novelėje „Kelrodis“ Apolinaras dovanų gauna Stalino biografiją ir bando jos atsikratyti, o „Svetimų švenčių išvakarės“ mokiniai Vilius ir Juzė gauna nurodymą užrašyti plakatą: „Tegyvuoja didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos XXXI metinės“. Vėlai po pamokų vargstančius jaunuolius pastebi prancūzų kalbos mokytoja, pasiūlanti vaikams vogti knygas iš koridoriuje sudėtų maišų. Toje pačioje novelėje vienos knygos vadinamos „nelaimingomis“, „pasmerktomis“ knygomis, kuriose esti „senasis raugas“ (pvz., Dievas pradedamas didžiąja raide). Jei nuo novelės grįžtume prie prisiminimų: ko teko patirti su tokiomis organizacijomis kaip „Glavlitas“, ar buvote atidžiai stebimas, cenzūruojamas?

Manau, kad taip. Juk antroji knyga išėjo tik praėjus šešeriems metams nuo pirmosios… Įsivaizduokit: parengi rankraštį, nuneši į leidyklą, prasideda vidinės recenzijos ir t.t. Atsimenu kartą į „Švyturį“ nunešiau eilėraštį apie jurginus: „Lig stogo jurginai užaugs, / Kad pririšti galėtume žirgus. / Tiesa, mes neturim žirgų, / Ir jau skina sekmadienis mūs atminimui jurginą.“ Ir manęs klausia: „Palauk, neturim žirgų? Apie kokius tu ubagus nori rašyt?“ – pasitaikydavo visokių kuriozų. Jurginai dideli, o arklio mat neturi (juokiasi).

Kartais jauniems žmonėms sunku suprasti tokį dalyką: reikėjo mums žaisti žaidimą, atiduodant tas vadinamąsias „duokles“. Parašei apie spalio revoliuciją, o toliau galėjai rašyti apie ką nori. Man, tiesą sakant, nesisekė to padaryti, nemokėjau, nors pasiusk.


Dėstėte įvairias humanitarines disciplinas – etiką, estetiką, kultūros istoriją… Ar griežtas buvote dėstytojas, daug reikalavote iš savo studentų?

Kadangi buvau karšto, sangviniško būdo, tai buvau prisiviręs košęs, penktame kurse turėjau būti pašalintas iš universiteto: ant Basanavičiaus kapo per Vėlines padėjau gėlę, Operos ir baleto teatre sukėlėme triukšmą, kad „Faustą“ su Antanu Kučingiu pakeitė į „Pilėnus“. Mano charakteristikoj pažymėta, kad dėl „tam tikrų antitarybinių pažiūrų negali dirbti mokykloje“. Teko rinktis specializuotą, ekonominio profilio mokyklą – kooperacijos technikumą. Ten humanitarinės disciplinos buvo tik fakultatyvios. Aš dėsčiau estetiką ir kultūros istoriją. Kad ir kaip būtų, reikia nusilenkti tuometinei Švietimo ministerijai už tai, kad visur – net ir elektromechanikos, ir žemės ūkio, ir medicinos mokyklose – dėstytos humanitarinės disciplinos. Studentų labai neapsunkinau, didelių kliūčių nedariau, o jie tikrai klausėsi, domėjosi. Mano kolega Vladas Aleksandravičius buvo įsteigęs „Estetikos klubą“. Kasmet Laimonas Noreika ten ką nors skaitydavo. Pamenu, vieną vasario 16-ąją jis skaitė Vinco Mykolaičio–Putino eiles – mes stebėjomės, kaip nebijojo.

Tik atėjus nepriklausomybei, pasikeitus kontingentui, pradėjo mokytis labiau tik versliniais dalykais besidomintieji, dėstyti humanitarinės disciplinas tapo sunkiau.

Esate minėjęs, kad „visi, kurie rašome, tai darome tik todėl, kad mums taip lemta“. Ar rašymas, kūryba yra lemtis? O gal tai pasirinkimas, darbas, pomėgis?

Man beveik nėra abejonių – daug ką žmogus gali padaryti geriau, tačiau kūryboj negali padaryti geriau, negu tau duota. Gali profesionaliai taisyti, bet kas turi ateiti, tas turi.

Buvau gavęs daug dovanų vidurinėje mokykloje – dailininkas, sportininkas, aktorius – tik baisiai nemokėjau chemijos (juokiasi). Tačiau svarbu plėtoti vieną talentą, nesiblaškyti. Jonas Strielkūnas – nei dailininkas, nei aktorius, o koks poetas! Galbūt išimtis yra Leonardas Gutauskas, bet tokių pasitaiko vienetų vienetai.


Tęsinys:

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/...

1991 m. laureatas - Henrikas Nagys

EILĖRAŠČIAI APIE ŠIAURĘ

I

Kai sugrįžta žiema,
suledėja saulė
ir paukščių sparnai.
Tarp lango ir girios
vėjas permatomas
kaip ledas.
Begalinėj, baltoj tylumoj
viešpatauja žiema.

Tu stovi prie lango ir lauki
praskrendančių paukščių,
rogių,
palinkusio pakeleivio,
laukinio žvėries
arba
tik sutemos.

Sniegas užgulęs stogus,
užgulęs upes,
kelius
ir širdį.
Sniegas užgulęs beržynus
ir atsiskyrėlę eglę
tavo žemės ir tavo
dangaus pakraštyj.

Kai sugrįžta žiema,
tu stovi prie lango
ir lauki
pavasario.

II

Šiaurė yra žiemkentis grūdas.
Po sniegu tekanti upė.
Banguojantis ežeras
po stora ledo danga.
Eskimo žingsniai.
Indėno strėlė.
Harpūnas. Elnias. Suomio akys.
Legenda. Baladė. Švarus
ir permatomas sonetas.

Šiaurė yra visų poetų namai.
Visų medkirčių. Vargdienių. Ir
atsiskyrėlių. Plėšikų,
kurie
iš turtingųjų ėmė ir vargšams dalijo.

Šiaurė yra
balta ir skaudi
tyla.
Ir baltas riksmas.

Šiaurė: erškėčių krūmas
ir laužo ugnis. Tavo
ir mano namai.

III

Elnias prabėga pusnynais.
Skamba eskimų dainos.
Ruonių kraujas
kaip spanguolių uogos
pabertos ant sniego.
Kaip vaikiški karoliukai.
Dūžta varvekliai.
Gailiai aidi oras.

Pralekia vėjai lygiu ledu.
Palšas dangus atsispindi ant kieto
įlankos veidrodžio.
Už Beringo sąsiaurio žiūri
įstrižos akys
iš Azijos.

Prisimenu seną suomį, kalbėjusį sūnui:
Žiūrėk, sūnau,
tenai,
horizonte,
kaip šaltos akys
švininis dangus.
Ten,
už akmenynų,
Azija.
Čia, už tavo nugaros, Europa.

Stovėk, sūnau,
kaip uola,
kaip granitas,
uždenk
savo kūnu
Europą.

IV

Šiaurė yra platuma
be galo ir be pradžios.
Balta ir skaisti kaip Dievo mintis
pačią pirmą kūrimo valandą.

Šiaurė yra balta kaip popieriaus lakštas,
drobė, nepaliesta teptuko.
Akmuo, nekapotas nei kūjo, nei kalto,
jaunos moters šypsena,
pirmas vaiko žodis,
meilė - nežinoma ir neišpažinta.

Šiaurė yra mirtis ir gyvybė įsčiose.
Niekieno žemė, kur gyvena
vėjai ir angelai ir
kareivių vėlės.
Vienišo traperio sapnas.
Pašauto elnio riksmas.
Upėtakio šuolis kriokliu aukštyn.
Sakalo sklandymas.
Žvėris, sustingęs staiga, prieš pavojų.

Šiaurė yra mano tikrieji namai.
Motina ir moteris.
Mylimoji ir brolis.
Sesers šypsena ir
plaukai ir amžinas miegas.

V

Vėjai plevena kaip lengvo lino užuolaidos.
Spindi žvaigždės pro juos ir apledėję miškai.
Lygiu ledu užklotos įlankos, fiordai,
aštrios uolos ir ramios sodybos žvejų.
Vikingų dukterys taiso tinklus lig vidurnakčio.
Loja į blyškų mėnulį vienišas šuo.
Vaikšto žiema amžinos nakties gamtovaizdyj -
liekna ir grakšti ir balta
kaip Solveiga.

VI

Išmyniau sniege raides:
palikit vieną mane.
Palikit mane su savim,
kad galėčiau kalbėti
sniego ir vėjų kalba.
Būti vienas rąstų namelyj
prie linksmos ir traškios ugnies,
klausyti savo širdies plakimo
ir pūgos į lango stiklą.

Klausyti eglių šniokštimo,
durų klabenimo ir,
po vidurnakčio,
žvaigždėjančios tylumos.
Matyti savo veidą vandens ąsotyje.

Teateina pavasaris man vienam:
lėtais lašais ir upelių gurgėjimu,
praskleidęs pirmą žiedą
atokaitoj.

Tada sugrįšiu pas jus,
nusiprausęs girių šaltinio
vandeniu ir švilpiniuodamas
kaip Tomas Nipernadis.

Išmyniau sniege raides ir laukiu pavasario,
kad ištirpdytų motina saulė atsiskyrėlio raštą.

VII

Laukiu pavasario. Kai pradės kalbėti
sidabrinėm burnom upeliai po sniegu.
Kai lieknos lazdynų rykštės pradės raudonuoti
pirmais pumpurais.
Vėlyvą gegužį pirmas paukštis nutupia
ant juostančio žemės gūbrio atokaitoj.
Seni žvejai ant upių kranto klausosi
pleišėjančio ledo.

Laukiu pavasario. Kai vėjas gaivus
ir šiltas dvelkia į veidus.
Kai į geltoną mūrą senų karčemų
atsirėmę raukšlėti indėnai žydriom ir bejausmėm akim
seka baltus debesis.
Laukiu pavasario. Žemė
drebėdama kenčia
prisikėlimo skausmą.

VIII

Miškus nukapojo šiaurės jauni medkirčiai.
Nukapojo ir nudainavo dumblinu vieškeliu.
Ežere atsispindi kelmai ir sausi stagarai
pernykščios aštrios žolės.
Brendam kirtimais. Iriamės tyru, garuojančiu
vandeniu. Laukiam, sumerkę meškeres.
Didžiulių žuvų šešėliai vingiuoja gelmėj.
Dvelkia drėgnas rytmečio vėjas.
Miškus nukapojo barzdoti vyrai.
Rąstus nuplukdė dainuodami sielininkai.
Dangaus pakraštyje auga nauji miškai.

IX

Šiaurė mano namai. Neringos smėlis
užpustė žvejų sodybas: Tegul ilsis ramybėje
aisčių žvejai.
Liko žuvėdros ir marių vandenys.
Liko
žemė, sūraus lietaus
plaunama.
Šiaurės pašvaistė šviečia į mano brolių
ir mano
veidą
skaisčia,
nemirtinga
ugnim.

Nagys, Henrikas. Broliai balti aitvarai. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1969.

"H. Nagio poetinis balsas galingas, savitas, gyvai jaunatviškas, nuosaikiai iškilmingas. Jo poezijos pobūdis draminis bei traginis, savotiškai primenąs Skandinavijos dailininko Edvardo Muncho tapybines vizijas: kraštutinė klaikuma, pilnutinė vienatvė, širdį plėšanti mėnesienų tuštuma – ką prisišauksi? Žmogaus nėra. O jei ir būtų, jis paniręs į savo sielvartą, į tave tiesia rankas pagalbai. Poeto paguodai lieka tik medžiai, upės, kalnai, erdvių tuštumos, bet ir tai – draminiuose pavidaluose ir paslaptingose formose. Iš čia, aišku, išsiskelia ta prometėjiška kovos ugnis, betgi su neišvengiama nuolanka Dievui ir likimui. Iš čia išplūsta ir tasai žmogaus – brolio motyvas, kuris pradžioje apglėbė tik savo tautą, vėliau – visų epochų nelaiminguosius nuo pat pasaulio sukūrimo iki šios valandos. Visa tai išreikšta grynai poetinėje plotmėje be jokių pašalinių drumzlių."

Tęsinys:

http://www.lrt.lt/naujienos/kalba_vil...

1992 m. laureatas - Donaldas Kajokas

APIE RUDENĮ IR PER DIDELIUS BATUS

Įsigijau per didelius batus.
Nėr ko norėt – ne vaikas, nepriaugsiu
ligi jų dydžio, teks – kol nenuplyš –
šlepsėti jais rudens metu. bjauriausiu.

Lig batų dydžio nepriaugt – menka
bėda, kur kas prasčiau, kai spausti ima
ar klaipos į šalis per dideli,
deja, ne batai mūsų, o troškimai.

Nėr ko norėt – ne vaikas jau esu,
ir netgi ne jaunuolis, – lietui lyjant
lėtai šlepsiu. sau. molio takeliu –
taip grįžta senis, perkėlęs galviją.


Kajokas, Donaldas. Žuvusi avis: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1991.


Donaldas Kajokas (g. 1953) – poetas, eseistas, prozininkas, 1999 m. apdovanotas Nacionaline premija. Baigė Lietuvos kūno kultūros institutą, kurį laiką dirbo gimnastikos treneriu, vėliau – Literatūros muziejuje, „Nemuno“ žurnalo skyriaus redaktoriumi. Debiutavo 1980 m. eilėraščių knyga „Žeme kaip viršūnėmis“. 1992 m. poetui paskirta Jotvingių premija. 1995 m. Poezijos pavasario laureatas už knygą „Drabužėliais baltais“. 1998 m. įteikta Lietuvos rašytojų sąjungos premija už poezijos rinktinę „Meditacijos“. 2006 m. gavo „Vieno Lito“ premiją už grušišką kūrybingumą poezijos rinktinėje „Karvedys pavargo nugalėti“. Pirmajame eilėraščių rinkinyje D. Kajoko poetinė kalba konkreti, daiktiška, neretai ironiška. Vėlesniuose poezija plėtojasi vakarietiškosios ir rytietiškosios tradicijų įtampų lauke. Poetas kartoja haiku struktūrą, rašo persiškus rubajatus, paraboliškus eilėraščius proza. Žymią poezijos dalį sudaro trumpi meditaciniai eilėraščiai, kurių autorius įsižiūri į gamtą, įsiklauso į save, jausdamas pasaulio vienovę ir harmoniją, patį įsižiūrėjimo į pasaulį džiaugsmą. Vaizdas trūkinėja, palikdamas vietos nuojautai, tylos pauzėms. Eseistikoje kalbama apie pasaulio vienovę, akimirkos trapų grožį, žmogaus buvimo pasaulyje prasmę, remiamasi ne tik savo įspūdžiais, bet ir plačiu filosofinės minties kontekstu. „Gaudyti kuo grynesnę poetinę vibraciją“ – taip „Autoriaus žodyje“ („Meditacijos“) Kajokas apibrėžia svarbiausią principą. Ar galima sakyti – poetinį principą? Taip, nes ir mintis išauga iš galvojimo, kad pasaulyje veikia vibruojanti dvasinė energija, kad žmogus, nuolat tobulinantis save kaip instrumentą, yra jos pasiekiamas, užgaunamas“ (Viktorija Daujotytė).

www.tekstai.lt

Justė wrote: "1992 m. laureatas - Donaldas Kajokas

APIE RUDENĮ IR PER DIDELIUS BATUS

Įsigijau per didelius batus.
Nėr ko norėt – ne vaikas, nepriaugsiu
ligi jų dydžio, teks – kol nenuplyš –
šlepsėti jais rud..."

Mano pats pačiausiais ir pats mylimiausias!

Ugne, smagu, kad taip pataikiau, rinkausi iš ankstyvesnių kūrinių, tai šis eilėraštis man irgi pasirodė pats pačiausias :)

1993 m. laureatas - Knuts Skujenieks.

SAGA

Kaip vyšnia, kur viršūnėj uogą,
Paskutinę užsilikusią, saugo, –
Taip aš saugau marškinių sunešiotų
Vieną vienintelę sagą.

Kai nebėr jau nei vilčių, nei suvenyrų,
Ir kai per sunki našta jau lenkia,
Aš užanty paknyburiuoju sagą,
Įsiūtą tavo rankų.

Apmaudui meto ir bado,
Sniego ir miego pykčiui
Tu prisiuvus mane prie akyto gyvenimo
Meilės ir amžinybės dygsniais.

Naktis įveikė dieną. Žiūriu į langą,
Vienintelį, kuriame šviesa dega.
Ne į langą. Į gyvastį man ant krūtinės,
Tavo įsiūtą į sagą.

Latvių poetas, vertėjas, žurnalistas ir literatūros kritikas Knutas Skujeniekas (Knuts Skujenieks) gimė 1936 m. Rygoje, vaikystę praleido netoli Bauskės prie Lietuvos sienos. Išmintingas ir vertybiškas Latvijos patriotas – žmogus, turintis nacionalinį instinktą, aktyvus politikas, latviškos dvasios ir kultūros skleidėjas pasaulyje, vadinamas Latvijos pasididžiavimu. Jame sugyvena pilietiška drąsa ir galingas poeto talentas.
Skujeniekas studijavo latvių filologiją (1954–1956), baigė Maskvos Gorkio literatūros institutą (1961). 1962 m. be išankstinio įspėjimo ir akivaizdžios priežasties nuteistas už „antitarybinę agitaciją“. Atskirtas nuo gimtinės ir žmonos septynerius metus kalėjo Mordovijos lageryje Rusijoje – darbo stovykloje, kur dirbo staliumi, valytoju, pakavo ir transportavo televizorių korpusus. Taip tarybų valdžia siekė prigąsdinti kitus laisvamanius ir paversti Skujenieką paklusniu sovietiniu piliečiu, bet jis liko principingai ištikimas savo žemei ir valstybei. „Man daug kuo gali nepatikti latvių tauta, bet vienas dalykas yra svarbus: šita tauta yra mano. Kitos neturiu ir neturėsiu. Be to, ačiū Dievui, turiu savo žemę po kojom ir savo valstybę. Ar ji atsilikusi, ar išsivysčiusi, tai neturi lemiamos reikšmės – tokioje privalau gyventi, tokioje ir gyvenu“, – sakė jis viename interviu. Kalėjimo laikotarpį ironiškai pavadino „lagerio aspirantūra“ arba „kūrybine komandiruote“.
Kai poetą įkalino, Knutas ir Inta Skujeniekai tebuvo susituokę vienerius metus. Jų laiškai, išleisti atskiru Raštų tomu ir pavadinti Kro-Kro, atskleidžia emociškai sodrią dviejų žmonių bendravimo istoriją ir išoriškai griežtoką, bet humoro perpintą jų santykių stilių. Knygoje surinkti laiškai yra ir labai asmeniškas dviejų žmonių ryšio, pasitikėjimo bei meilės liudijimas, ir kartu be galo taikli tarybinių laikų atodanga. Laiškuose jie vienas kitą vadino krokodilais ir schematišku krokodilo piešinėliu vietoj parašo laiškus užbaigdavo. Intos krokodilas išsiskyrė ant uodegos užrištu kaspinėliu, o Knuto krokodilas – pripiešta barzda. Kaip tik šiomis intymiomis pravardėmis sužaista knygos pavadinime Kro-Kro.
Skujenieko tėvas Emilis Skujeniekas buvo lietuvių literatūros vertėjas, turėjo Lietuvos pilietybę – ši šeimos biografijos detalė įtvirtino Knuto prielankumą lietuvių literatūrai ir kultūrai. Lietuviškos Skujenieko poezijos knygos Aš toli esu viešėjęs (2004) įvade poetas brėžia savo simpatijos Lietuvai trajektoriją: „Su Lietuva aš susijęs visą gyvenimą. Kiek save atsimenu, mano akys nuolatos matė kaimynų žemę – čia pat, už upės, priešais savo namus. Tos sąsajos – tai šeimos atmintyje likę Pirmojo pasaulinio karo metai, gyventi Lietuvoje. Tai mano tėvo darbai, verčiant jūsų literatūrą į latvių kalbą ir latvių į lietuvių. Tai mano draugai bei kolegos Lietuvoje – gyvi ir jau mirę. Svarbiausia – tas žodžiais nenusakomas mūsų bendrystės pojūtis. Ar mes vienas kitu džiaugtumės, ar viens su kitu bartumės, – mes esam broliai. Kai kasdieniai žodžiai nebepadeda, talkon ateina poezija.“
Skujeniekas laikomas vienu svarbiausių Latvijos poetinio gyvenimo dalyvių – jis yra išleidęs devynias poezijos knygas, vieną literatūros kritikos rinkinį, apie dvidešimt vertimų knygų, jo paties kūryba versta į daugiau kaip 20 kalbų. Paskelbė reikšmingų straipsnių apie Latvijos folklorą ir kultūrą, latvių liaudies dainų poetika naudojosi ir poezijoje, pagal skambius, melodingus jo eilėraščius sukurta daug dainų, tapusių šlageriais. Sudarė ir į latvių kalbą išvertė lietuvių liaudies dainų rinktinę Žemė kėlė žolę (Zeme cēla zāli, 1986), išvertė Sigito Gedos eilėraščių rinktinę Sokratas kalbasi su vėju (Sokrats runā ar vēju, 2004, sudarė Kęstutis Nastopka). 2002 m. pasirodė dvikalbė Juditos Vaičiūnaitės rinktinė, kurios redaktorius ir vienos iš pratarmių autorius – Skujeniekas.
Poezija Skujeniekui – ne idėjų generavimo erdvė, ne pareiga, bet gyvenimo būdas, todėl eiliuoti nenustojo net lageryje. Pats autorius laiko, kad kaip tik lageryje sukurti jo pirmieji rimti tekstai – čia parašė apie 1 000 eilėraščių, kurie vėliau sugulė į knygą Sėkla sniege (1990). Skujenieko tris reikšmingiausias knygas taikliai apibūdino latvių poetas Juris Kronbergas, palygindamas jas su Dieviškosios komedijos struktūra: lagerio poezijos rinktinė Sėkla sniege yra Pragaras, Lyrika ir balsai – Skaistykla, meilės poezijos rinkinys Įrišk balton skarelėn – Rojus.
Skujenieko poezijoje į harmoningą vienovę susipina negailestingas tiesumas, raibuliuojanti aistra gyvenimui, galinga latviškos dvasios energetika ir povandeninės srovės, kurios triuškinančia tėkme nušluoja oficialios valdžios pastangas apriboti minties laisvę. Eilėraščiuose esama pritildytos ironijos, liūdnos gėlos ir atsparaus džiaugsmo. Tai poezija, kurioje tiesiogiai galima pajusti laisvės alkį, metafizinį ilgesį ir meilės atbalsius. Skujenieko lageryje rašyta poezija (pats uždraudė vadinti savo kūrybą „lagerio poezija“) yra stebėtinai šiuolaikiška, nors rašyta prieš pusšimtį metų.
Skujeniekas savarankiškai išmoko daugybę kalbų, išstudijavo vertimo teoriją. Poeziją verčia iš 30 kalbų, jomis gali laisvai skaityti (daugiausia ukrainiečių, slovėnų, ispanų, serbų, makedoniečių, graikų, lenkų, lietuvių, suomių, hebrajų, švedų, danų). Poetas yra sudaręs unikalią poezijos rinktinę, kurioje užfiksuotas jo daugiakalbiškumo fenomenas – vieno eilėraščio vertimai į 33 kalbas.
1990 m. Skujeniekas tapo tarptautinio festivalio „Poezijos pavasaris“ laureatu už lietuvių poezijos vertimus į latvių kalbą. Jis yra pirmas ir kol kas vienintelis užsienietis, pelnęs Jotvingių premiją (1993). Taip pat apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu (2001), Lietuvos rašytojų sąjungos garbės narys, 2008 m. gavęs Baltijos Asamblėjos literatūros premiją už Raštus, kurie išleisti aštuoniais tomais. 2010 m. Knutas Skujeniekas pelnė pačią garbingiausią Latvijos literatūros premiją – Gyvenimo prizą už reikšmingą ir išliekamąjį indėlį į Latvijos literatūrą.

Laura Laurušaitė


www.šaltiniai.info

1994 m. laureatas Sigitas Geda

PERKŪNO ATVIJOS

burtas

Regis: rašiau jau apie triedžiantį vilką, kuris užsikišo
sėdynę vilkdančiais savo, bet nulipdyt vis vien
nieko jam neišėjo, o Lionginas Beregis rytinėje
Aukštaitijoje viską vienas padarė: davė kuolu sau
per galvą, paskui, broliui mirus, nusileido po
žemėmis, vėl aukštyn kėlės, per molį, bėgo į girią
kirst, džiovint medžio ir – išlindo visa Evangelija,
ilga, iki Indijos, žvynuota visa, su apsauginėm
plunksnytėm ant širdies, rankų, visur, kur tik reikia
pridengti. Taip, tai buvo man brolis: sakydavo, taip,
tai čia paukščiai, šakelė, tau mirštantis
Skristusas –
Haleluja, haleluja, šventa evangelijuža išėjo iš
žemių, daug gražiau negu musulmoniškoj Indijoj,
kol mūsų nužmogėliai neišpizdečijo visko, o jį visą
nuvežė į Šeštokus, beprotynan įgrūdę, liepė pjaut
malkas, bobas pieloti, į kurias jis žiūrėt negalėjo,
todėl juodus akuliorius sau įsitaisė per Kudabą, kad
tikrą Dievą matytų, o ne pasaulį šitų – sušiktų
ši-šitų...
Buvo Lietuvoj daug šunyčių, sūnų kaukolėlius
mėgdavo kišenėj nešiotis, sakydavo: toks poterėlis,
toks mūsų žodis, vis su vilkdančiais, iltiniais
iš obsidiano, veidus skuto, kūšius lupo, visai
pablūdo, kai kolchozai užėjo, tai Prostitūtan nuėjo,
bernardinus išplėšė, viską sau nešė, ir mano Dievą
Snaigyno ežero Gražiapaukštį už pusę litro nulupo,
Antakalnio rūselnyčioje regėjau savo paukštį
klūpant, katinas besarmatis – akis jam išlupo...
Supūdė man paukštužėlį! Už tai bobą gavo: viršutinė
žiauna kiaurai žmogų papjauna, perrėžia kaip peiliu
bybuką visų šalių, nukanda ir išmeta – į šiukšlių
dėžę su išmatom... Štai tau, gyvate, kam pavogei
Audropaukštį!
Palauk dar tu man, žinau, kas po aštuntuoju
skrituliu gyvena, dar užsiundysiu, moku aš skaldyti
geležį, tu, susmirdęs bepauti, lygintis tau prie
Visregio?! Tu, katine beuodegi, atiduok mano
paukštį!
Kaplanas viską matė, strazdelis žodžius sustatė,
vieną prie kito sudėjo, melodijon palydėjo, plaukė
melodijos grynos, dyvinos ir užburtos, visos Lietuvos
turtas.
Mūrijo paukštis bažnyčią, Šitiems šunims kozalnycią,
niekas jo nesuprato, lipo visi ant sprando, Palšis
esi tu, Gojau, kurs po bažnyčias lekioji, atmena
sienos ir kertys, kaip išdalint tavo paltis; išmirs
jūsų mergos, lervos, ir, lopetom užtvoję, kaip tas
lapas, kur loja, laidosit dar pastirę mūsų laikų
didvyrį.
Užges čia ir mano akys, eisiu kaip tas beregis,
raudos mano išplūdo, gaila, dėl tokio... sūdo!
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Parašysiu tam raudės berniukui į Estiją, kaip išeit
iš labirinto, iš kūlgrindos, reikia atgal atvyniot
žaibo lūžtvę, verkti, raudoti, akim žaibuoti, kol pradės
viskas suktis atgal. Ar pas jus jau tik Žliumbiai
beliko? Nėr nė vieno atvyniojančio Žaibą?
Iš kur, kaip per mano akis iš galvos kaulų ėmė eiti
obsidianas, bitino geluonis? Reikia melstis, bet
pirmiausia atkeršyti.
Kius, kius, ks, Ksss (smarkiai lojantis vilkas)! –
Ksss, po egle, triedžiantis vilke!

1991.V.22

Geda, Sigitas. Babilono atstatymas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1994.


Sigitas Geda (1943 - 2008 ) – poetas, dramaturgas, kritikas, vertėjas, eseistas. 1994 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, 1998 m. Gedimino ordino kavalierius. Gyvas lietuvių literatūros klasikas. Poeto vardas tapo avangardinių ieškojimų sinonimu. 1966 m. VU baigė lietuvių filologiją. Tais pačiais metais debiutavo novatorišku eilėraščių rinkiniu „Pėdos“. Dirbo redaktoriumi periodiniuose leidiniuose, buvo atleistas dėl politinių pažiūrų. 1988–1990 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos sekretorius, aktyvus Sąjūdžio narys, Lietuvos Seimo narys. Nuo 1992 m. – kultūros savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ literatūros skyriaus redaktorius. Sigitas Geda – universalios mitinės atminties poetas. Jis modernizavo lietuvių poeziją: išplėtė mitologinės vaizduotės galimybes, sukūrė unikalų meninį pasaulį, kuriame susilydė mitas, religija, kultūra, literatūra, gamta, istorija ir žmogaus kasdienybė. Jo poezijoje jaučiamas nuolatinis ryšys tarp to, kas buvo dar priešistorėje, ir šiandienos; ieškoma universalios mitinės atminties, supinamos senosios lietuvių literatūros, Rytų poezijos, Viduramžių dailės, Biblijos, senųjų kultūrų mitologijos. Žemė, kosmosas ir žmogus suvokiami kaip lygiaverčiai partneriai, giedama giesmė gyvybei. S. Gedos įkvėpimo šaltinis – didieji kultūros bei literatūros tekstai ir gamta, kurią poetas mato ne artojo žvilgsniu kaip sukultūrintą ir sakralizuotą dirvą, bet žvelgia į ją romantiškiau, aktualizuodamas jos stichišką jėgą ir tamsią gelmę. Geda yra gaivališkos metamorfozės meistras, iškeliantis į teksto šviesą būties archetipus ir parodantis juos kaip nuolat kintančius, pereinančius vienas į kitą, susijusius ir susiliejusius. Žodinė žmogaus kūryba atspindi kosminio virsmo dėsningumus, todėl S. Gedos tekstas įgyja metafizinio realizmo bruožų ir sukuria magiško užkalbėjimo įspūdį. Jo vitališkasis žmogus tarytum pratęsia Dievo darbą, dauginasi ir vaisina būtį bent jau nepailstančiu žodžiu, kuris magiškai pakeičia tikrovės veiksmą. Tai valios gyventi apraiška lietuvių literatūroje. „ Visa, ką yra patyrusi žmonija, kas yra išlikę kultūros atmintyje, S. Gedos poezijoje – tokia pat akivaizdi realybė kaip ir ši diena“ (Kęstutis Nastopka).

www.tekstai.lt

1995 m. laureatas - Sigitas Parulskis

Žemės darbai. Atsipirkimas

I
ruduo buvo rudinas
kasėme apkasus Dievo laukuos
tinkluose pasiklydome
žemė slidi, apvali
apaugus žvynais, sprudo mums iš
akių, mūsų galvos svyravo
bus lengva mus atpažinti
iš mūsų darbų – kasame duobę
artimui savo, esame sau artimi, aštriabriauniai
ridename vienas į kitą kvadratines
širdis, kubais pakeltus balsus
rudinas buvo ruduo
dvokė šlapimu ir krauju
dvokiame žuvimi, rytais ištekėdami sau į
delnus, pro pirštus ištekėdami virstam į duoną
į mėsą, į makaronus, į išmatas
vėl grįždami į duobes
žemei pasvirus, iškrentame iš guolių, iš
apkabų, aptvarų, rėkdami
šūdinas buvo ruduo
gražūs buvo plaukai
išdžiaustyti vėjuje
Dievas anapus tinklų
mojavo anapus paveikslų, anapus duobės
dugne, kuris atsirado, išleidžiame vandenį
kanalizacijų burnos išspjauna atgal
slidinėjame lapuose, rankiojam savo
akis, kapuose, sproginėjančias iš kaštonų

II
ne lapai užantspaudavo
tavo akiduobes
ir ne Dievo piršto ženklai
ant tavo vokų
ant žemėtų dantų atvirukų
tarp moterų pagerbti mes
tarp kirmėlių pagerbtas tu
tarp ieškančių dvėselienos
tarp kasančių žemės nugarą mes
tarp duonos ir kraujo pateptas tu

sprogusi mina vienam iš būrio nuplėšė
rankų pirštus, kad negalėtų prasikrapštyti
išdraskytų kaštonų, akių, obuolių, slyvų
mirusį suvystėme į palapinę, kad aklas
nepraregėtų, neatpažintų vieno iš mūsų

žemę nukrėtė šiurpas, drugys ją plakė sparnais
mūsų sparnais, mes plasnodami kasėme
apkasus laukuose, varvėjome vienas kitam
iš burnų su seilėmis, ašaromis, su prakaitu
priemirčio traukuliais, slidinėdami, įkliuvę
į plaukus, o ruduo buvo nupirktas, rudinas
padalintas su džiūvėsiais ir pienu
ruduo akmuo sakėme
rudens vandens atsikandome
rudeniu rūdimis verkėme
rudinas šūdinas keikėmės
šūdini bet gyvi – išsigynėme


Parulskis, Sigitas. Mirusiųjų: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1994.


Sigitas Parulskis (g. 1965) – poetas, prozininkas, literatūros kritikas, dramaturgas, eseistas, vertėjas, 2004 m. Nacionalinės premijos laureatas. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas. VU dėsto kūrybinį rašymą, rašo įvairiems laikraščiams, žurnalams, interneto portalams. 2003 m. dirbo „Šiaurės Atėnų“ redaktoriumi. Debiutavo poezijos knyga „Iš ilgesio visa tai“ (1990), už kurią apovanotas Zigmo Gėlės premija. 1995 m. jam įteikta Jotvingių premija už eilėraščių rinkinį „Mirusiųjų“; 1996-aisiais buvo apdovanotas „Kristoforo“ prizu už geriausią jaunojo menininko debiutą teatre (pjesė „Iš gyvenimo vėlių“). Už 2002 m. išleistą romaną „Trys sekundės dangaus“ S. Parulskis gavo Lietuvos rašytojų sąjungos premiją. Jo trumpų istorijų knyga „Sraigė su beisbolo lazda“ pripažinta geriausia 2007 m. lietuviška knyga suaugusiųjų kategorijoje. Iš rusų k. išvertė Daniilo Charmso smulkiosios prozos rinktinę „Nutikimai“, Josifo Brodskio esė, Marinos Cvetajevos laiškų ciklą, Osipo Mandelštamo eilėraščių. Sudarė šiuolaikinės lietuvių poezijos chrestomatiją (2002). „Sigito Parulskio poezija gimdoma asmeniniuose skausmuose, jos pribuvėjai/os – kančia, pyktis, baimė ir ilgesys. Jo eilėraštis dažniausiai leidžiasi puslapiu kaip ištisinis amalas, palaikomas nuolatinės įtampos tarp žemės ir dangaus. Parulskio taikymasis su pasauliu sudėtingesnis, nes nesibaigia pasibučiavimu, nes bučinys atsimuša į tuštumą, keldamas naują pyktį ir naujas ilgesio bangas. Jis tebemato iš geidulingų šulinių išnyrančias baltas kirmėlaites ir čia pat mėgina žengti vandeniu“ (Eugenijus Ališanka).

www.tekstai.lt

Dar vienas netikėtumas.

1996 m. laureatas -- Marijus Šidlauskas-Jonaitis, kuriam Jotvingių premija skirta už gausius, įdomius kritikos straipsnius. Taigi ne poetas.

Marijus Šidlauskas (iki 1998 04 08 Jonaitis) – literatūros tyrinėtojas, kritikas, humanitarinių mokslų daktaras (1992), pedagogas, vertėjas. Gimė 1953 m. gegužės 1-ąją Pagėgiuose. 1971 m. baigė Šilutės 1-ąją vidurinę mokyklą. 1971-1976 m. Vilniaus universitete studijavo anglų filologiją. 1976 metais atvyko į Klaipėdą. M. Šidlauskas – Klaipėdos universiteto dėstytojas, filologijos daktaras (1992), docentas (1993). Parašė monografiją “Poetas ir visuomenė XIX-XX a. sankirtoje” (1994). Spaudoje paskelbė daugiau nei 100 recenzijų. Tai vienas aktyviausių Klaipėdos literatūrinio gyvenimo veikėjų ir vertintojų. M. Šidlausko kritika pasižymi originaliais sprendimais, netikėtomis įžvalgomis.

Kur yra lietuvių literatūra?
Svarstymai

Svarstant šį klausimą centro ir periferijos sąveikos lauke, iš karto kelia galvą šalutiniai klausimai – kur toji atskaitos sistema, leidžianti kalbėti apie centro–periferijos santykį ir to santykio vertybines implikacijas? Kokiu būdu ir kieno labui randasi pati centro–periferijos priešstata? Kada ir kodėl literatūra atsiduria „centre", o kada „periferijoje"? Kas pačiai literatūrai (kultūrai) yra „centras" ir „periferija"? Kokios literatūros galėtų (norėtų?) pretenduoti į „centrines", o kokios galėtų (turėtų?) būti laikomos „periferinėmis"? Panašūs klausimai juolab aktualūs tautai ir valstybei, kuriai paskutiniaisiais amžiais tenka žūtbūtinai grumtis dėl vietos po saule (1840 m. Lietuvos vardas išbrauktas iš Europos politinio žemėlapio) ir kuri puikiai žino, ką reiškia tapti svetimų galios centrų provincialiu paribiu, pakraščiu. Juk būtent pakraštį žymi kresy (šitaip lenkų bajorai po Liublino unijos ilgainiui ėmė vadinti lietuvių žemes) ar nūnai imperinį apetitą sužadinusi Ukraina (rus. u kraja).
Akivaizdu, kad norint lokalizuoti tokį „beribį" reiškinį kaip literatūra, reikėtų pažymėti ne tik jo buvimo vietos, bet ir laiko ribas. Nes visa, kas yra, yra erdvėje ir laike. Pirmasis tokio apsibrėžimo žingsnis būtų klausti, kur šiandien yra lietuvių literatūra. Bet literatūros uždarymas laiko rėmuose kelia naujų komplikacijų: jeigu Romualdas Granauskas ir Aidas Marčėnas yra šiandien, ar nebus jie iš esmės ten pat ir rytoj, kur yra vakarykščiai Vincas Krėvė-Mickevičius ir Vytautas Mačernis, kur atsiduria visa klasika? Kur šiandien yra Homeras ir kur Henriko Radausko eilutės „Tris tūkstančius metų negęsta gaisrai, / Homeras hegzametru rašė gerai"? Pripažinę, kad klasika, bent jau geriausioji jos dalis, tarsi gyvuoja amžinajame čia ir dabar, turėsime pripažinti, kad literatūra egzistuoja ne tik istoriniame, bet ir antiistoriniame – sakytume, metafiziniame – laike. Ypač tai pasakytina apie poeziją, kurios tarsi neįveikia laiko dantys. Nuo senovės Egipto „Mirusiųjų knygos" ir šumerų himnų iki Tomo Tranströmerio ir Tomo Venclovos ji išlaiko kažin kokią paslaptingą vibraciją, tam tikrą metafizinę konstantą, atpažįstamą visų laikų ir visų tautų lyrikoje. Poezijos antlaikiškumas, bent jau patiems poetams, yra savaime suprantamas dalykas. Borisas Pasternakas sakė, kad poetai būna dviejų rūšių: vieni miršta dar gyvi būdami, kiti nemiršta niekad.
Galėtume tarti, kad patikimiausia literatūros „vieta" – mūsų kultūrinė atmintis. Literatūra egzistuoja žodinėje ir rašytinėje tradicijoje, kalboje. Tačiau kur esti toji kalba, kuria literatūra perduodama iš lūpų į lūpas, o užrašyta sugula į knygas? Kur (ar) esti kalba, kai jos nevartojame – nekalbame, nerašome ir negirdime, kai „atsijungiame" nuo kalbinės atminties ir mąstymo? Kur lokalizuoti mirusių kalbų (hetitų, tocharų, prūsų) erdvėlaikį, kiek egzistencinės gyvybės tebepulsuoja jų išlikusiuose kalbos paminkluose ir literatūros užuomazgose? Kur pasideda internetinės literatūros versijos, kai kompiuteris išjungtas? O kai įjungtas – plevena elektronų kombinacijose anapusinėje monitoriaus ekrano virtualybėje ar vis dėlto dūzgia mūsų galvose?
Tad kur vis dėlto yra literatūra, įskaitant ir gimtąją? Rymo rankraščiuose, tekstuose, knygose? Bet juk visa tai, kol jų niekas neperskaito, tik negyvi ženklai popieriuje, literatūros prasmę įgyjantys tik tuomet, kai tampa mūsų atpažinti ir suvokti, kai persikelia į mūsų sąmonę. Kur ir kaip susikuria literatūros reikšmės, kur jos tampa suvokimo prasmėm, supratimu? Kalboje, bent jau rašytinėje, neįmanoma įsivaizduoti tiesioginio, fiziškai patiriamo literatūros „buvimo". Įmanu kalbėti tik apie simbolinę esatį, tam tikrą reprezentaciją, kuri pavirsta gyvu kūnu ne tik dėl kalbos, bet ir dėl tradicijų, institucijų, visos kultūrinės bei socialinės aplinkos.
Į šiuos vienas kitą kurstančius klausimus bando atsakyti kalbos ir literatūros filosofija, sociologija, psichologija, gausybė literatūros teorijų ir jos tyrinėjimo metodų. Bando jau seniai ir be apčiuopiamos sėkmės. Daliniai reliatyvistiniai atsakymai primena filosofams žinomą metafizinio siaubo situaciją, kai „nė vienas iš du su puse tūkstantmečio Europos filosofijos gyvybę palaikiusių klausimų niekada nebuvo išspręstas taip, kad sulauktų visuotinio pritarimo; visi klausimai ir toliau lieka ginčytini, arba filosofai juos paskelbia negaliojančiais"1. Klausimas „Kur yra literatūra?" grąžina prie literatūros esmės, jos tapatybės. Paprastai juk ir svarstoma, ne kur yra literatūra, o kas ir kokia ji yra. Tačiau ir literatūros ontologijos klausimo sprendimas neatrodo vaisingesnis už mėginimus ją lokalizuoti. Įtakingas šių dienų literatūrologas Terry'is Eagletonas sako tiesiai šviesiai: „Tokio dalyko kaip literatūros „esmė" apskritai nėra. Kiekvieną menkiausią parašymą galima perskaityti „nepragmatiškai", jei tai ir reiškia literatūrinį teksto skaitymą, lygiai kaip kiekvieną parašymą galima perskaityti „poetiškai"2; literatūra esanti veikiau funkcinė, o ne ontologinė sąvoka3. Toks literatūros nekintamos esmės atmetimas kyla iš bendrosios postmodernizmo antiesencialistinės nuostatos – niekas žmoguje, net ir jo kūnas, nėra pakankamai stabilu, kad būtų savęs pažinimo ar kito supratimo pagrindu (Michelis Foucault). Bet, jei viskas taip netvaru ir nepastovu, lygiai nestabili ir ši M. Foucault tezė, kad pajėgtų išskaidrinti dalyko supratimą – ji tik dar labiau gramzdina į metafizinio siaubo liūną, ženklindama pažinimo pamatų ir vertybinio mąstymo bankrotą.
Kaip žinoma, postmodernus mąstymas atmeta kultūrą kaip hierarchinę vertybių sistemą, matydamas ją vien kaip simbolinių formų žaismę. Mat vertybės implikuoja hierarchinį galvojimo būdą, o postmodernizmo erdvėje viešpatauja pliuralistinis principas, suteikiantis lygias teises gyvybės ir mirties kultūroms, išplaunantis gėrio ir blogio takoskyrą. Vadovaujantis šiuo principu į vertybių rangą galima pakylėti bet ką, užmirštant, kad žmonių norai ir interesai savaime dar nėra gėris. Ypač kai jie tampa masiniai ir atsiranda masių poreikius aptarnaujanti, tuos poreikius dauginanti ir jais manipuliuojanti industrija. Tuomet aukščiausiomis, absoliučiomis vertybėmis lengvai gali tapti pinigai (verslo žmonėms), valdžia (politikams), sumažintos būsto nuomos bei šildymo kainos (pensininkams) ar šviežių daržovių patiekalai (veganams). Prisidengiant tokiu „demokratišku" reitingavimu ir akompanuojant populiarioms sociologinėms apklausoms, vertybės mikliai paverčiamos trumpalaikio vartojimo prekėmis. Etikos, kultūros normos praranda absoliutų privalėjimą ir sakralųjį savo kilmės slėpinį. Tiesos buvimo ar nebuvimo klausimas paliekamas „nubalsuoti".
Į visuotinumą pretenduojantis vertybinis reliatyvizmas daugina moraliai ir egzistenciškai neįpareigojančius pasireflektavimus, kuriais riba tarp prasmės ir beprasmybės, būties ir nebūties, gėrio ir blogio žaidybiškai stumdoma ar visai ištrinama, o šių sąvokų žmogiškasis turinys pavirsta pilstoma ir perpilstoma pliuralistine tyre. Tokiame kontekste darosi neaišku, ką laikyti ne tik literatūra, bet ir kultūra. Sveikas protas siūlo kultūra (vis dar) laikyti dvasinį ar fizinį veiksmą bei to veiksmo padarinį, išskiriantį žmogų iš gamtos kaip kuriančią, laisvą, protingą ir atsakingą būtybę. Tačiau akivaizdu, kad šiandienos kultūra nesispyriodama absorbuoja ir tai, kas su protinga ir atsakinga būtybe sunkiai suderinama, jei suderinama apskritai. Ypač tai pasakytina apie nemažą literatūros ir meno dalį, kurią būtų galima tiesiai šviesiai pavadinti nekultūringa, kaip nekultūringais laikome piliečius, kurie viešose vietose keikiasi, šnypščia be nosinės, garsiai gadina orą ar masturbuojasi. Necenzūrinė skatologinė leksika, liguistos fantazijos ir patologijos vaizdiniai, bjaurumo estetika ir skandalo etika, vadinamasis žemasis menas (abject art) su tokiomis savo viršūnėmis kaip Judy Chicago „Menstruation Bathroom" ar Andre Serrano „Piss Christ" – visa tai yra, taip sakant, integruota ir aprobuota šiuolaikinio meno savastis. Bet ar toks menas su visa jį peršančia industrija bei ideologija yra ir mūsų savastis, teigianti nelygstamą žmogaus vertę ir orumą? Apskritai, kur yra (ar turėtų būti) tie gausėjantys nužmoginantys artefaktai, tos begalinės kūrybos imitacijos ir simuliacijos? Kur jų vieta?
Nešokinėk ir būk savo vietoje, pašmaikštautų oponentas. Nešokinėti galima, tačiau snobiškai apsimetinėti būtų nepadoru. Dar būtų trumparegystė ir savęs apgaudinėjimas nematyti akivaizdaus fakto – šiuolaikinė kultūra nebėra literatūrocentriška, ir jau senokai. Sąlyginai galėtume ją pavadinti ekrano, videocentriška. Suprantama, tai nėra įkvepianti žinia mūsų kultūrai, nes lietuvių tauta, kaip sakė Czesławas Miłoszas, atgimė iš filologijos, o tai reiškia iš literatūros ir istorijos (suliteratūrintos istorijos). Lietuvos kultūrinius pasiekimus šiandien reprezentuoja ne literatūra, o videomenai, ne A. Marčėnas, Ramutė Skučaitė ar Henrikas Algis Čigriejus, o Šarūnas Bartas ir Žilvinas Kempinas (įsivaizduokime, kad du pastaruosius kūrėjus ir jų meną iškyla reikalas lokalizuoti – o metafizinis siaube!). Postmodernizmo požiūriu toks videocentrizmas pakankamai logiškas – juk poststruktūralistas Jacques'as Derrida jau senokai paskelbė logocentrizmo (ir, kaip jam atrodė, falocentrizmo) pabaigą, o jų vieton pasiūlė tokias sąvokas kaip skirsmas ir diseminacija, kurių turinį patys struktūralistai aiškinasi–neišsiaiškina iki šiol. Esmė maždaug tokia: pasaulis – begalinis tekstas, neturintis pastovaus prasmės centro; visa mus supanti mentalinė–kultūrinė–literatūrinė erdvė – tik chaotiškas ženklų ir simbolių žaismas, tikslo ir prasmės neturinti stichija. Atmetus pasaulio tvarkos principą (nes jis esąs metafizinis) ir susitapatinus su šia dekonstrukcijos apaštalų teze nebelieka loginių kliūčių tolesniam „metafizikos" ardymui, t. y. egzistencinei ir moralinei destrukcijai – nes nebelieka ir visiems privalomų žmonių bendrabūvio taisyklių. Akivaizdu, kad tokį destrukcinį mąstymą ir veiklą skatinti kai kam geopolitiškai naudinga (nesusitvarkote, labusai), ir nenuostabu, kad tokios veiklos apmokamų bei neapmokamų advokatų mūsų krašte nestigo ir nestinga.
Pasaulio be tvarkos ir be prasmės vaizdinys primena vieną organinės kilmės medžiagą, kuri neturi branduolio ir apvalkalėlio (taigi ir pastovaus prasmės centro) ir nepasižymi kietumu. Iliustracinio vaizdumo dėlei pasitelksiu Giedros Radvilavičiūtės esė „Privalomi parašyti tekstai", kur yra toks epizodėlis: apsilankęs pas dukrą pasakotojos senelis ant lovos randa kelias ochros spalvos šuns spireles (šunėkas tokiu būdu keršijo už įkalinimą kambaryje). Pamanęs, kad tos spirelės – žemės riešutai (o tai sovietmečiu buvo deficitas), senelis parsineša radinį namo, pasiberia ant laikraščio ir, krapštydamas nagu, ima ieškoti branduolio. „Kad šūde branduolio būti negali", pirmoji susigaudo močiutė, kuri leipsta juokais gerą pusdienį ir nedelsdama paverčia šią istoriją nuotaikingu giminės kronikos topu.

Tęsinys
http://www.tekstai.lt/rss/779-2014-m-...

Šidlauskas mano dėstytojas buvo. Labai įdomus žmogus, gera jo klausytis, nedaug tokių, kurie kalba apie literatūrą ir jiems patiems malonu ir gera kalbėti, nesvarbu kad jau kažin kelintą kartą apie tai pasakoja. Nors iš kitos pusės klausytojams irgi turi literatūra patikti gal, kad bangos būtų tos pačios.

Rolanda, baltai pavydžiu tokio dėstytojo!

1997 m. laureatas - Antanas A. Jonynas

Antanas A. Jonynas (g. 1953 m.) – poetas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos (2003) laureatas. Miesto kultūros poetas, melancholiškas meilės ir rudens dainius, vadinamas paskutiniuoju lyriku. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Dirbo redaktoriumi „Vagos“ leidykloje. Nuo 1995 m. Antanas A. Jonynas dirba laisvai samdomu vertėju. Nuo 2000 m. – „Poetinio Druskininkų rudens“ direktorius. Debiutavo poezijos rinkiniu „Metai kaip strazdas“ (1977), kuris pelnė Z. Gėlės premiją už geriausią metų debiutą. Rinkinys „Atminties laivas“ (1980) įvertintas kaip geriausia metų jaunojo autoriaus knyga, „Nakties traukinys“ (1990) pelnė Lietuvos rašytojų sąjungos premiją už geriausią 1991 m. knygą, Jotvingių premija įvertintas rinkinys „Krioklys po ledu“ (1997). Antano A. Jonyno poezija psichologiškai tiksliai atspindi XX a. 7–8 dešimtmečių jaunuolio autsaiderišką savijautą. Visų pirma tai pasakytina apie poemą „Larisa“ – savotišką generacijos emocinę biografiją ir enciklopediją. Ankstyvieji kūriniai patraukė nervinga nerimo intonacija ir skaidriu vaizdiniu regėjimu. Vėlesnėje kūryboje sustiprėja ironija, atsiranda parodijos elementų, tačiau ironiška kaukė slepia harmoningo pasaulio ilgesį. Naujausioje lyrikoje kalbama apie kūrybos paskirtį ir prasmę, itin svarbios tampa žmonių ryšių trapumo, vienatvės, akimirkos grožio, būties laikinumo temos. Lyrizmas ir melodingumas – išskirtiniai poeto kūrybos bruožai. Jis plėtoja eilėraštį kaip muzikinę improvizaciją, grodamas garsų sąskambiais ir melodingais pakartojimais, lengvai pereidamas į kintančią džiazo ir bliuzo ritmiką, sukurdamas nepertraukiamo giluminio bangavimo magiją. „Aantanas A. Jonynas kūrybingai perima jazz and poetry tradiciją, bytnikų kartos ilgesį, troškimą būti kitur, nuoširdaus kalbėjimo intonaciją, melancholišką nuotaiką, šnekamosios kalbos link artėjančią sintaksę“ (Viktorija Šeina).

"Krioklys po ledu" poezijos ir muzikos spektaklis:

http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/27848

Kalėdų eglutė

Ant kalėdinės eglutės
supas raibosios gegutės
nežinia ką jos kukuoja
nežinia ką iškukuos
šakomis keliauja voras
nuo žvakučių vaškas laša
tyška vaškas ant stalelio
su vokais neatplėštais

pakabinkit pakabinkit
ant kalėdinės eglutės
stebuklingą vėrinėlį
Arčibaldo vaizdinių
kaip per ledą lekia pelės
kaip klastingai žybsi akys
o už lango mėnuo dega
rūksta kraterių anga

į mane pro lango plyšį
žvelgia dulkinas praeivis
ir per telefono kriauklę
gaudžiant jūrą išgirstu
pasigirsta moters juokas
bet staiga garsai nutyla
ir iš radijo antenos
kalas pamažu kulka

pakabinkit ant eglutės
neramios tylos girliandą
sprangią naikintuvų tylą
užrakintą po žeme
štai nuo antkapių pakyla
tarsi sielos baltos varnos
kyla rankos atsigniaužę
jau apaugusios žieve

ant tų rankų krenta sniegas
pelenų šviesumo sniegas
šaltas sniegas kuris byra
iš akiduobių tuščių
pakabinkit pakabinkit
ant kalėdinės eglutės
baltą baltą nosinaitę
nusišluostyti akims

1998 m. laureatas - Marcelijus Martinaitis

RŪŠIUOJU PRISIMINIMUS

Štai šitų turbūt niekam daugiau neprireiks.
Ir šitų. Jų vaizdas neryškus.
Spalvos išbluko, todėl neįmanomos kopijos.

O šituos reikės atiduot į archyvą:
priklauso jie mirusiems...
Tai pokalbių nuotrupos išgertuos senuos vyno buteliuos –
juos netyčia radau tarp visokių rakandų.

Štai šituos dar perfotografuosiu (prašė laikraštis).
Atrodo, dar tiks įdėt į eilėraštį
arba juos nufilmuoti TV.

Saugoju slaptą tekstą. Po karo, kažkieno padiktuotą,
skraidydamos kregždės jį rašė danguj virš Kalnujų.
Atminty dar išliko rudeniniai laukai,
kai ištuštėdavo jie tartum salės
rinktis sugrįžusioms vėlėms.

Retkarčiais perstatinėju ąsočius,
pilnus medum kvepiančių poterių –
jais gydėmės nuo pavietrių ir kosulio.

O štai šitie tinka vartoti nuo nemigos,
kankinamam sąžinės, atgailaujant,
praradus sveikatą, padeda nuo beprotybės,
nuo keršto, klastos, nuo svetimavimo.

Turiu ir tokių, kuriuos tinka maišyt su eilėraščiais,
su migdomaisiais, kava, alkoholiu bei ašarom...

Perverčiu viską, rūšiuoju, suraišioju
ir pavargęs ant jų užmiegu –
kaip akmuo ant Viešpaties kelio.


Martinaitis, Marcelijus. Atrakinta: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.

Marcelijus Martinaitis (1936-2013) – poetas, eseistas, vertėjas. 1975 m. „Poezijos pavasario“ laureatas, 1998 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Kaune įgijo techniko specialybę, Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas. Dirbo įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose. Nuo 1980 m. Vilniaus universitete dėstė tautosaką ir literatūrą. Vilniaus universiteto docentas. Priklausė Sąjūdžio vadovybei, buvo deputatas, vadovavo Nacionalinių literatūros ir meno premijų komitetui, pirmininkavo Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybai. Kūryba skelbiama nuo 1955 m. Pirmoji knyga „Balandžio sniegas“ išėjo 1962 m. M. Martinaitis Išleido daugiau nei dešimt poezijos rinkinių, keletą eseistikos knygų, pjesių lėlių teatrui. Pirmuosiuose eilėraščių rinkiniuose M. Martinaitis pasirodė kaip vienas svarbiausių 1968–1970 lietuvių literatūros atsinaujinimą formavusios generacijos atstovų. Akcentavęs raiškos dalykus kaip svarbiausius kūryboje, atkreipęs dėmesį į klišės ir butaforijos gajumą eilėraščiuose, M. Martinaitis padėjo meno autonomiškumo ir kultūrinio daugiasluoksniškumo pagrindus. Poetas save suvokia kaip agrarinės kultūros atstovą, išgyvenusį jos žlugimą. Naivia sąmone prisidengus, intelektualiai apmąstoma gyvenimo vertė ir prasmė, kuriama savita, liaudiškąja etika pagrįsta vertybių sistema: vertę gauna naivumas, sugebėjimas pagailėti, ašara, skaudėjimas. Folkloro personažas – žemaitis Kukutis yra archainės sąmonės fenomenas, depersonalizuota keistuolio figūra šiuolaikiniame pasaulyje, kuri išreiškia dvejopą poeto pasirinkimą. M. Martinaitis – vienas iš nedaugelio senesnės kartos rašytojų, kuriam pavyko atsinaujinti posovietiniu laikotarpiu. Jo rinkinys „K. B. Įtariamas“ (2004) radikaliai skiriasi nuo agrariškos ankstesnės kūrybos – jame nelieka žemės, folkloro, archaikos metaforų. Naujojoje poeto kūryboje apsigyvena visai kitoks personažas – vienišas, kažkuo įtariamas ir įtarinėjantis „mažasis žmiogus“, gyvenantis netikrumo ir baimių pilname šiuolaikiniame pasaulyje. „Skaitydamas M. Martinaitį turi visko tikėtis – sakralumo, pokštų, graudulio, senų raštų stilizavimo ir moderniausių posūkių, dainos poetikos ir verlibro. Jis intymizavo ir sužmogino lietuvių poeziją, be triukšmo atstūmęs klišes ir sustingusių formų ledkalnius“ (Valentinas Sventickas).

TADAM!!!

1999 m. LAUREATĖ - Nijolė Miliauskaitė. Būk pagerbta tarp vyrų. Kad įsivyrautų šiokia tokia poezinė harmonija, pusiausvyra bei susilygintų moterų ir vyrų teisės, įkelsiu daugiau jos kūrinių.


***

Nijolė Miliauskaitė (1950–2002) – poetė, 2000 m. Nacionalinės premijos laureatė, pirmoji moteris, apdovanota Jotvingių premija. Garsaus poeto Vytauto P. Bložės žmona. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Dirbo Centriniame archyve, Knygų rūmuose, laikraščių redakcijose. Debiutavo eilėraščių rinkiniu „Uršulės S. portretas“ (1985 m.). 1995 m. Lietuvos rašytojų sąjunga N. Miliauskaitės rinkinį „Uždraustas įeiti kambarys“ išrinko geriausia metų knyga. 1999 m. poetė apdovanota Jotvingių premija. Už rinktinę su nauju eilėraščių rinkiniu „Sielos labirintas“ (1999 m.) jai 2000 m. paskirta Nacionalinė premija. N. Miliauskaitės eilėraštis – dažniausiai lakoniškas pasakojimas (kartais beveik vien iš daiktavardžių), kuriame daiktai, žmonių portretai, peizažo štrichai, erdvės detalės turėtų vesti į namus – negrįžtamai prarastus, atkuriamus tik sapnuose ir vaikystės prisiminimuose. Juose atgyja beveik pasakiška, tačiau labai konkreti, tapybiška namų erdvė – kambarys, siuvanti moteris, smulkiausia to siuvimo detalė. Skaudi asmeninė patirtis nedeklaruojama, atsiveria kalbantis su daiktu, augalu, savo „vaikystės atspindžiu“. Eilėraštyje kuriama situacija, kurioje skleidžiasi moters savivoka. Paskutiniųjų gyvenimo metų N. Miliauskaitės poezijoje dominavo rytietiškas minimalizmas. „Miliauskaitės poetinė jausena yra dvilypė: tyli (įsiklausanti, įsižiūrinti, prisiliečianti) ir stipri (trokštanti, siekianti, įsikertanti, įsikimbanti). Besimainantys sielos pavidalai, kintantis širdies ritmas – raštas, perrašomas, užrašomas. Perskaitymo, įskaitymo pastanga (kaip ir įsiklausymo, įžiūrėjimo) yra sielos kultūros judesys, pačios kultūros įvairiais būdais bei pavidalais ir fiksuotas“ (Viktorija Daujotytė).

sėdėjo prie pat gatvės
ant aplūžusio suolo apsilaupiusiais dažais

pro šalį ėjo žmonės, zujo vaikai
verkė kūdikis vežimėly prie krautuvės

tokia nedidele mėlyna berete, kokias nešioja
traktorininkai
storu lietpalčiu dar nuo neatmenamų laikų, guminiais
batais aukštais aulais

sėdėjo ir valgė ledus su vafliais
dar dvi porcijos pasidėtos šalia

senas, apšepusiais skruostais
vienas pats sau
autobusams sustojant prie krautuvės
sėdėjo ir valgė ramiai ledus

buvo karšta gegužės pabaiga

magiškas
ratas aplink jį, besiplečiantis
tylos ir vienatvės ratas



***

atsargiai papučiu, ir dugnas
susidrumsčia, ir aprasoja
skaidrus paviršius, stebuklingas
sielos veidrodi

tamsiausiuos tavo užkaboriuos
yra tas kambarys, jaučiu
man uždraustas įeiti, beveik kad užmirštas
ar užrakintas? turbūt kad ne

ko aš taip ieškau, ko blaškausi
tavo sapnų labirintuos
tačiau niekaip neužeinu
nei ramios slėptuvės, nei tikrų namų, nei uždrausto
įeiti kambario

delnai staiga sudrėksta, negi būtų čia?
ko taip bijausi - peržengt slenkstį

praskleisti
užuolaidą, aksominę, auksiniais raštais

išsiūtą, kur tebesikartoja
ta pati scena, vis ta pati, vis ta pati
baisiausia, nesuprantama, jau užmiršta, iš tolimos
vaikystės, ne

negaliu

nenoriu

kambarys, man uždraustas įeiti, iš rankų išplėšta
skrynutė
ar kada žinosiu
kas ten slepiama, kokie lobiai, kokios paslaptys
kokia bedugnė

tamsusis mano sielos veidrodi



***

maža mergytė
apsigyvenus mano veidrody

nežinau net
kuo vardu

pernelyg rimta, šiek tiek išbalus
lyg po logos

kaip vaikas, augęs tarp suaugusių
nemokanti juoktis

arba gal būtų verkus
ilgai, kur užsislėpus

tavo žvilgsnis

negi mokėtum tik vieną tą žodį
sudie



* * *

žiūriu į tave, kai miegi
pintoj iš vytelių lovėlėj, kur tiek jau
buvo vaikų išauginta

tai mano geriausios draugės
mažutė duktė

tavo alsavimas, šiltos
bangos, kvepiančios ramunėlėm ir pienu
užlieja visus namus

persiduoda
man tavo sapnas
toks ramus, toks tylus

ar tik ne angelas
palenkęs galvą
prie tavęs - auksiniais perregimais
sparnais, sakytum, laumžirgis



***

berniukas valdiškuos namuos
taip stengias
deklamuodamas eilėraštuką

net prakaitas lašeliais išpila jam kaktą
raudonas kaip burokas
sugniaužtais kumštukais

tyliai
pasakinėju jam
kada jau užmirštais
savo vaikystės žodžiais



***

namų apyvokos daiktai, patvarūs
nuzulinti daugybės rankų
rakandai
patikimi, tvirti

kada jau virtę pelenais

kasdieniai
net nepastebimi darbai

ir skudurinė lėlė, numylėta, nublukus
užkimus nuo lojimo Bitė
kaliausė, įkelta į vyšnią sodo
pačiam gale, ir šaltas mutinys padėtas
pavakariams ant stalo

netyčia
tarp durų suspaustas žąsiukas
giedodami
palaidot jį nešėm po gluosniu
už tvartų, dar tavo proprosenelio, nudrėbtų iš molio

viskas ten
turėjo sielą

kad nors gurkšnį
tų laikų esencijos
tokios stiprios, tokios saldžios

to visaapimančio jausmo

kad galva apsvaigtų

kad nesibaigtų niekad
vasaros diena



***

atrodytų, kad nieko
negirdi, taip esi įsitraukus
į savo lėlių gyvenimą, į tikrą
vaidinimą

arba įsikniaubus į pasakų knygą

ir iš tikrųjų
nieko negirdi

bet žodžiai, atskiri žodžiai
gal net beprasmiai ar tau nežinomi

žodžiai kaip botago kirčiai

pokalbių nuotrupos, neįprasta
intonacija, šiek tiek pakeltas tonas
ar nusisukus delnu nubraukta
ašara
nusėda, sunkūs kaip švinas
sielos dugne

nesupranti, kas tai, negali pasiklausti

tikriausiai tai nuodas
tos drumzlės skaidriam vandeny

atrodytų, kad viskas pamiršta
bet ne! graužia
kaip lėta
nežinoma ir nepagydoma liga



***

nesugrįžai
su vėjo ir erdvių kvapais, su kelio
staigiais ir netikėtais posūkiais, su greičio svaiguliu

net per sapną
neparėjai

neįžengei į šiltą kasdienybės ratą
po lempa, virš didžiulio tvirto stalo kabančia
kur pilstomas garuoja tirštas viralas
ir ima miegas

jau niekas niekad nebebuvo taip, kaip kitados

neištraukei iš kišenės saujos
sulipusių saldainių, nepasupai ant kojos, nepaglostei
jauniausio vaiko (nenorėjai
net paklaust, kokį jam davė vardą), nepakėlei
krykščiančio aukštyn, nepamatei
kiek jau paaugęs, koks jau didelis

sugriovei visą
pasaulio tvarką

tuščia ir šalta, bijausi tamsos
kalenu dantimis, ant galvos užsitraukus antklodę
prieglaudoj, tarp visai svetimų

tavo veidas pasiliko jaunas
visiems laikams
tamsiom akim, jausmingom lūpom
po devyniais užraktais slapstomas
nepažįstamas
blunkančiais bruožais

buvai
bet nebuvo tavęs



***

prie lango apšarmojusio sėdėsi
rūpestingai daigstydama nėrinius prie užvalkalų
balto šilko gijom siuvinėdama
fantastiškas gėles

seniai seniai, jau spėjau ir pamiršt
kada, žąsis girdėjau mus paliekant

kaip tykiai sninga, vėl bus
baltieji mėnesiai atėję

tik adata, įdūrusi į pirštą
staiga primins kažką: o pumpurai
o besiskleidžiantys žiedai ant drobės

ką susapnuosi, sunkią galvą
padėjusi ant mano pagalvėlės

laukus apklojo minkštos duknos

kas miegos
baltuos lengvučiuos pataluos

kritęs kaip akmuo



***

sušalę, suvargę, pasiklydę
atskriskit čionai, atskriskit
į žvakių šviesą tamsoj
pasišildykit

tikriausiai alkanos
paragaukit
raudonų erškėtuogių, pasistiprinkit
uogų jau paskutinių

pasidžiaukit
kukliais žolynėliais
žaliom rūtom ir mirtom
šį vakarą, tokį žvarbų

mielos dūšelės, užmirštos ir apleistos

pasišildykit
širdžių šilumoj, žmonių
panašiai kaip ir jūs
varganų, nelaimingų

2000 m. laureatas - Alfonsas Bukontas

Alfonsas Bukontas (g. 1941) – žydų kilmės lietuvių poetas, vertėjas, publicistas. 1941 m. jo tėvus nužudžius naciams, išaugintas lietuvių šeimoje. 1964 m. VU baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1963–65 m. mokytojavo, 1966–76 m. dirbo „Literatūros ir meno“ ir „Jaunimo gretų“ redakcijose, vėliau redagavo žurnalus „Naujoji sąmonė“ ir „Indra“. Pirmajame A. Bukonto rinkinyje „Slenkančios kopos“ (1967) vyrauja asmeninės patirties motyvai (holokaustas, vaikystė kaime), gausu ekspresyvių technikos civilizacijos įvaizdžių,.daug siužeto užuomazgas turinčių eilėraščių, atspindinčių žydiškąją ir lietuviškąją poeto patirtį. Vėlesniuose rinkiniuose – „Piešiniai ant vandens“ (1972), „Mėnulio takas“ (1977) – siužetinis mąstymas išliko baladėse, tačiau labiau linkstama į filosofines abstrakcijas, stengiamasi aforistiškai reziumuoti apmąstymus, kalbama apie nuolat besikeičiantį pasaulį ir jo vienovę. Filosofinio apibendrinimo siekimą liudija gausūs sonetai. 1979 m. A. Bukontas apdovanotas S. Šimkaus I-ojo laipsnio premija už tekstą A. Martinaičio kūriniui „Salve, Alma Mater", 1993 m. – P. Gaučio premija už geriausią grožinės literatūros vertimą į lietuvių kalbą, 2000 m. – Jotvingių premija už eilėraščių rinktinę „Penktas metų laikas“, Bhagavadgytos, L. Karsavino ir M. Kulbako poezijos vertimus.


AMŽINAI SKUBANT

Buvo praeito amžiaus
Antroji pusė.
Lyg perkrauta barža
Girgždėjo vasara.
Ant stalo, lėkštėje,
Tobula forma švytėjo
Žemės vaisiai.
Žmogus gėrė Europos prieblandą,
Uždarė langą,
Pažiūrėjo į laikrodį
Ir dieną kaip kaukę nuėmęs
Padėjo į lentyną.
Buvo nejauku matyti
Nuogą veidą –
Į minčių voratinklį
Įskrisdavo paukščiai,
Įbėgdavo klegėdami vaikai,
Įžengdavo tylios,
Su žėrinčia meilės diadema moterys, –
O neįpratęs galvoti
Veidas virpėjo ir trūkčiojo,
Kaip sušiauštoj upėj
Mėnulio atspindys.
Lėtai ir sunkiai,
Lyg užvytas žvėris
Su elektriškai spragančiu kailiu,
Didelis, nesuvokiamas
Šliaužė į žmogų likimas.
Nuo šnervių kvapo
Šalo smilkiniai,
Bėgo per nugarą skruzdėlės –
Žmogus blaškėsi ir dejavo,
Ir siekė duris atdaryti,
Ir siekė kažko virš galvos įsitverti,
Ir sukniubo kėdėje nusiminęs,
Kad įvyko tai tik dabar,
Kad galbūt per vėlai tai įvyko.

Alfonsas Bukontas. Penktas metų laikas. Eilėraščių rinktinė. – V.: Vaga, 1997

2001 m. laureatas - Jonas Strielkūnas

Jonas Strielkūnas (1939-2010) – poetas, 1996 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. 1957 m. baigė Vabalninko vidurinę mokyklą. Dirbo Vabalninko ir Biržų rajonų laikraščiuose, nuo 1967 m. su pertraukomis „Literatūros ir meno“ redakcijos darbuotojas. Eilėraščius pradėjo spausdinti 1958 m. 1966 metais debiutavo „Poezijos pavasario“ almanache. Išleido 14 poezijos rinkinių. 1991 m. „Poezijos pavasario“ laureatas. 2001 m. Jotvingių premija už poezijos rinktinę „Praėjęs amžius“. 2004 m. apdovanotas A. Miškinio premija už eilėraščių knygą „Ligi dvyliktos“. J. Strielkūnas tarp savo kartos poetų turbūt pats nuosekliausias tradicionalistas. Kone visi jo eilėraščiai parašyti simetriškais ketureiliais. „Jau gal niekam nepasiseks taip parašyti apie tėvų namus, apie dirželį ant mergaitės juosmens, apie rainas akis ir žydrus dangaus taškus, apie sėdėjimą ant cypiančios lovos. Ir nereikia, ir neįmanoma, nes kiekvienas meilės laikas turi vienintelę savo aplinką, žodžio spalvą, drovumo ir svaigulio lygmenį. Tikrai nuostabus J. Strielkūno gebėjimas sulieti tikrą jausmingumą ir prisimenančio šypsnį, atsiribojimą ir ne, gyvenimo banalybę ir smelkiančią įžvalgą“ (Valentinas Sventickas).


KOHELETO MOTYVAS

Niekis – mano, niekis – tavo,
Niekis – be namų.
Ta švytuoklė maskatavo
Amžinu ritmu.

Niekis turtas, niekis skurdas,
Niekis ir knyga.
Viskas – rūkas ir absurdus,
Viskas – pabaiga.

2001.VIII.15

Strielkūnas, Jonas. Ligi dvyliktos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.

2002 m. laureatas - Jonas Zdanys

Jonas Zdanys (1950) – Nju Britaine (JAV) gimęs poetas ir vertėjas. Jeilio universitete studijavo anglų literatūrą, jame dėstė anglų ir lyginamosios literatūros katedrose, vadovavo poezijos ir vertimo teorijos bei praktikos seminarams. Išleido keletą poezijos knygų anglų kalba, taip pat į anglų kalbą išvertė daug lietuvių autorių poezijos ir pristatė jų knygas anglakalbiams skaitytojams. Tarp tokių knygų: Sigito Gedos „Songs of Autumn“ (1979), „Selected Post-war Lithuanian Poetry“ (1979), „Four Poets of Lithuania: Vytautas P. Bložė, Sigitas Geda, Nijolė Miliauskaitė, Kornelijus Platelis“ (1995), „Smoke From Nothing: Poems by Vytautas P. Bložė“ (1998), „Snare for the Wind: Selected Poems of Kornelijus Platelis“ (1999), „The Theology of Rain: Selected Poems of Alfonsas Nyka-Niliūnas“ (1999), „Five Lithuanian Women Poets“ (2002) ir daugelį kitų. Išleido šias poezijos knygas lietuvių kalba: „Aušros daina“ (1993), „Dotnuvos stoty“ (1999), „Dūmų stulpai“ (2002), „Tarpdury“ (2008). 2002 m. už eilėraščių rinkinį „Dūmų stulpai“ ir lietuvių poezijos vertimus į anglų kalbą J. Zdaniui buvo paskirta Jotvingių premija. Apie pastarąją knygą Valentinas Sventickas rašė: „Žmogaus laikinumas, svetimumo ir dvilypumo būsenos, žiaurumo ir patiklumo psichologija, erotiniai išgyvenimai – apie visa tai poetas kalba tartum ramiu intelektualo balsu. Tačiau tikrovės ir labai tikroviškai nupieštų regėjimų sandūrose žyra tikro lyrizmo kibirkštys“.

SAUSMETIS

Šią vasarą nebuvo lietaus.
Dienos slinko lėtai
viena po kitos
į baltą beribį orą,
tankiu sluoksniu kabantį
tarp dangaus ir žemės.

Dar kartą nubundu gerokai prieš aušrą
ir spoksau į siauras lango užuolaidos juosteles.
Nieko beveik nesimato lauke
iš šios vietos
tik kelios blausios švieselės tolumoje,
atsispindinčios lango stikle,
ir tamsi aukštų medžių briauna,
ryškėjanti oro ir debesų fone.
Kelios žvaigždės mirksi juodose properšose.
Plonas dulkių sluoksnelis
kaupiasi tolimiausių sienų kampe.
Mažas rudas vabalėlis prabėga.
Užsnūstu, paskui staiga pabundu
sumišęs ir apkvaitęs klausydamas,
kaip ji plasnoja po kambarį.
Atpažįstu jos staigių judesių garsus,
kuomet ji sustoja šen ar ten
kaip ir kiekvieną rytą.
Aš kiek tik galiu prisiploju prie grindų,
prispaudžiu veidą, kiek pasislenku,
kad kieti mediniai lovos skersiniai
ne taip slėgtų pečius.
Lova sugirgžda,
kai ji sėdasi apsimauti kojinių
ir vos girdimai šnopuoja
nuo nedidelės pastangos,
keldama ir nuleisdama kojas.
Guliu ramiai, tyliai alsuodamas per burną,
įsitempdamas, kai lovos skersiniai
stipriau prispaudžia.
Žinau, palengvės, kai ji atsistos.

Svarstau
su vos juntamu malonumu ir pasitenkinimu,
ar ji žino, jog esu čia.
Jeigu taip, tai aš nesiruošiu bėgti,
o ir ji nesivytų manęs.
Metai, čia praleisti, atrodė priimtini man,
nematomam jos kasdieniškų
ir ypatingų įvykių dalyviui,
nors pastaruoju metu
tai pradėjo atrodyti vis banaliau,
nuobodžiau, ne taip, kaip aš vaizdavausi tą naktį,
kai pirmą kartą įšliaužiau į šią keturkampę erdvę.
O gal visa tai dėl to,
kad nieko dieną negėriau, nevalgiau,
o kaitra šiame mažame kambary
kas vasarą vis tirštesnė ir vis labiau stingdanti.
Ne.
Ji rami, užsimiršusi, susigyvenusi
su šio namo garsais, su tarp jų pasimetusiais
mano atsitiktiniais rytiniais trūkčiojimais
bei krustelėjimais ir naktinėm tyliom dejonėm.

Kartais girdžiu paukščių čiulbesį,
jai atidarius langą,
ir tada užsinoriu pajusti orą,
kuriame jie gyvena, ant savo odos
ar užsigeidžiu kristi aukštielninkas
į saldų gėlių kvapą
ir žvilgsnį įsmeigti į debesis,
kaip senis kad žvelgia aukštyn
tardamasis su dvasiomis.
Bet iš čia neįstengiu įžvelgti,
kas nusitiesia į melsvą vos beprisimenamą tolį,
bandau susirinkti save
tarp dulkių ir išbarstytų segtukų.
Žinau, tai tik laiko klausimas,
kada būsiu surastas su baimės
ar nustebimo klyksmu
ar galų gale pasiduosiu
kurią nors staigiai užgriūsiančią valandą.

Štai diena, kurios laukiu
trokšdamas pakilti galingas ir perkeistas
ir žengti į pasaulį,
spindėdamas visomis šviesomis,
su nepažįstančio nakties baimės aklojo pasitikėjimu.

Tačiau tai ne ši diena.

Galų gale, ką iš viso išvysi žengdamas,
plačiai atvėręs akis?
Šį rytą vėl, po to,
kai ji iškeliavo j paslaptingą gyvenimą
už šių sienų, kurs kabo mano atmintyje
it beformė pilka suknelė,
aš prisitraukiu kelius prie smakro
tykodamas kitos progos,
baltos sienos aplink ir lova virš manęs,
primenančios, kur aš esu,
mano lėti ir įprasti judesiai grindimis
slenkančioje šviesoje it atgautas pasitikėjimas,
kad visas aš – siela,
ir galiu pakilti iš čia kada noriu,
begalinis bei laisvas,
ir plūstelti į dausas.

Zdanys, Jonas. DŪMŲ STULPAI. – V. : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.

Koks kraupus eilėraštis :X Gerai, kad vis pasitikrinu, kas po lova :D

Ieva, aš tai džiaugiuosi per šį mėnesį atradusi tokių perliukų :) Zdanys, pavardė girdėta, bet tikrai nebūčiau jokio eilėraščio su juo susijusi, o dabar išgirdusi Zdanio pavardę, iškart apie tą palovę pagalvosiu. Hmm, reiktų ir man pradėti tikrinti, kas ten po ta lova dedasi :)

Antanas A. Jonynas, Kalėdų eglutė. Vaje, paskaičiau, jaunystę prisiminiau. Tokie geri prisiminimai susiję su šiuo eilėraščiu. Ačiū Juste ! ;)

Dar mokyklos laikais teko dalyvauti Jono Strielkūno kūrybos vakare. Jis dabar jau šiek tiek mano primirštas, bet mokykloje patiko. Taigi reunion!
Pasirinkau šio autoriaus knygą „TREČIAS BROLIS“.
P.S. Ji tinka ir 2016 m. knygų iššūkiui
2. Knyga su šeimos nariu pavadinime
32. Poezijos knyga

JINAI

Jinai be kaukės ar su kauke,
Su aukso spinduliu plaukuos
Tavęs kiekvieną dieną laukia
Ir kantriai seka iš paskos.

Tu nematai jos rūbų grožio,
Tu nežinai jos išminties.
Jos rankoje pintinė rožių
Ir plieno dalgis ant peties.

Jinai ne tai, ką tu galvoji,
Jinai ne tai, ko tu bijai.
Planetos krinta prie jos kojų,
Ir aukštos erdvės lenkias jai.

Be jokio kelio ir be tako,
Anei tamsi, anei šviesi,
Jinai ateina ir pasako,
Kad tu toks pat, kaip ir visi.

Strielkūnas, Jonas. Trečias brolis: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1993.

Ačiū, Orient už gražų indėlį į šią temą :)

2003 m. laureatas - Vladas Braziūnas (šiemet jo pezijos knyga "Stalo kalnas" pretenduoja į Metų knygos titulą)

plikas kalkėmis baltintas angelas tyli, tylėdamas šypso
visa smelkiantis vyksmas, kai nieko o nieko nevyksta
kai jau nieko nelieka, tik kvailį užmėčiusią minią
merkia lietūs ar verkia eilėm suguldyti kaimynai

šiandien tyčia anuoju lankstu važiavau pažiūrėt tavo žydinčių slyvų
buvo juodas gyslotas dangus, vėlavau, tavo angelą visą sulijo
supelijo sparnelis palaužtas ir graudžiai per grindinį vilkos
per vėlu atgailaut ar ko laukti, jau kaukia lyg smaugiamas vilkas

keikia audrą ir meldžia blyškus, už mėnulį blyškesnis
dar pakęst šitą šypseną bergždžią, tą atmintį, ubago kąsniais
andai snigusią, vertusią, - šnypščia gesinamos kalkės
ne pernykštės, deja, ne pernykštės ir ne vakarykštės mūs kaltės

2003.V.8-9

Jei užsuksite čia http://vladas2.braziunas.net/

Rasite štai tokį tekstą ir daug daugiau:

Sveiki atvykę! Mano svetainė norėtų būti svetinga - jauskitės kaip namie. Vizitinėje rašau tik vardą pavardę. Bet čia, kaip šeimininkas, turiu prisistatyt vos plačiau.
Gimęs (1952), augęs, mokęsis (iki 1969) Lietuvos šiaurės miestelyje Pasvaly. Vilniaus universitete mokytas daugiausia žurnalistikos ir lietuvių filologijos. Itin svarbi man buvusi ir likusi - Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva. Dirbęs daugiausia kultūros, literatūros leidinių redakcijose. Lietuvos rašytojų sąjungos (eleres@takas.lt), Lietuvių PEN centro narys; Vidurio ir Rytų Europos poetų judėjimo Cap à l’Est narys, vienas iš jo steigėjų.
Rašau daugiausia poeziją (11 knygų), taip pat eseistiką, publicistiką, bandau prozą. Fotografuoju. Verčiu kitakalbius poetus ir pats esu verčiamas, - čia, neskubrioje svetainėj, bus galima šio to išvysti.
Prašom į vidų.
2002.X.28

2004 m. laureatas - Stasys Jonauskas

Į ŠIAURĘ TYLĖJO DANGUS

Laikas tolo – banga po bangos.
Buvo aišku: dabar gyveni.
Ir tylėjo į šiaurę dangus,
Užsidaręs gėlam vandeny.

Į pasaulį artėjo daiktai,
Žodžiai jungėsi, ir sakinys
Švietė tarsi ugnis, bet ne tai
Tamsoje degė medžių šaknis.

Jos ruseno, anglėjo, arba
Smilko pilnos tarmių drėgmės.
Ir garavo į viršų kalba,
Kurią tesupratom tik mes.


Jonauskas, Stasys. Žolės balsas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.


Stasys Jonauskas (g. 1948) – poetas, 1970 m. baigė Žemės ūkio akademiją, 1981 m. – Maskvos M. Gorkio literatūros instituto aukštuosius literatūros kursus. Dirbo vietiniame Skuodo laikraštyje. Nuo 1973 m. iki 1998 m. išleido 7 poezijos rinkinius, 2004 m. – poezijos rinktinę „Žolės balsas“. Pirmajame S. Jonausko eilėraščių rinkinyje „Didelis laukas“ (1973) įžvelgiama tuometinių poetų (ypač – Marcelijaus Martinaičio) įtaka. Vėlesniuose sukuriamas savitas poetinis pasaulis, kuriam būdingas vaizdų konkretumas, objektyvus pasakojimas, besisukantis apie žemdirbio darbų ciklą. Regis, tinkamiausias S. Jonausko kūrybos apibūdinimas – tylioji poezija, atitinkanti ir nerėksmingą autoriaus gyvenimiškąją poziciją. Poetas niekada nesistengė atkreipti į save dėmesio kokiu nors išskirtiniu įvaizdžiu. Savitos filosofijos lyriniam rašytojo pasauliui būdingi konkretūs depoetizuoti gamtos ir gyvenimo vaizdiniai, amžinųjų gyvenimo dėsnių aprašymas, žmogaus ir amžinybės akistata, vaizduojama mėginimo moksliškai išnagrinėti ir pažinti gamtą beprasmybė, o besikartojantys įvaizdžiai ir metaforos pabrėžia kūrybinę visumą. „S. Jonauskas demonstruoja žinias apie gamtos pasaulį, tačiau tai tik pabrėžia, padidina mūsų nežinojimą pasaulio akivaizdoje. Nežinojimas, artėjantis prie absurdo, tačiau nuolat pasiliekantis įtempto klausimo būsenoje, neleidžia tiesiog mėgautis ir žaisti beprasmybe, absurdiškumu. Tas gilinimasis į fizinį, gamtišką objektą staigiu judesiu virsta paradoksaliu metazifiniu klausimu, apimančiu visą žmogaus gyvenimą“ (Rimantas Kmita).

Gal yra savanorių, galinčių įkelti truputį informacijos ir atrinkti kokį nors Tomo Venclovos eilėraštį iš rinkinio "Sankirtos"? :)

2005 m. laureatas - Tomas Venclova

Tomas Venclova (g. 1937) – poetas, vertėjas, eseistas, publicistas, 2000 m. Lietuvos nacionalinės premijos laureatas. Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas, dirbo istorijos institute, dėstė VU. Debiutavo mokslo populiarinimo knyga „Raketos, planetos ir mes“ (1962 m.). Pirmoji poezijos knyga – „Kalbos ženklas“ (1972 m.). Nuo 1976 m. – Lietuvos Helsinkio grupės narys. 1977 m. emigravo į JAV, nuo 1980 m. – Yale’io universitete New Havene slavų literatūros profesorius. Vakaruose buvo išleistas jo poezijos rinkinys „98 eilėraščiai“ (1977), susidedąs iš eilėraščių, buvusių „Kalbos ženkle“, ir niekur nespausdintos poezijos. 1978 m. už šį rinkinį jam buvo įteikta Vinco Krėvės literatūrinė premija. 1979 m. išleista jo poezijos vertimų knyga „Balsai“. T. Venclova – Liublino universiteto garbės daktaras (1991), Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos Seimų parlamentinės asamblėjos (2002) premijos laureatas. („Pasienio žmogus“, 2001), 2005 m. už knygą „Sankirta“ poetas gavo Jotvingių premiją. Šiuo metu gyvena ir dirba New Havene (JAV). T. Venclovos poezija priklauso disciplinuotos (arba įcentrinės) poezijos tipui. Tai „pertrūkis tikrovėje“, pasaulio išsakymas, chaotiškiems jo pavidalams suteikiant formą, įvardijant nematomus tikrovės ryšius. Kaip ir rusų akmeistus, poetą žavi realybės formos, kurios poetiniame pasaulyje tampa prasmės buveine. Kultūra, iš Antikos einanti jos tradicija („lotyniškas balsas pasaulio burnoj“) T. Venclovai yra tobulumo matas, poetinės kūrybos ištakos. Jo poezija yra metapoetiška; tai liudytų subtekstų bei intertekstų žaismas ir viena esminių kūrybos problemų – kalbos ir tikrovės santykis. Kalbos problema suteikia T. Venclovos kūrybai giliai slypinčią metafizinę plotmę.

Sankirta

Nuo plento takas leidosi į drėgną
pievutę. Dubury matei, kaip gęsta
saulėlydis, užgavęs tviskią vielą.
Dryžuotą stulpą vainikavo herbas,
cementą brūžino šiurkšti svėrė.

Į šiaurės rytus traukėsi ankšta,
kantri šalis, jau sveikinanti naktį.
Alksnyno nuokraštyje stirna skabė
lapiją. Už akiračio bemaž
atspėjai ežerą, kurio pakrantėj
tamsoki vandens atspindėjo vaiką,
sutampantį su tavimi. Daina
vingiavo virš nendrynų, liepto, datos
užžėlusiame antkapyje. Laikas,
išsprūdęs atminčiai ar biografui,
turbūt visų svarbiausias, nes yra
drauge ir sunkmena, ir talismanas.

Į kairę tvyrojo laukinis miškas.
Jame švytėjo proskyna – plyšys,
atvėręs pelkę ar tiesiog purvynus,
kur spietės neįžiūrimos būtybės,
gauruotos, šypsančios, prasimanytos
bepročio grafiko. Labai toli
juodavo lankos ir įgriuvę tiltai.
Žvarbus kanalas siekė marių ribą,
nerasdamas nei miesto, nei laivyno.

Žinojai: kūdikiai tenai užgimsta
tam, kad pavartėse dalytųs švirkštais,
pagieža, sperma, nuorūkom, skatikais.

Už nugaros – balkšvi sodybos dūmai,
ir amsi šunys, sergėdami ūkį
nuo neprašyto svečio. Jau vėlu.
Tarp įdubų ir piliakalnių sukas
beveik nepravažiuojamos keliūtės,
ir netinkuotas mūras dengia ugnį.
Na ką gi, jei likimas lėmė, būk
šiame krašte prie pat gimtinės durų,
kurčioj trilypėj sankirtoj, kur stūkso
stulpai, išlikę iš kitų laikų,
kadaise mirtini, ir atšiauriu
lanku dykynę kerta viadukas.

Palieski vėstančią vaikystės žolę.
Esi namie. Trilypė jūra ošia
nakties kriauklėj. Tau buvo dovanota
nyki era, sargybinis, kurio
nebėr, ir balso išsiilgęs oras.

Venclova, Tomas. Sankirta: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

2006 m. laureatas - Kęstutis Navakas

Kęstutis Navakas (g. 1964) – poetas, eseistas, literatūros kritikas, vertėjas, 2007 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. 1983 m. Kaune baigė vidurinę mokyklą, 1992 m. – vokiečių kalbos kursus Zalcburge. 1987–1988 m. buvo LRS Kauno jaunųjų rašytojų sekcijos pirmininkas. 1994–1996 m. rašė kassavaitines kultūros bei naujų knygų skiltis laikraščiams „Kauno diena“ bei „Noriu“, 1998–1999 m. pristatinėjo naujas knygas Lietuvos televizijoje, 1996–2000 m. vadovavo knygynui „Septynios vienatvės“. 2002–2004 m. rengė laidą „Kultūros namai“ Lietuvos televizijoje. Bendradarbiauja savaitraščiuose „Nemunas“ ir „Šiaurės Atėnai“. Debiutavo 1988 m. poezijos knyga „Krintantis turi sparnus“. 2003 m. pelnė „Kauno dienos“ premiją už knygą „Žaidimas gražiais paviršiais”, 2004 m. apdovanotas salono „Balta varna“ premija už elegantiškiausią prozą J. Kunčino skaitymuose Alytuje, 2005 m. gavo „Lietuvos ryto“ priedo „Mūzų malūnas“ prizą už geriausią metų knygą („Gero gyvenimo kronikos“), 2006 m. – „Poezijos pavasario“ ir J. Lindės-Dobilo premijas už geriausią eseistiką („Gero gyvenimo kronikos“). 2006 m. – Jotvingių premiją už eilėraščių knygą „Atspėtos fleitos“. K. Navakas orientuojamasi į Europos, labiausiai vokiečių poezijos tradiciją. Jo kūryba turi retro prieskonį – tiek žmonės, tiek aplinkinis pasaulis estetizuoti, laisvai keliaujama po įvairius kultūros klodus. K. Navako eilėraštis – žaidimas eilutės, strofos skambesiu, keisčiausiais istorinio laiko ir geografinės erdvės deriniais, tarsi bandant susigrąžinti praėjusį laiką arba tiesiog grožintis pasauliu. Žaidimas kiek elegiškas, išlaikantis estetinės ir etinės vertybės jutimą. „Lietuvių sąvoka „žaisti“ tikrai per siaura nusakyti Navako saviraiškos diapazoną. Vokiškasis „spielen“ būtų labiau pritinkantis taip vitališkam poeto amplua“ (Nida Gaidauskienė).

diena kaip kitos

diena iškrito iš dienų dėžutės
sausai suskambus lyg tuščia tara
ir manyje vis blėso tarsi žudės
kol tapo nesvarbi ir netikra

gamta dar liejo lietų sau į parkus
aš jos ženklų atspėti nebandžiau
tačiau mačiau jog ši diena pavargus
jai noris kad gyventume greičiau

tyli diena kuriai nėra kas veikti
pro valandas jai sunktis per sunku
iš jos aš mokiaus pokalbių nebaigti
ir ligi taško nerašyt laiškų

lentynų knygos puslapius galando
kad pjaustytų paseilintus pirštus
bet jeigu kam tiesiog užtenka lango
kam žvelgti į pasaulį pro raštus

taip užmiršau Sofoklį ir Stendhalį
ir tuos žodžius kur jiems kadais sakiau
net praeivius praeinančius pro šalį
nelyg raides iš gatvių išbraukiau

ir tirštos dulkės leidosi ant stalo
lyg dumblas į nuskendusias pilis
atrodė ši diena neturi galo
ji baigsis tiktai kai manęs neliks

bandžiau greičiau prarasti tai kas mano
gyvenimus kurių esu suma
grąžinti laikui laiko menui – meno
ir likti tuščias tarsi reklama

ir jau atrodė nebėra kas žino
mane dar esant mano kambary
jau viską išbarsčiau bet sugrąžino
kaip atspindį atgal diena žiauri

ji leidos manimi lyg siūlas žvakės
iškėlęs ugnį juodame delne
kol paskutiniai lietlašiai kaip vagys
man parnešė išgrobstytą mane



Navakas, Kęstutis. Atspėtos fleitos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

2007 m. laureatas - Almis Grybauskas

Almis Grybauskas (g. 1947) – poetas ir vertėjas, 2007 m. Jotvingių premijos laureatas už eilėraščių rinktinę „Apžvalgos spiralė“. 2000 m. gavo PEN klubo diplomą už geriausią metų vertimą į lietuvių kalbą – J. Hašeko „Šveiką“. Praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje A. Grybauskas buvo vertinamas kaip vienas ryškiausių jaunų poetų. Išleido rinkinius „Spalvoti nuotaikų žibintai“ (1976), „Bandymai apkabinti“ (1978), „Atklydimai“ (1983), „Žuvys“ (2007), rinktines su naujais eilėraščiais „Mugė“ (1988), „Apžvalgos spiralė“ (2006). Iš čekų, lenkų, ukrainiečių, slovakų, vokiečių kalbų yra išvertęs 22 knygas: Jaroslavą Hašeką, Milaną Kunderą, Václavą Havelą, Gustavą Meyrinką. A. Grybausko poezijai būdingas gyvas reagavimas į gyvenimo reiškinius, natūrali visuomeniška laikysena, šerpetota poetinė kalba, gaivūs dabarties ir istorijos apmąstymai. „Chaose jis mato tvarką – tegul kartais ir negailestingą tvarką, neleidžiančią pasiduoti skepsiui ir sarkazmui „gastronomų šviesoje“ ir laikinų dalykų menkystės akivaizdoje. Gera, stipri, ori ir stojiška poezija“ (Antanas A. Jonynas).

Gastronomų šviesa

Gastronomų šviesa kitokia
nei stočių arba gatvių...
Kofeino garuos fermentuojas guvi sumaištis.
Prašo senis alaus,
blėkčioja šuniškai akys,
kai grąžą gyvybės
skaičiuoja juodoji sesuo kasoje.
Ir man sako kažkas
iš vis kintančios brolių palydos,
kad esu tik tiesoj
besimurdąs gailus kankinys.
Prašo senis alaus.
Ir iškreivinti pirštai
ligi šiol nesugraibo
pagiežingai sviestos jam grąžos.
– – – – – – – – –
Veria valandų chemija,
susitikimų tąsumas,
akimirkos atplaiša.

Keleivis gatvėje pasilenkia
ir paglosto kaštono kūdikį.
Įspūdžiai ribuliuoja
ir pro pokalbių tinklą:
– juk virš valandų aižėjimo
turi būti kažkas nedaloma...
– – – – – – – – –
Gal išties dangstausi tiesa
nei kieta antikine kauke,
už kurios tuštuma
ir akiduobes košiąs vėjas.
Gatvių tinklas,
gatvių lietus,
gatvių įtaka kraujo apytakai.
Ir galugaly įsmeigta
paskutinė pereita kryžkelė.
– – – – – – – – –
Gastronomų šviesa
kitokia atminty nei tikrovėj,
kaip tikrovė tėra
tiktai vienas klaidus atspindys
tarp daugybės įmanomų
lūžtant kryžkelėj. Senis
tau paduoda alaus.
Į akis smenga rudenys.
Prikala virš galvos lenteles
„Lemta neišsipildyt“. Keleivis
meta burtą dėl knygų,
kurių neparašysi. Ir kas
kas klausys, kai prabilsi.
Kas pritars uždainavus...
Metų laikai keturi.
Aukštas gilus ruduo.

Kelias kurį pasirenki.
Kelias kurį apleidi.
Ir virš visko pakibusi
pati tolybė kelių.

Grybauskas, Almis. Žuvys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

2008 m. laureatas - Aidas Marčėnas

Aidas Marčėnas (g. 1960) – poetas, eseistas, literatūros kritikas. 1994 m. „Poezijos pavasario“ laureatas, 2005 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Baigęs vidurinę mokyklą, studijavo Lietuvos konservatorijoje. Išbandė daugelį profesijų. Debiutavo eilėraščių rinkiniu „Šulinys“ (1988, Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premija už geriausią metų poetinį debiutą). Vėliau išleido eilėraščių rinkinius „Angelas“ (1991), „Dulkės“ (1993), „Metai be žiogo“ (1994), „Vargšas Jorikas“ (1998), „Dėvėti“ (2001), „Pasauliai“ (2005). 2006m. išleista poeto kūrybos rinktinė „Eilinė“. Pirmųjų A. Marčėno rinkinių lyrika skaidri ir muzikali. Vėlesniuose greta silabotonikos atsirado verlibrai: ilgi sakiniai, pilni įterpinių, kartais nekasdieniškai iškilmingi, besiremiantys sapno ar regėjimo poetika, kuri leidžia derinti siurrealistiškai neįtikėtinus ir realybėje nesisiejančius vaizdus. Kartais.užsidedama juokdario, kuris linksmina, kvailioja, šaiposi, bet ir sako tiesą, kaukė. Stilizuotas jausmingumas gesinamas ironija, sentimentalų poetizmą čia pat keičia ironiškas prozaizmas. Poetas daug dėmesio skiria eilėraščio skambesiui, rimui, ritmui, griežtoms, kanoniškoms formoms (yra parašęs modifikuotų sonetų vainikų), todėl jo kūrybą mėgsta dainuojamosios poezijos atstovai. A. Marčėnas – vienas iš nedaugelio lietuvių poetų, šiuolaikiškai rašydamas apie dabartį, laikosi formos reikalavimų. „Jis veikiau klasikinio tipo poetas. Tai lengvai suprantama, malonu skaityti paprastai, protingai ir labai dažnai, manau, tiesiog nuostabiai parašyta“ (Tomas Venclova).

ŠLAMŠTAS

Šlamštas yra abstrakti meilė,
kurią taip aštriai vėl staiga pajutau,
šlamštas yra kartais jos padiktuojami
netikėčiausi diktantai.

Šlamštas yra lemtis,
šlamštas yra atmintis,
šlamštas yra nuostabus ir suvoktas

mano gyvenimas tau, mylimasis,
tau, visaėdi,
tau brangusis besoti -
dieną ir naktį, rytą ir vakarą

šlamšt nepaliaujantis laike.

Eilėraštis iš knygos "Viename", kuri yra tarp penkių nominuotųjų Metų knygos titului laimėti.

2009 m. laureatas - Valdemaras Kukulas

Valdemaras Kukulas (g. 1959) – poetas, eseistas, literatūros kritikas. 1982 m. VU baigė žurnalistiką. Dirbo „Komjaunimo tiesos“, „Nemuno“, „Pergalės“, „Respublikos“, „Naujosios Romuvos“ redakcijose. Išleido eilėraščių rinkinius „Augimo nerimas“ (1978), „Žalia vėtros šaka“ (1984), „Kreidos rate“ (1987), „Knyga netyčia“ (1990), „Aštuoni gėli vakarai“ (1999), „Judas taipogi danguj“ (2005). Parašė eseistikos knygas: „Eilėraščio namai“ (1992), „Bailiojo drąsa gyventi“ (2001), „Didžiadvasių žodžių eros pabaiga“ (2004). 1999 m. už eilėraščių knygą „Aštuoni gėli vakarai“ apdovanotas LRS premija. Už eilėraščių knygą „Judas taipogi danguj“ 2005 m. gavo dienraščio "Kauno diena" prizą. 2007 m. tapo penktuoju A. Miškinio literatūrinės premijos laureatu už aukštaitiškos dvasios puoselėjimą poezijoje. Tais pačiais 2007-aisiais apdovanotas Kultūros ministerijos metų premija už nuopelnus kultūrai. V. Kukulas eiliuoti pradėjo dainiškos lyrikos melodingais ketureiliais ir kaimo aplinkos vaizdiniais, poeziją suvokdamas kaip emocijos kulminacijų ir aukštumų ilgesio išraišką. Ilgainiui mažorinį toną pakeitė egzistencinio nuovargio, dekadentinio išsekimo, nežinios ir grėsmės motyvais, reiškiamais aštriomis vaizdų dermėmis. Suteikdamas eilėraščiui vidinio dramatizmo, neišvengė išoriško, bohemiškais mostais gesinamo aprašinėjimo ir retorikos. „V. Kukulo kūrybos subjektas regi savo gyvenimą kaip gemalo poza susirietusį pergamentą, kuriame Evangelija įsikomponuoja savaip. Ko gero, šis teiginys nebūtų neteisingas ir kalbant apie patį tekstų autorių. Kasdiena verčia jį justi savo giminystę su infernalinių F. Dostojevskio personažų kompleksais“ (Nida Gaidauskienė).

Negaliu pakęsti muzikos iš gretimo
Namo langų, bet kodėl taip myliu
Lietaus šnarėjimą balkone? Negaliu
Pakęst aparato, siurbiančio iš šulinio
Kanalizacijos mano tamsą, bet kodėl
Taip myliu beržų ošimą, krykštavimą
Vaikų aikštelėj žaidimų, griaustinį
Po langu? Iš apačios. Prikeliantį.

Niekad nebesutapsiu su savimi. Viskas,
Kuo gyvenau, seniai sugriauta, suniokota,
O griuvėsiai paminklais paskelbiami. Nieko
Negaliu statyti ant jų. Muzika pro langą –
Senovinė, medžių ošimas – amžinas,
O aš turiu būt šešiolikmetis, nors man
Jau aštuoniasdešimt ar net daugiau. Nepamenu
Nei savo gyvenimo, nei savo gimimo.

Nekenčiu savęs iš geltono namo
Langų. Iš svetimos epochos. Lyja
Tarp mano ir gretimo namo vienodai.
Ošia beržai vienodai tarp mano
Gyvenimo ir negyvenimo. Norėčiau
Kiekvieno lietaus lašo atsiprašyti,
Kad negaliu ištirpti jame, kad negaliu
Nukrist juo nuo beržo lapo.
Nors baisiai norėčiau.


Kukulas, Valdemaras. Judas taipogi danguj: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla , 2005.

2010 m. LAUREATĖ - Viktorija Daujotytė

Viktorija Daujotytė-Pakerienė (g. 1945 m. spalio 1 d. Keiniškėje, Varnių valsčius) – lietuvių literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė (1988), profesorė emeritė.

1968 m. baigė Vilniaus universitetą. Nuo 1972 m. – Vilniaus universiteto dėstytoja, 1983–1985 m. – Lietuvių literatūros katedros vedėja, 1982 m. – docentė, 1990 m. – profesorė.

Parašė keliasdešimt knygų, susijusių su literatūros (daugiausia poezijos) tyrinėjimais, parengė mokymo priemonių, daugiau nei dešimties leidinių bendraautorė. Kaip jau minėta, daugiausia tyrinėja poeziją, pirmoji ėmėsi plačiau nagrinėti moterų rašytojų kūrybą, jų vaidmenį Lietuvos kultūrai.

1993 m. literatūros tyrinėtojai skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, 2010 m. „Poetinio Druskininkų rudens“ festivalyje V. Daujotytei įteikta Jotvingių premija už knygą "Balsai ūkuose", kuri parašyta žemaičių kalba.

Įkeliu nuorodą, nes nukopijavus labai iškraipo žemaitiškas raides, nes jos visgi šiek tiek skiriasi nuo lietuviškų :) Jei žemaičių kalba sunkiai suprantama, rasite ir "vertimą".


http://samogitia.mch.mii.lt/images/Ba...

2011 m. laureatas - Alfonsas Andriuškevičius

Alfonsas Andriuškevičius (g. 1940 m.) – poetas, eseistas, dailėtyrininkas. 1965 m. baigė Vilniaus universitetą, 1973 m. apsigynė daktaro disertaciją. Nuo 1990 m. Vilniaus dailės akademijos dėstytojas, docentas. Keturių eilėraščių rinkinių autorius: „33 eilėraščiai“ (1994), „66 eilėraščiai“ (1998), „Eilėraščiai“ (2000) ir „(Prieš)paskutiniai eilėraščiai“ (2005), kartu su kitais lietuvių eseistais parašė esė romaną „Siužetą siūlau nušauti“ (2002), 2004 m. išleido esė rinkinį „Rašymas dūmais“ Originalių dailėtyros, kultūrologijos darbų autorius. Bendradarbiauja savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“. A. Andriuškevičiaus poezijoje daug dėmesio skiriama spalvoms, atspindžiams, šešėlių žaismui. Poetinė kultūra minimalistinė, ryški Rytų estetinė ir poetinė mokykla, dominuoja gamtos ir žmogaus santykio refleksija, pereinanti į estetizuotą peizažą. „Jei būčiau A. Andriuškevičius, nuolatos turėčiau galvoti apie tris esminius dalykus: vienatvę, anapusybę ir mirtį. O turėčiau tuos dalykus jaukintis. Estetiškai. Preciziškai. Nemigos naktimis parinkdama žodžius ir atsižadėdama dėmesio artimiesiems. Subtiliai kurdama vienatvės, anapusybės ir mirties nuo nieko nenukopijuotus originalius vaizdinius (Giedra Radvilavičiūtė).

12 EILĖRAŠČIŲ, DAUGUMA – SU DAUGTAŠKIAIS (2005)

Aš saulę pamačiau. Ji vilko savo naštą
nuo vieno pakraščio nurudusio dirvono iki kito.
Jausmų visai nebuvo.




...vasara bailiai stebėjo nokstantį obuolį; mudu
bailiąją vasarą gailiai stebėjom ir laukėm...



Vytautui Šeriui

Jau keičiasi metų laikai...
Jau vasara tirpsta, jau darosi cukrus rudens...
Saldumo, saldumo!



Šiaip viskas ramu: nė nekrusteli sniegas baltasis,
nemirkteli gatvės žibintų šviesa tolygioji...
Tik blaškosi, blaškosi, blaškosi vėjyje vėliava...



Kodėl tad neturėčiau nusilenkt alyvoms,
iš kažin kur iš kažin kur atnešusioms tą melsvą šviesą
pašviesti man šį ketvirtadienį, Budos gimimo dieną...



Alyvos kvepėjo trumpai, ir jų kvapo tebūtų pakakę
vienam trumpučiukam eilėraščiui...



Rolandui Rastauskui

Gegužio mėnesio gegutės prišaukia žiedus ir
atšaukia žiedus. Ar jos tos pačios, ar kas metai kitos? Kaip
manai, gegučių meistre džiovininke Shiki?




O ta gėlė, kuri geltoną veidą
pavasario žolėj paslėpt mėgino,
dabar jinai ir vėl, dabar ir vėl ji...



Degiau kaip vakaro oranžinio dangus...
Ir būtų jau sudegusi visa mana gyvybė, bet melsva
banga nelyg iš gailesčio, nelyg...



Jos kalba apie rudenį, tačiau kuris
iš rudenų jų turimas galvoj: ar tas Radausko,
kai pasaulis miršta silpnas ir gražus,
ar tas, kai vėjas punishes my hair, kaip sako...



Lapai nekrito lig lapkričio. Gal ir nebūtų
kritę šiais metais visai; ir sveiki pasitikę pavasarį; betgi
šviesos geltonosios Vėlinių...



Lapai nukrito. Tačiau
pasaulis netapo aiškesnis nei tiems,
kur stebėjo jų krismą, nei tiems, kur nematė. Tiktai...


<3

Smagus tekstukas apie pasivaikščiojimą. Tikrą pasivaikščiojimą. Rudeninį. Būtinai išbandysiu jį po kokių 7-8 mėn. :)
http://www.tekstai.lt/component/conte...

2012 m. laureatas - Rimvydas Stankevičius

Rimvydas Stankevičius (g. 1973) – poetas. Vilniaus universitete studijavo lituanistiką, įgijo lietuvių literatūros magistro laipsnį. Nuo 1997 m. dirba dienraštyje „Respublika“. 2001 m. Lietuvos televizijoje vedė kultūrinę laidą „Kultūros spąstai“. Debiutavo 1993 m. eilėraščiais almanache „Poezijos pavasaris“. Vėliau išleido poezijos knygas „Akis“ (1996 m.), „Randas“ (2002 m.), „Tylos matavimo vienetai“ (2006 m.), „Laužiu antspaudą“ (2008) ir miniatiūrinę apysaką „Vinys Marškonių kaimui statyti“ (2001 m.). 2000 m. pagal Rimvydo Stankevičiaus inscenizaciją Nacionaliniame dramos teatre pastatytas Sauliaus Mykolaičio režisuotas spektaklis „Stop mašina“. Parašė tekstus daugiau nei 20 roko dainų. 2002 m. drauge su kompozitoriumi Roku Radzevičiumi sukūrė roko operą „Jūratė ir Kastytis“. 2007 m. „Poezijos pavasario“ laureato vardo nominantas. Sudėtingo minties piešinio, aštrių vaizdo brūkšnių naujoviškai instrumentuotuose R. Stankevičiaus eilėraščiuose mįslingos būties nesibaigiančioje tėkmėje iškyla vienišas individas, besišaukiantis Dievo. „Kodėl Rimvydas „iškrenta“ iš savo kartos konteksto? Drąsiai parodo, kad atsisako visų „izmų“, renkasi kitų nueitą kelią – klasikinę eilėdarą, klasikinius, jau išbandytus siužetus, pažįstamas figūras, biblinius motyvus, krikščioniškąją tradiciją. Jaunas žmogus atsigręžia į kontempliavimo pasaulį, į pasaulį su Dievu – tai Rimvydo branduolys“ (Eurika Drungytė).

Pasiklausykite:

https://www.youtube.com/watch?v=3L0Rf...

2013 m. laureatas - Jonas Kalinauskas

Jonas Kalinauskas (g. 1947) – poetas, scenaristas. 1972 m. VU baigė lietuvių kalbą ir literatūrą, 1985 m. – Maskvos Maksimo Gorkio literatūros instituto aukštuosius literatūros kursus. Dirbo pataisos darbų kolonijoje, redakcijose, Lietuvos kino studijoje. Šiuo metu privatus leidėjas. Debiutavo 1977 m. eilėraščių rinkiniu „Pajevonio fragmentai“. Vėliau išleido dar devynias poezijos knygas, svarbiausia tarp jų – 1999 m. išėjusi poezijos rinktinė „Raktų rūdys“. 2006 m. apdovanotas Salomėjos Nėries prizu už poezijos knygą „Sapnų liudininkas“. Parašė scenarijų meniniams, dokumentiniams ir muzikiniams filmams. J. Kalinauskas, realybės poezijos bei tradicinės agrarinės pasaulėjautos atstovas. Jo poezijoje vyrauja suprozintas kalbėjimas, atspindintis dramatišką kaimo patirtį ir vidinę nedarną, kylančią iš namų ilgesio ir nesugebėjimo vėl juos atrasti. „Lietuvių poezijos inteligentas, nesiveliantis į poetines muštynes, būdingas modernistinio „kurpalio“ literatūros boksininkams, atvirai nedraskantis sau krūtinės dėl mūšių baigties, kad ir kokia ji būtų, poezijos renovacijos laukuose, nesiruošiantis apversti pasaulio ir jo įvaizdžių aukštyn kojom, o tykiai ramiai lipdantis, lyg atlikdamas įprastą kūrimo ritualą, savo daiktiškosios poezijos būstą, kurio aiškius pamatus sudėjo jau „Pajevonio fragmentuose“ – savo pirmojoje knygoje“ (Dainius Gintalas).

DRAUGO MIKO PAGUODIMAS

Jeigu Mikai
buvo gerai

turi Mikuti
būt ir blogai

Taip Mikai taip!
Neapsimetinėk Mikai
dzenmandanistu:

tavo sąžinė rami
nes esi nusipirkęs
du raugintus agurkus
už visą gyvenimo algą
M–i–k–u–t–i

Vienas agurkėlis tau
kitas agurkėlis man –
ir – šviesus gyvenimukas!

Taip Mikai taip!


Kalinauskas, Jonas. Atminties namai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.

2014 m. laureatas - Gintaras Bleizgys

Gintaras Bleizgys (g. 1975 m.) – poetas, literatūros kritikas, pasukęs į verslo vadybos, administravimo ir tarptautinės prekybos barus, tačiau neužmirštantis ir tekstų rašymo meno. Debiutavo 1998 m. išleidęs poezijos knygą „Vietovė. Šiaurė“, kuri jam pelnė Poetinio Druskininkų Rudens premiją. 1999 m. VU baigė lituanistikos magistrantūrą. Dirbo „Metų“ redakcijoje, 1999-2001 m. – „Literatūros ir meno“ vyriausiuoju redaktoriumi. Lietuvių PEN centro premijos mecenatas ir Metų vertėjo krėslo fundatorius. G. Bleizgio poezijoje dominuoja praeinančio laiko refleksija, reiškiama itin abstrahuotais vaizdais. Ypač išryškinamas gamtos ir žmogaus santykis, gamtos – kaip kaskart atsinaujinančios, žmogaus – kaip nuolat senstančio, praeinančio. Desperatiškos pastangos išlikti nuolatinės kaitos ir neišvengiamų praradimų akivaizdoje atsiskleidžia per rašymą, jį inspiruoja ir teikia ženklo po savęs palikimo iliuziją. „G.Bleizgys gena dienas, pilnas gyvūnijos, meteorologinių svyravimų ir savirefleksijos, į minties apie žmogaus laikinumą aptvarą. Tai nuolankios, anemiškos egzistencijos poezija. Tai poezijos herbariumas ir zoologijos sodas, saugantis kasdienį mirimą“ (Gitana Gugevičiūtė).

Šio mėnesio diskusijai ir jos užbaigimui tinkantis eilėraštis :)

***
aišku kad trūksta žodžių
nors jų pilnos saujos kišenės
pilna burna bet trūksta to keleto
skiemenų kuriais paspringti galėčiau
užsikimšti vieną kartą srėbtuvę šitą
indaują varčią užkimšti vieną kartą prakeiktą
pasisotinti prisiėsti išdaužyti visą pasaulį
be pasigailėjimo be komentarų eiti
nueiti savo keliu be jokių dairymųsi
mindžikavimų bidzenimų tų žodžių
kuriais išsirėkčiau išsitylėčiau
nuo kurių nei gyvent nei mirt nei moterų nereikėtų
nei jokių kitokių nuodėmių ir darbų ir kalbų ir
tuščiažodžiavimų – susikišk šiknon tuos žodžius
kurių niekaip nėra, niekur nėra nereikia kurie
pas mane neatėjo

Bleizgys, Gintaras. Žiema, ruduo, vasara: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.