Lietuva / Lithuania discussion
Virtualus knygų klubas
>
Dienoraštis
Dingo elektra. Ir internetas. Nebeliko nieko kito, kaip tik imtis rimtų reikalų. Svarsčiau, kokie reikalai gali būti rimti, bet nereikalaujantys elektros. Po gerų 16 atkritusių variantų, liko tik du. Arba einu miegot, arba reikia užsiimt grafomanija.
Dingo elektra. Ir internetas. Nebeliko nieko kito, kaip tik imtis rimtų reikalų. Svarsčiau, kokie reikalai gali būti rimti, bet nereikalaujantys elektros. Po gerų 16 atkritusių variantų, liko tik du. Arba einu miegot, arba reikia užsiimt grafomanija. Arba išeiti į lauką. O ten - žmonės, o gal net - Žmonės. Ir iškart variantų daugėja...
Dingo elektra. Ir internetas. Nebeliko nieko kito, kaip tik imtis rimtų reikalų. Svarsčiau, kokie reikalai gali būti rimti, bet nereikalaujantys elektros. Po gerų 16 atkritusių variantų, liko tik du. Arba einu miegot, arba reikia užsiimt grafomanija. Arba išeiti į lauką. O ten - žmonės, o gal net - Žmonės. Ir iškart variantų daugėja... Tad svarstau, ką pasiimti einant į lauką: kulkosvaidį ar užteks ir beisbolo lazdos? Omg, this tension is killing me!Niekur neisiu turbūt :(
Dingo elektra. Ir internetas. Nebeliko nieko kito, kaip tik imtis rimtų reikalų. Svarsčiau, kokie reikalai gali būti rimti, bet nereikalaujantys elektros. Po gerų 16 atkritusių variantų, liko tik du. Arba einu miegot, arba reikia užsiimt grafomanija. Arba išeiti į lauką. O ten - žmonės, o gal net - Žmonės. Ir iškart variantų daugėja... Tad svarstau, ką pasiimti einant į lauką: kulkosvaidį ar užteks ir beisbolo lazdos? Omg, this tension is killing me!Niekur neisiu turbūt :(Staiga dėl tokių minčių užpuolė žostka depresija. Susirišau virvę, pakabinau ant liustros rėmo, nes žinojau, kad naujai suremontuota, atlaiko iki 500 kg. Užsinėriau virvę ant kaklo ir su mintim "sudie, žiaurusis pasauli" nuspyriau taburetę bei pradėjau lėtai, tačiau užtikrintai keliaut į anapusinį pasaulį.
Jūs istoriją plėtokit čia dantim neblizginę.
Lurking in the shadows the big bad wolf sharpens his overall weapon - the NIB. Be aware when he strikes: you'll be taken directly to heaven or damned forever :D
Dingo elektra. Ir internetas. Nebeliko nieko kito, kaip tik imtis rimtų reikalų. Svarsčiau, kokie reikalai gali būti rimti, bet nereikalaujantys elektros. Po gerų 16 atkritusių variantų, liko tik du. Arba einu miegot, arba reikia užsiimt grafomanija. Arba išeiti į lauką. O ten - žmonės, o gal net - Žmonės. Ir iškart variantų daugėja... Tad svarstau, ką pasiimti einant į lauką: kulkosvaidį ar užteks ir beisbolo lazdos? Omg, this tension is killing me!Niekur neisiu turbūt :(Staiga dėl tokių minčių užpuolė žostka depresija. Susirišau virvę, pakabinau ant liustros rėmo, nes žinojau, kad naujai suremontuota, atlaiko iki 500 kg. Užsinėriau virvę ant kaklo ir su mintim "sudie, žiaurusis pasauli" nuspyriau taburetę bei pradėjau lėtai, tačiau užtikrintai keliaut į anapusinį pasaulį. Visas gyvenimas pralėkė pro akis. Prisiminiau sunkią vaikystę: mediniai žaislai ir tie patys prie lubų prikalti. Sunkus gyvenimas, bet kam jis nebuvo lengvas.
Dingo elektra. Ir internetas. Nebeliko nieko kito, kaip tik imtis rimtų reikalų. Svarsčiau, kokie reikalai gali būti rimti, bet nereikalaujantys elektros. Po gerų 16 atkritusių variantų, liko tik du. Arba einu miegot, arba reikia užsiimt grafomanija. Arba išeiti į lauką. O ten - žmonės, o gal net - Žmonės. Ir iškart variantų daugėja... Tad svarstau, ką pasiimti einant į lauką: kulkosvaidį ar užteks ir beisbolo lazdos? Omg, this tension is killing me!Niekur neisiu turbūt :(Staiga dėl tokių minčių užpuolė žostka depresija. Susirišau virvę, pakabinau ant liustros rėmo, nes žinojau, kad naujai suremontuota, atlaiko iki 500 kg. Užsinėriau virvę ant kaklo ir su mintim "sudie, žiaurusis pasauli" nuspyriau taburetę bei pradėjau lėtai, tačiau užtikrintai keliaut į anapusinį pasaulį. Visas gyvenimas pralėkė pro akis. Prisiminiau sunkią vaikystę: mediniai žaislai ir tie patys prie lubų prikalti. Sunkus gyvenimas, bet kam jis nebuvo lengvas. Prisiminiau dar sunkesnę paauglystę. Spuogai, treninginės kelnės, pirmoji meilė. Pirmasis Murakamis.
Dingo elektra. Ir internetas. Nebeliko nieko kito, kaip tik imtis rimtų reikalų. Svarsčiau, kokie reikalai gali būti rimti, bet nereikalaujantys elektros. Po gerų 16 atkritusių variantų, liko tik du. Arba einu miegot, arba reikia užsiimt grafomanija. Arba išeiti į lauką. O ten - žmonės, o gal net - Žmonės. Ir iškart variantų daugėja... Tad svarstau, ką pasiimti einant į lauką: kulkosvaidį ar užteks ir beisbolo lazdos? Omg, this tension is killing me!Niekur neisiu turbūt :(Staiga dėl tokių minčių užpuolė žostka depresija. Susirišau virvę, pakabinau ant liustros rėmo, nes žinojau, kad naujai suremontuota, atlaiko iki 500 kg. Užsinėriau virvę ant kaklo ir su mintim "sudie, žiaurusis pasauli" nuspyriau taburetę bei pradėjau lėtai, tačiau užtikrintai keliaut į anapusinį pasaulį. Visas gyvenimas pralėkė pro akis. Prisiminiau sunkią vaikystę: mediniai žaislai ir tie patys prie lubų prikalti. Sunkus gyvenimas, bet kam jis nebuvo lengvas. Prisiminiau dar sunkesnę paauglystę. Spuogai, treninginės kelnės, pirmoji meilė. Pirmasis Murakamis. Staiga pasidarė graudu ir liūdna, nes supratau, jog pasikarščiavau ir mirti nebenoriu. Liko tik viena smulki problema - kaip to išvengti? Ką daryti?
Dingo elektra. Ir internetas. Nebeliko nieko kito, kaip tik imtis rimtų reikalų. Svarsčiau, kokie reikalai gali būti rimti, bet nereikalaujantys elektros. Po gerų 16 atkritusių variantų, liko tik du. Arba einu miegot, arba reikia užsiimt grafomanija. Arba išeiti į lauką. O ten - žmonės, o gal net - Žmonės. Ir iškart variantų daugėja... Tad svarstau, ką pasiimti einant į lauką: kulkosvaidį ar užteks ir beisbolo lazdos? Omg, this tension is killing me!Niekur neisiu turbūt :(Staiga dėl tokių minčių užpuolė žostka depresija. Susirišau virvę, pakabinau ant liustros rėmo, nes žinojau, kad naujai suremontuota, atlaiko iki 500 kg. Užsinėriau virvę ant kaklo ir su mintim "sudie, žiaurusis pasauli" nuspyriau taburetę bei pradėjau lėtai, tačiau užtikrintai keliaut į anapusinį pasaulį. Visas gyvenimas pralėkė pro akis. Prisiminiau sunkią vaikystę: mediniai žaislai ir tie patys prie lubų prikalti. Sunkus gyvenimas, bet kam jis nebuvo lengvas. Prisiminiau dar sunkesnę paauglystę. Spuogai, treninginės kelnės, pirmoji meilė. Pirmasis Murakamis. Staiga pasidarė graudu ir liūdna, nes supratau, jog pasikarščiavau ir mirti nebenoriu. Liko tik viena smulki problema - kaip to išvengti? Ką daryti? "Aha, dabar tai jau "ką daryti"?- pašaipiai pasakė kažkoks balsas šalia. "Jėzau, čia tu??" su nuostaba ir silpna viltim paklausiau. "Koks tau dar Jėzus" - atsakė balsas ir sukikeno.
Dingo elektra. Ir internetas. Nebeliko nieko kito, kaip tik imtis rimtų reikalų. Svarsčiau, kokie reikalai gali būti rimti, bet nereikalaujantys elektros. Po gerų 16 atkritusių variantų, liko tik du. Arba einu miegot, arba reikia užsiimt grafomanija. Arba išeiti į lauką. O ten - žmonės, o gal net - Žmonės. Ir iškart variantų daugėja... Tad svarstau, ką pasiimti einant į lauką: kulkosvaidį ar užteks ir beisbolo lazdos? Omg, this tension is killing me!Niekur neisiu turbūt :(Staiga dėl tokių minčių užpuolė žostka depresija. Susirišau virvę, pakabinau ant liustros rėmo, nes žinojau, kad naujai suremontuota, atlaiko iki 500 kg. Užsinėriau virvę ant kaklo ir su mintim "sudie, žiaurusis pasauli" nuspyriau taburetę bei pradėjau lėtai, tačiau užtikrintai keliaut į anapusinį pasaulį. Visas gyvenimas pralėkė pro akis. Prisiminiau sunkią vaikystę: mediniai žaislai ir tie patys prie lubų prikalti. Sunkus gyvenimas, bet kam jis nebuvo lengvas. Prisiminiau dar sunkesnę paauglystę. Spuogai, treninginės kelnės, pirmoji meilė. Pirmasis Murakamis. Staiga pasidarė graudu ir liūdna, nes supratau, jog pasikarščiavau ir mirti nebenoriu. Liko tik viena smulki problema - kaip to išvengti? Ką daryti? "Aha, dabar tai jau "ką daryti"?- pašaipiai pasakė kažkoks balsas šalia. "Jėzau, čia tu??" su nuostaba ir silpna viltim paklausiau. "Koks tau dar Jėzus" - atsakė balsas ir sukikeno. "Pablūdai, vargšeli, čia aš, Marytė"atsakė man dieviškai mielas balsas. "Ar, tai tu, o maloningoji?"paklausiau tyliai pasimeldęs. "Ech,su tais vyrais amžinai problemos" atsakė ji švelniai mojuodama kočėlu.
Dingo elektra. Ir internetas. Nebeliko nieko kito, kaip tik imtis rimtų reikalų. Svarsčiau, kokie reikalai gali būti rimti, bet nereikalaujantys elektros. Po gerų 16 atkritusių variantų, liko tik du. Arba einu miegot, arba reikia užsiimt grafomanija. Arba išeiti į lauką. O ten - žmonės, o gal net - Žmonės. Ir iškart variantų daugėja... Tad svarstau, ką pasiimti einant į lauką: kulkosvaidį ar užteks ir beisbolo lazdos? Omg, this tension is killing me!Niekur neisiu turbūt :(Staiga dėl tokių minčių užpuolė žostka depresija. Susirišau virvę, pakabinau ant liustros rėmo, nes žinojau, kad naujai suremontuota, atlaiko iki 500 kg. Užsinėriau virvę ant kaklo ir su mintim "sudie, žiaurusis pasauli" nuspyriau taburetę bei pradėjau lėtai, tačiau užtikrintai keliaut į anapusinį pasaulį. Visas gyvenimas pralėkė pro akis. Prisiminiau sunkią vaikystę: mediniai žaislai ir tie patys prie lubų prikalti. Sunkus gyvenimas, bet kam jis nebuvo lengvas. Prisiminiau dar sunkesnę paauglystę. Spuogai, treninginės kelnės, pirmoji meilė. Pirmasis Murakamis. Staiga pasidarė graudu ir liūdna, nes supratau, jog pasikarščiavau ir mirti nebenoriu. Liko tik viena smulki problema - kaip to išvengti? Ką daryti? "Aha, dabar tai jau "ką daryti"?- pašaipiai pasakė kažkoks balsas šalia. "Jėzau, čia tu??" su nuostaba ir silpna viltim paklausiau. "Koks tau dar Jėzus" - atsakė balsas ir sukikeno. "Pablūdai, vargšeli, čia aš, Marytė"atsakė man dieviškai mielas balsas. "Ar, tai tu, o maloningoji?"paklausiau tyliai pasimeldęs. "Ech,su tais vyrais amžinai problemos" atsakė ji švelniai mojuodama kočėlu. Jos išraiška visai nederėjo prie esamų aplinkybių. Ji ramiai slankiojo aplink, šen bei ten mostelėdama savo kočėlu, nelyg burtų lazdele, ir vis niurnėjo. "Nieko geriau nesugalvojai? Dirbt eik, visos durnystės išgaruos!"
Dingo elektra. Ir internetas. Nebeliko nieko kito, kaip tik imtis rimtų reikalų. Svarsčiau, kokie reikalai gali būti rimti, bet nereikalaujantys elektros. Po gerų 16 atkritusių variantų, liko tik du. Arba einu miegot, arba reikia užsiimt grafomanija. Arba išeiti į lauką. O ten - žmonės, o gal net - Žmonės. Ir iškart variantų daugėja... Tad svarstau, ką pasiimti einant į lauką: kulkosvaidį ar užteks ir beisbolo lazdos? Omg, this tension is killing me!Niekur neisiu turbūt :(Staiga dėl tokių minčių užpuolė žostka depresija. Susirišau virvę, pakabinau ant liustros rėmo, nes žinojau, kad naujai suremontuota, atlaiko iki 500 kg. Užsinėriau virvę ant kaklo ir su mintim "sudie, žiaurusis pasauli" nuspyriau taburetę bei pradėjau lėtai, tačiau užtikrintai keliaut į anapusinį pasaulį. Visas gyvenimas pralėkė pro akis. Prisiminiau sunkią vaikystę: mediniai žaislai ir tie patys prie lubų prikalti. Sunkus gyvenimas, bet kam jis nebuvo lengvas. Prisiminiau dar sunkesnę paauglystę. Spuogai, treninginės kelnės, pirmoji meilė. Pirmasis Murakamis. Staiga pasidarė graudu ir liūdna, nes supratau, jog pasikarščiavau ir mirti nebenoriu. Liko tik viena smulki problema - kaip to išvengti? Ką daryti? "Aha, dabar tai jau "ką daryti"?- pašaipiai pasakė kažkoks balsas šalia. "Jėzau, čia tu??" su nuostaba ir silpna viltim paklausiau. "Koks tau dar Jėzus" - atsakė balsas ir sukikeno. "Pablūdai, vargšeli, čia aš, Marytė"atsakė man dieviškai mielas balsas. "Ar, tai tu, o maloningoji?"paklausiau tyliai pasimeldęs. "Ech,su tais vyrais amžinai problemos" atsakė ji švelniai mojuodama kočėlu. Jos išraiška visai nederėjo prie esamų aplinkybių. Ji ramiai slankiojo aplink, šen bei ten mostelėdama savo kočėlu, nelyg burtų lazdele, ir vis niurnėjo. "Nieko geriau nesugalvojai? Dirbt eik, visos durnystės išgaruos!"
Taip jai beslankiojant atsirado elektra, o Marytė dingo. Išgirdau vėl burzgiant šaldytuvą. Pamaniau "Gal pirma reikia skrandį kuo nors užkimšti, tada galva geriau dirbs".
Atidariau šaldytuvą, kad užkimšti skrandį, o ten guli kardas. Džedajaus kardas. Paėmiau jį į ranką ir kirtau per šaldytuvą. Atsivėrė plyšys...
Mindaugas wrote: "Atidariau šaldytuvą, kad užkimšti skrandį, o ten guli kardas. Džedajaus kardas. Paėmiau jį į ranką ir kirtau per šaldytuvą. Atsivėrė plyšys..." nereik žudyti maisto šventovės !
Mindaugas wrote: "Atidariau šaldytuvą, kad užkimšti skrandį, o ten guli kardas. Džedajaus kardas. Paėmiau jį į ranką ir kirtau per šaldytuvą. Atsivėrė plyšys..."Betgi jis kabo su kilpa ant kaklo... Kaip jis nuėjo prie šaldytuvo?
Monika wrote: "Mindaugas wrote: "Atidariau šaldytuvą, kad užkimšti skrandį, o ten guli kardas. Džedajaus kardas. Paėmiau jį į ranką ir kirtau per šaldytuvą. Atsivėrė plyšys..."Betgi jis kabo su kilpa ant kaklo....."
Aš irgi norėjau tą pasakyti. Bet... Čia gal metafizinis šaldytuvas koks? ;D
Pasakė iš plyšio išlindęs trolis su kulkosvaidžiu rankoje. "Kas per... Kur Marytė?"
Monika wrote: "Mindaugas wrote: "Atidariau šaldytuvą, kad užkimšti skrandį, o ten guli kardas. Džedajaus kardas. Paėmiau jį į ranką ir kirtau per šaldytuvą. Atsivėrė plyšys..."Betgi jis kabo su kilpa ant kaklo....."
tai gal jam haliucinacijos, arba nusibodo kabėt ir nusprendė eit pavalgyti :D
O Marytė tuo metu lindo į spintelė, ji ieškojo kur dingo jos stebuklingi trusikai su sagom. Trolis iš lėto pradėjo eiti link Marytės.
troli, stabdyk arklius! Marytė vyrą turi! :D
Pasakiau aš ir pakėlęs džedajaus kardą pradėjau slinkti link trolio. Kitą ranką įkišau į kišenę ir ištraukiau proteino batonėlį. "Reikia energijos daugiau" - pagalvojau, nes troilis su dideliu kulkosvaidžiu ir maža galva.
O, čia kaip tik Marytė rado savo stebuklingus triusikus ir prasidėjo kova. Kadangi Marytės triusikai mane padarė neperšaunamu, buvau stipresnis už trolį.
True story, from the chronicles of a real Lithuanian life:Dingo elektra. Ir internetas. Nebeliko nieko kito, kaip tik imtis rimtų reikalų. Svarsčiau, kokie reikalai gali būti rimti, bet nereikalaujantys elektros. Po gerų 16 atkritusių variantų, liko tik du. Arba einu miegot, arba reikia užsiimt grafomanija. Arba išeiti į lauką. O ten - žmonės, o gal net - Žmonės. Ir iškart variantų daugėja... Tad svarstau, ką pasiimti einant į lauką: kulkosvaidį ar užteks ir beisbolo lazdos? Omg, this tension is killing me!Niekur neisiu turbūt :(
Staiga dėl tokių minčių užpuolė žostka depresija. Susirišau virvę, pakabinau ant liustros rėmo, nes žinojau, kad naujai suremontuota, atlaiko iki 500 kg. Užsinėriau virvę ant kaklo ir su mintim "sudie, žiaurusis pasauli" nuspyriau taburetę bei pradėjau lėtai, tačiau užtikrintai keliaut į anapusinį pasaulį. Visas gyvenimas pralėkė pro akis. Prisiminiau sunkią vaikystę: mediniai žaislai ir tie patys prie lubų prikalti. Sunkus gyvenimas, bet kam jis nebuvo lengvas. Prisiminiau dar sunkesnę paauglystę. Spuogai, treninginės kelnės, pirmoji meilė. Pirmasis Murakamis. Staiga pasidarė graudu ir liūdna, nes supratau, jog pasikarščiavau ir mirti nebenoriu. Liko tik viena smulki problema - kaip to išvengti? Ką daryti? "Aha, dabar tai jau "ką daryti"?- pašaipiai pasakė kažkoks balsas šalia. "Jėzau, čia tu??" su nuostaba ir silpna viltim paklausiau. "Koks tau dar Jėzus" - atsakė balsas ir sukikeno. "Pablūdai, vargšeli, čia aš, Marytė"atsakė man dieviškai mielas balsas. "Ar, tai tu, o maloningoji?"paklausiau tyliai pasimeldęs. "Ech,su tais vyrais amžinai problemos" atsakė ji švelniai mojuodama kočėlu. Jos išraiška visai nederėjo prie esamų aplinkybių. Ji ramiai slankiojo aplink, šen bei ten mostelėdama savo kočėlu, nelyg burtų lazdele, ir vis niurnėjo. "Nieko geriau nesugalvojai? Dirbt eik, visos durnystės išgaruos!"
Taip jai beslankiojant atsirado elektra, o Marytė dingo. Išgirdau vėl burzgiant šaldytuvą. Pamaniau "Gal pirma reikia skrandį kuo nors užkimšti, tada galva geriau dirbs". Atidariau šaldytuvą, kad užkimšti skrandį, o ten guli kardas. Džedajaus kardas. Paėmiau jį į ranką ir kirtau per šaldytuvą. Atsivėrė plyšys... "Kas per... Kur Marytė?"Pasakė iš plyšio išlindęs trolis su kulkosvaidžiu rankoje.
O Marytė tuo metu lindo į spintelė, ji ieškojo kur dingo jos stebuklingi trusikai su sagom. Trolis iš lėto pradėjo eiti link Marytės.
"Troli, stabdyk arklius! Marytė vyrą turi!" Pasakiau aš ir pakėlęs džedajaus kardą pradėjau slinkti link trolio. Kitą ranką įkišau į kišenę ir ištraukiau proteino batonėlį.
"Reikia energijos daugiau" - pagalvojau, nes troilis su dideliu kulkosvaidžiu ir maža galva. O, čia kaip tik Marytė rado savo stebuklingus triusikus ir prasidėjo kova. Kadangi Marytės triusikai mane padarė neperšaunamu, buvau stipresnis už trolį.
Dingo elektra. Ir internetas. Nebeliko nieko kito, kaip tik imtis rimtų reikalų. Svarsčiau, kokie reikalai gali būti rimti, bet nereikalaujantys elektros. Po gerų 16 atkritusių variantų, liko tik du. Arba einu miegot, arba reikia užsiimt grafomanija. Arba išeiti į lauką. O ten - žmonės, o gal net - Žmonės. Ir iškart variantų daugėja... Tad svarstau, ką pasiimti einant į lauką: kulkosvaidį ar užteks ir beisbolo lazdos? Omg, this tension is killing me!Niekur neisiu turbūt :(Staiga dėl tokių minčių užpuolė žostka depresija. Susirišau virvę, pakabinau ant liustros rėmo, nes žinojau, kad naujai suremontuota, atlaiko iki 500 kg. Užsinėriau virvę ant kaklo ir su mintim "sudie, žiaurusis pasauli" nuspyriau taburetę bei pradėjau lėtai, tačiau užtikrintai keliaut į anapusinį pasaulį. Visas gyvenimas pralėkė pro akis. Prisiminiau sunkią vaikystę: mediniai žaislai ir tie patys prie lubų prikalti. Sunkus gyvenimas, bet kam jis nebuvo lengvas. Prisiminiau dar sunkesnę paauglystę. Spuogai, treninginės kelnės, pirmoji meilė. Pirmasis Murakamis. Staiga pasidarė graudu ir liūdna, nes supratau, jog pasikarščiavau ir mirti nebenoriu. Liko tik viena smulki problema - kaip to išvengti? Ką daryti? "Aha, dabar tai jau "ką daryti"?- pašaipiai pasakė kažkoks balsas šalia. "Jėzau, čia tu??" su nuostaba ir silpna viltim paklausiau. "Koks tau dar Jėzus" - atsakė balsas ir sukikeno. "Pablūdai, vargšeli, čia aš, Marytė"atsakė man dieviškai mielas balsas. "Ar, tai tu, o maloningoji?"paklausiau tyliai pasimeldęs. "Ech,su tais vyrais amžinai problemos" atsakė ji švelniai mojuodama kočėlu. Jos išraiška visai nederėjo prie esamų aplinkybių. Ji ramiai slankiojo aplink, šen bei ten mostelėdama savo kočėlu, nelyg burtų lazdele, ir vis niurnėjo. "Nieko geriau nesugalvojai? Dirbt eik, visos durnystės išgaruos!"
Taip jai beslankiojant atsirado elektra, o Marytė dingo. Išgirdau vėl burzgiant šaldytuvą. Pamaniau "Gal pirma reikia skrandį kuo nors užkimšti, tada galva geriau dirbs". Atidariau šaldytuvą, kad užkimšti skrandį, o ten guli kardas. Džedajaus kardas. Paėmiau jį į ranką ir kirtau per šaldytuvą. Atsivėrė plyšys... "Kas per... Kur Marytė?"Pasakė iš plyšio išlindęs trolis su kulkosvaidžiu rankoje.
O Marytė tuo metu lindo į spintelė, ji ieškojo kur dingo jos stebuklingi trusikai su sagom. Trolis iš lėto pradėjo eiti link Marytės.
"Troli, stabdyk arklius! Marytė vyrą turi!" Pasakiau aš ir pakėlęs džedajaus kardą pradėjau slinkti link trolio. Kitą ranką įkišau į kišenę ir ištraukiau proteino batonėlį.
"Reikia energijos daugiau" - pagalvojau, nes troilis su dideliu kulkosvaidžiu ir maža galva. O, čia kaip tik Marytė rado savo stebuklingus triusikus ir prasidėjo kova. Kadangi Marytės triusikai mane padarė neperšaunamu, buvau stipresnis už trolį. Deja, kovoti su virve ant kaklo buvo labai nepatogu. Todėl atsainiai mostelėjęs džedajaus kardu nukirtau ją ir garsiai šaukdamas "Negaliu gyventi be interneto !!!" puoliau baisųjį trolį. Jaučiausi nenugalimas, o apie tai, kaip jaučiasi trolis net nesusimąsčiau.
Justė wrote: " Pažaiskime. Kviečiu (su)kurti bendrą kūrinį. Kiekvienas prideda po tris sakinius (galima ir ne po vieną kartą). Dingo elektra. Ir internetas. Nebeliko nieko kito, kaip tik imtis rimtų reikalų."
Juste, tarkis su leidybos firma, turim pirmą trilogijos dalį "Stebuklingų triusikų valdovas. Mūšis su troliu dėl Marytės." :D
Mod
Orient wrote: "Juste, tarkis su leidybos firma, turim pirmą trilogijos dalį "Stebuklingų triusikų valdovas. Mūšis su troliu dėl Marytės." :D .."Antra dalis - "Apie ką Marytė nutylėjo arba Penkiasdešimt svogūno atspalvių".
Caro wrote: Antra dalis - "Apie ką Marytė nutylėjo arba Penkias..."Good job girl ;D just stopped laughing and started laughing again :D
Ką baigėsi jau? Labai trumpa istorija.
Mod
Mod
Staiga dėl tokių minčių užpuolė žostka depresija. Susirišau virvę, pakabinau ant liustros rėmo, nes žinojau, kad naujai suremontuota, atlaiko iki 500 kg. Užsinėriau virvę ant kaklo ir su mintim "sudie, žiaurusis pasauli" nuspyriau taburetę bei pradėjau lėtai, tačiau užtikrintai keliaut į anapusinį pasaulį. Visas gyvenimas pralėkė pro akis. Prisiminiau sunkią vaikystę: mediniai žaislai ir tie patys prie lubų prikalti. Sunkus gyvenimas, bet kam jis nebuvo lengvas. Prisiminiau dar sunkesnę paauglystę. Spuogai, treninginės kelnės, pirmoji meilė. Pirmasis Murakamis. Staiga pasidarė graudu ir liūdna, nes supratau, jog pasikarščiavau ir mirti nebenoriu. Liko tik viena smulki problema - kaip to išvengti? Ką daryti? "Aha, dabar tai jau "ką daryti"?- pašaipiai pasakė kažkoks balsas šalia. "Jėzau, čia tu??" su nuostaba ir silpna viltim paklausiau. "Koks tau dar Jėzus" - atsakė balsas ir sukikeno. "Pablūdai, vargšeli, čia aš, Marytė"atsakė man dieviškai mielas balsas. "Ar, tai tu, o maloningoji?"paklausiau tyliai pasimeldęs. "Ech,su tais vyrais amžinai problemos" atsakė ji švelniai mojuodama kočėlu. Jos išraiška visai nederėjo prie esamų aplinkybių. Ji ramiai slankiojo aplink, šen bei ten mostelėdama savo kočėlu, nelyg burtų lazdele, ir vis niurnėjo. "Nieko geriau nesugalvojai? Dirbt eik, visos durnystės išgaruos!"
Taip jai beslankiojant atsirado elektra, o Marytė dingo. Išgirdau vėl burzgiant šaldytuvą. Pamaniau "Gal pirma reikia skrandį kuo nors užkimšti, tada galva geriau dirbs". Atidariau šaldytuvą, kad užkimšti skrandį, o ten guli kardas. Džedajaus kardas. Paėmiau jį į ranką ir kirtau per šaldytuvą. Atsivėrė plyšys... "Kas per... Kur Marytė?"Pasakė iš plyšio išlindęs trolis su kulkosvaidžiu rankoje.
O Marytė tuo metu lindo į spintelė, ji ieškojo kur dingo jos stebuklingi trusikai su sagom. Trolis iš lėto pradėjo eiti link Marytės.
"Troli, stabdyk arklius! Marytė vyrą turi!" Pasakiau aš ir pakėlęs džedajaus kardą pradėjau slinkti link trolio. Kitą ranką įkišau į kišenę ir ištraukiau proteino batonėlį.
"Reikia energijos daugiau" - pagalvojau, nes troilis su dideliu kulkosvaidžiu ir maža galva. O, čia kaip tik Marytė rado savo stebuklingus triusikus ir prasidėjo kova. Kadangi Marytės triusikai mane padarė neperšaunamu, buvau stipresnis už trolį. Deja, kovoti su virve ant kaklo buvo labai nepatogu. Todėl atsainiai mostelėjęs džedajaus kardu nukirtau ją ir garsiai šaukdamas "Negaliu gyventi be interneto !!!" puoliau baisųjį trolį. Jaučiausi nenugalimas, o apie tai, kaip jaučiasi trolis net nesusimąsčiau.
O trolis jautėsi taip, kaip ir atrodė. Išbadėjęs, ištroškęs sekso ir nuotykių. Todėl staiga sušuko "STOK" ir rėžė kalbą, vertą Nobelio premijos.
Dingo elektra. Ir internetas. Nebeliko nieko kito, kaip tik imtis rimtų reikalų. Svarsčiau, kokie reikalai gali būti rimti, bet nereikalaujantys elektros. Po gerų 16 atkritusių variantų, liko tik du. Arba einu miegot, arba reikia užsiimt grafomanija. Arba išeiti į lauką. O ten - žmonės, o gal net - Žmonės. Ir iškart variantų daugėja... Tad svarstau, ką pasiimti einant į lauką: kulkosvaidį ar užteks ir beisbolo lazdos? Omg, this tension is killing me!Niekur neisiu turbūt :(Staiga dėl tokių minčių užpuolė žostka depresija. Susirišau virvę, pakabinau ant liustros rėmo, nes žinojau, kad naujai suremontuota, atlaiko iki 500 kg. Užsinėriau virvę ant kaklo ir su mintim "sudie, žiaurusis pasauli" nuspyriau taburetę bei pradėjau lėtai, tačiau užtikrintai keliaut į anapusinį pasaulį. Visas gyvenimas pralėkė pro akis. Prisiminiau sunkią vaikystę: mediniai žaislai ir tie patys prie lubų prikalti. Sunkus gyvenimas, bet kam jis nebuvo lengvas. Prisiminiau dar sunkesnę paauglystę. Spuogai, treninginės kelnės, pirmoji meilė. Pirmasis Murakamis. Staiga pasidarė graudu ir liūdna, nes supratau, jog pasikarščiavau ir mirti nebenoriu. Liko tik viena smulki problema - kaip to išvengti? Ką daryti? "Aha, dabar tai jau "ką daryti"?- pašaipiai pasakė kažkoks balsas šalia. "Jėzau, čia tu??" su nuostaba ir silpna viltim paklausiau. "Koks tau dar Jėzus" - atsakė balsas ir sukikeno. "Pablūdai, vargšeli, čia aš, Marytė"atsakė man dieviškai mielas balsas. "Ar, tai tu, o maloningoji?"paklausiau tyliai pasimeldęs. "Ech,su tais vyrais amžinai problemos" atsakė ji švelniai mojuodama kočėlu. Jos išraiška visai nederėjo prie esamų aplinkybių. Ji ramiai slankiojo aplink, šen bei ten mostelėdama savo kočėlu, nelyg burtų lazdele, ir vis niurnėjo. "Nieko geriau nesugalvojai? Dirbt eik, visos durnystės išgaruos!"
Taip jai beslankiojant atsirado elektra, o Marytė dingo. Išgirdau vėl burzgiant šaldytuvą. Pamaniau "Gal pirma reikia skrandį kuo nors užkimšti, tada galva geriau dirbs". Atidariau šaldytuvą, kad užkimšti skrandį, o ten guli kardas. Džedajaus kardas. Paėmiau jį į ranką ir kirtau per šaldytuvą. Atsivėrė plyšys... "Kas per... Kur Marytė?"Pasakė iš plyšio išlindęs trolis su kulkosvaidžiu rankoje.
O Marytė tuo metu lindo į spintelė, ji ieškojo kur dingo jos stebuklingi trusikai su sagom. Trolis iš lėto pradėjo eiti link Marytės.
"Troli, stabdyk arklius! Marytė vyrą turi!" Pasakiau aš ir pakėlęs džedajaus kardą pradėjau slinkti link trolio. Kitą ranką įkišau į kišenę ir ištraukiau proteino batonėlį.
"Reikia energijos daugiau" - pagalvojau, nes troilis su dideliu kulkosvaidžiu ir maža galva. O, čia kaip tik Marytė rado savo stebuklingus triusikus ir prasidėjo kova. Kadangi Marytės triusikai mane padarė neperšaunamu, buvau stipresnis už trolį. Deja, kovoti su virve ant kaklo buvo labai nepatogu. Todėl atsainiai mostelėjęs džedajaus kardu nukirtau ją ir garsiai šaukdamas "Negaliu gyventi be interneto !!!" puoliau baisųjį trolį. Jaučiausi nenugalimas, o apie tai, kaip jaučiasi trolis net nesusimąsčiau.
O trolis jautėsi taip, kaip ir atrodė. Išbadėjęs, ištroškęs sekso ir nuotykių. Todėl staiga sušuko "STOK" ir rėžė kalbą, vertą Nobelio premijos.
"Kur aš nebūsiu piktas?! Gimtuosius namus su kardu nuniokojo, mylimą moterį atėmė, stebuklingus triusikus, jai dovanotus, konfiskavo. Tai ir tenka kaip kokiam Chuck Norris kovoti dėl vietos po saule - Marytės sijonu !!!!"
Dingo elektra. Ir internetas. Nebeliko nieko kito, kaip tik imtis rimtų reikalų. Svarsčiau, kokie reikalai gali būti rimti, bet nereikalaujantys elektros. Po gerų 16 atkritusių variantų, liko tik du. Arba einu miegot, arba reikia užsiimt grafomanija. Arba išeiti į lauką. O ten - žmonės, o gal net - Žmonės. Ir iškart variantų daugėja... Tad svarstau, ką pasiimti einant į lauką: kulkosvaidį ar užteks ir beisbolo lazdos? Omg, this tension is killing me!Niekur neisiu turbūt :(Staiga dėl tokių minčių užpuolė žostka depresija. Susirišau virvę, pakabinau ant liustros rėmo, nes žinojau, kad naujai suremontuota, atlaiko iki 500 kg. Užsinėriau virvę ant kaklo ir su mintim "sudie, žiaurusis pasauli" nuspyriau taburetę bei pradėjau lėtai, tačiau užtikrintai keliaut į anapusinį pasaulį. Visas gyvenimas pralėkė pro akis. Prisiminiau sunkią vaikystę: mediniai žaislai ir tie patys prie lubų prikalti. Sunkus gyvenimas, bet kam jis nebuvo lengvas. Prisiminiau dar sunkesnę paauglystę. Spuogai, treninginės kelnės, pirmoji meilė. Pirmasis Murakamis. Staiga pasidarė graudu ir liūdna, nes supratau, jog pasikarščiavau ir mirti nebenoriu. Liko tik viena smulki problema - kaip to išvengti? Ką daryti? "Aha, dabar tai jau "ką daryti"?- pašaipiai pasakė kažkoks balsas šalia. "Jėzau, čia tu??" su nuostaba ir silpna viltim paklausiau. "Koks tau dar Jėzus" - atsakė balsas ir sukikeno. "Pablūdai, vargšeli, čia aš, Marytė"atsakė man dieviškai mielas balsas. "Ar, tai tu, o maloningoji?"paklausiau tyliai pasimeldęs. "Ech,su tais vyrais amžinai problemos" atsakė ji švelniai mojuodama kočėlu. Jos išraiška visai nederėjo prie esamų aplinkybių. Ji ramiai slankiojo aplink, šen bei ten mostelėdama savo kočėlu, nelyg burtų lazdele, ir vis niurnėjo. "Nieko geriau nesugalvojai? Dirbt eik, visos durnystės išgaruos!"
Taip jai beslankiojant atsirado elektra, o Marytė dingo. Išgirdau vėl burzgiant šaldytuvą. Pamaniau "Gal pirma reikia skrandį kuo nors užkimšti, tada galva geriau dirbs". Atidariau šaldytuvą, kad užkimšti skrandį, o ten guli kardas. Džedajaus kardas. Paėmiau jį į ranką ir kirtau per šaldytuvą. Atsivėrė plyšys... "Kas per... Kur Marytė?"Pasakė iš plyšio išlindęs trolis su kulkosvaidžiu rankoje.
O Marytė tuo metu lindo į spintelė, ji ieškojo kur dingo jos stebuklingi trusikai su sagom. Trolis iš lėto pradėjo eiti link Marytės.
"Troli, stabdyk arklius! Marytė vyrą turi!" Pasakiau aš ir pakėlęs džedajaus kardą pradėjau slinkti link trolio. Kitą ranką įkišau į kišenę ir ištraukiau proteino batonėlį.
"Reikia energijos daugiau" - pagalvojau, nes troilis su dideliu kulkosvaidžiu ir maža galva. O, čia kaip tik Marytė rado savo stebuklingus triusikus ir prasidėjo kova. Kadangi Marytės triusikai mane padarė neperšaunamu, buvau stipresnis už trolį. Deja, kovoti su virve ant kaklo buvo labai nepatogu. Todėl atsainiai mostelėjęs džedajaus kardu nukirtau ją ir garsiai šaukdamas "Negaliu gyventi be interneto !!!" puoliau baisųjį trolį. Jaučiausi nenugalimas, o apie tai, kaip jaučiasi trolis net nesusimąsčiau.
O trolis jautėsi taip, kaip ir atrodė. Išbadėjęs, ištroškęs sekso ir nuotykių. Todėl staiga sušuko "STOK" ir rėžė kalbą, vertą Nobelio premijos.
"Kur aš nebūsiu piktas?! Gimtuosius namus su kardu nuniokojo, mylimą moterį atėmė, stebuklingus triusikus, jai dovanotus, konfiskavo. Tai ir tenka kaip kokiam Chuck Norris kovoti dėl vietos po saule - Marytės sijonu !!!!".
Nuleidau kardą. Pajutau, kaip mane užliejo kaltės ir užuojautos banga. Nenorėdamas, kad tokį mane matytų trolis, nusisukau į šalį, ir taip staiga akies kampučiu pamačiau Marytę.
Dingo elektra. Ir internetas. Nebeliko nieko kito, kaip tik imtis rimtų reikalų. Svarsčiau, kokie reikalai gali būti rimti, bet nereikalaujantys elektros. Po gerų 16 atkritusių variantų, liko tik du. Arba einu miegot, arba reikia užsiimt grafomanija. Arba išeiti į lauką. O ten - žmonės, o gal net - Žmonės. Ir iškart variantų daugėja... Tad svarstau, ką pasiimti einant į lauką: kulkosvaidį ar užteks ir beisbolo lazdos? Omg, this tension is killing me!Niekur neisiu turbūt :(Staiga dėl tokių minčių užpuolė žostka depresija. Susirišau virvę, pakabinau ant liustros rėmo, nes žinojau, kad naujai suremontuota, atlaiko iki 500 kg. Užsinėriau virvę ant kaklo ir su mintim "sudie, žiaurusis pasauli" nuspyriau taburetę bei pradėjau lėtai, tačiau užtikrintai keliaut į anapusinį pasaulį. Visas gyvenimas pralėkė pro akis. Prisiminiau sunkią vaikystę: mediniai žaislai ir tie patys prie lubų prikalti. Sunkus gyvenimas, bet kam jis nebuvo lengvas. Prisiminiau dar sunkesnę paauglystę. Spuogai, treninginės kelnės, pirmoji meilė. Pirmasis Murakamis. Staiga pasidarė graudu ir liūdna, nes supratau, jog pasikarščiavau ir mirti nebenoriu. Liko tik viena smulki problema - kaip to išvengti? Ką daryti? "Aha, dabar tai jau "ką daryti"?- pašaipiai pasakė kažkoks balsas šalia. "Jėzau, čia tu??" su nuostaba ir silpna viltim paklausiau. "Koks tau dar Jėzus" - atsakė balsas ir sukikeno. "Pablūdai, vargšeli, čia aš, Marytė"atsakė man dieviškai mielas balsas. "Ar, tai tu, o maloningoji?"paklausiau tyliai pasimeldęs. "Ech,su tais vyrais amžinai problemos" atsakė ji švelniai mojuodama kočėlu. Jos išraiška visai nederėjo prie esamų aplinkybių. Ji ramiai slankiojo aplink, šen bei ten mostelėdama savo kočėlu, nelyg burtų lazdele, ir vis niurnėjo. "Nieko geriau nesugalvojai? Dirbt eik, visos durnystės išgaruos!"
Taip jai beslankiojant atsirado elektra, o Marytė dingo. Išgirdau vėl burzgiant šaldytuvą. Pamaniau "Gal pirma reikia skrandį kuo nors užkimšti, tada galva geriau dirbs". Atidariau šaldytuvą, kad užkimšti skrandį, o ten guli kardas. Džedajaus kardas. Paėmiau jį į ranką ir kirtau per šaldytuvą. Atsivėrė plyšys... "Kas per... Kur Marytė?"Pasakė iš plyšio išlindęs trolis su kulkosvaidžiu rankoje.
O Marytė tuo metu lindo į spintelė, ji ieškojo kur dingo jos stebuklingi trusikai su sagom. Trolis iš lėto pradėjo eiti link Marytės.
"Troli, stabdyk arklius! Marytė vyrą turi!" Pasakiau aš ir pakėlęs džedajaus kardą pradėjau slinkti link trolio. Kitą ranką įkišau į kišenę ir ištraukiau proteino batonėlį.
"Reikia energijos daugiau" - pagalvojau, nes troilis su dideliu kulkosvaidžiu ir maža galva. O, čia kaip tik Marytė rado savo stebuklingus triusikus ir prasidėjo kova. Kadangi Marytės triusikai mane padarė neperšaunamu, buvau stipresnis už trolį. Deja, kovoti su virve ant kaklo buvo labai nepatogu. Todėl atsainiai mostelėjęs džedajaus kardu nukirtau ją ir garsiai šaukdamas "Negaliu gyventi be interneto !!!" puoliau baisųjį trolį. Jaučiausi nenugalimas, o apie tai, kaip jaučiasi trolis net nesusimąsčiau.
O trolis jautėsi taip, kaip ir atrodė. Išbadėjęs, ištroškęs sekso ir nuotykių. Todėl staiga sušuko "STOK" ir rėžė kalbą, vertą Nobelio premijos.
"Kur aš nebūsiu piktas?! Gimtuosius namus su kardu nuniokojo, mylimą moterį atėmė, stebuklingus triusikus, jai dovanotus, konfiskavo. Tai ir tenka kaip kokiam Chuck Norris kovoti dėl vietos po saule - Marytės sijonu !!!!".
Nuleidau kardą. Pajutau, kaip mane užliejo kaltės ir užuojautos banga. Nenorėdamas, kad tokį mane matytų trolis, nusisukau į šalį, ir taip staiga akies kampučiu pamačiau Marytę. "Maryte, mon amour tu mano, kaip laikaisi, kaip tu jautiesi"? sušukau aš. "Susirūpino, matai gi, gražuolėlis mūsų pakaruoklis" suurzgė ana atsakydama. "na, jei jau taip parūpo mano savijauta, tai galiu pasakyti, kad pozityviai interpretuojant semantinės lingvistikos metaforizmo formomis, taip definuota mano būtis yra maksimaliai optimizuota", pridūrė, nustačiusi suktą veido išraišką.
Dingo elektra. Ir internetas. Nebeliko nieko kito, kaip tik imtis rimtų reikalų. Svarsčiau, kokie reikalai gali būti rimti, bet nereikalaujantys elektros. Po gerų 16 atkritusių variantų, liko tik du. Arba einu miegot, arba reikia užsiimt grafomanija. Arba išeiti į lauką. O ten - žmonės, o gal net - Žmonės. Ir iškart variantų daugėja... Tad svarstau, ką pasiimti einant į lauką: kulkosvaidį ar užteks ir beisbolo lazdos? Omg, this tension is killing me!Niekur neisiu turbūt :(Staiga dėl tokių minčių užpuolė žostka depresija. Susirišau virvę, pakabinau ant liustros rėmo, nes žinojau, kad naujai suremontuota, atlaiko iki 500 kg. Užsinėriau virvę ant kaklo ir su mintim "sudie, žiaurusis pasauli" nuspyriau taburetę bei pradėjau lėtai, tačiau užtikrintai keliaut į anapusinį pasaulį. Visas gyvenimas pralėkė pro akis. Prisiminiau sunkią vaikystę: mediniai žaislai ir tie patys prie lubų prikalti. Sunkus gyvenimas, bet kam jis nebuvo lengvas. Prisiminiau dar sunkesnę paauglystę. Spuogai, treninginės kelnės, pirmoji meilė. Pirmasis Murakamis. Staiga pasidarė graudu ir liūdna, nes supratau, jog pasikarščiavau ir mirti nebenoriu. Liko tik viena smulki problema - kaip to išvengti? Ką daryti? "Aha, dabar tai jau "ką daryti"?- pašaipiai pasakė kažkoks balsas šalia. "Jėzau, čia tu??" su nuostaba ir silpna viltim paklausiau. "Koks tau dar Jėzus" - atsakė balsas ir sukikeno. "Pablūdai, vargšeli, čia aš, Marytė"atsakė man dieviškai mielas balsas. "Ar, tai tu, o maloningoji?"paklausiau tyliai pasimeldęs. "Ech,su tais vyrais amžinai problemos" atsakė ji švelniai mojuodama kočėlu. Jos išraiška visai nederėjo prie esamų aplinkybių. Ji ramiai slankiojo aplink, šen bei ten mostelėdama savo kočėlu, nelyg burtų lazdele, ir vis niurnėjo. "Nieko geriau nesugalvojai? Dirbt eik, visos durnystės išgaruos!"
Taip jai beslankiojant atsirado elektra, o Marytė dingo. Išgirdau vėl burzgiant šaldytuvą. Pamaniau "Gal pirma reikia skrandį kuo nors užkimšti, tada galva geriau dirbs". Atidariau šaldytuvą, kad užkimšti skrandį, o ten guli kardas. Džedajaus kardas. Paėmiau jį į ranką ir kirtau per šaldytuvą. Atsivėrė plyšys... "Kas per... Kur Marytė?"Pasakė iš plyšio išlindęs trolis su kulkosvaidžiu rankoje.
O Marytė tuo metu lindo į spintelė, ji ieškojo kur dingo jos stebuklingi trusikai su sagom. Trolis iš lėto pradėjo eiti link Marytės.
"Troli, stabdyk arklius! Marytė vyrą turi!" Pasakiau aš ir pakėlęs džedajaus kardą pradėjau slinkti link trolio. Kitą ranką įkišau į kišenę ir ištraukiau proteino batonėlį.
"Reikia energijos daugiau" - pagalvojau, nes troilis su dideliu kulkosvaidžiu ir maža galva. O, čia kaip tik Marytė rado savo stebuklingus triusikus ir prasidėjo kova. Kadangi Marytės triusikai mane padarė neperšaunamu, buvau stipresnis už trolį. Deja, kovoti su virve ant kaklo buvo labai nepatogu. Todėl atsainiai mostelėjęs džedajaus kardu nukirtau ją ir garsiai šaukdamas "Negaliu gyventi be interneto !!!" puoliau baisųjį trolį. Jaučiausi nenugalimas, o apie tai, kaip jaučiasi trolis net nesusimąsčiau.
O trolis jautėsi taip, kaip ir atrodė. Išbadėjęs, ištroškęs sekso ir nuotykių. Todėl staiga sušuko "STOK" ir rėžė kalbą, vertą Nobelio premijos.
"Kur aš nebūsiu piktas?! Gimtuosius namus su kardu nuniokojo, mylimą moterį atėmė, stebuklingus triusikus, jai dovanotus, konfiskavo. Tai ir tenka kaip kokiam Chuck Norris kovoti dėl vietos po saule - Marytės sijonu !!!!".
Nuleidau kardą. Pajutau, kaip mane užliejo kaltės ir užuojautos banga. Nenorėdamas, kad tokį mane matytų trolis, nusisukau į šalį, ir taip staiga akies kampučiu pamačiau Marytę. "Maryte, mon amour tu mano, kaip laikaisi, kaip tu jautiesi"? sušukau aš. "Susirūpino, matai gi, gražuolėlis mūsų pakaruoklis" suurzgė ana atsakydama. "na, jei jau taip parūpo mano savijauta, tai galiu pasakyti, kad pozityviai interpretuojant semantinės lingvistikos metaforizmo formomis, taip definuota mano būtis yra maksimaliai optimizuota", pridūrė, nustačiusi suktą veido išraišką.
Šokas ir intelektu nesužaloto žmogaus išraiška, atsispindėjusi mano veide nebuvo tinkamai įvertinta,todėl nusprendžiau viską išsiaiškinti vienu svarbiu klausimu: "O tai cepelinų pietums nebus?" Kol Marytė bandė per jėga suvirškinti mano pateiktą mąstymo kazusą, trolis tuo metu nesnaudė.
Dingo elektra. Ir internetas. Nebeliko nieko kito, kaip tik imtis rimtų reikalų. Svarsčiau, kokie reikalai gali būti rimti, bet nereikalaujantys elektros. Po gerų 16 atkritusių variantų, liko tik du. Arba einu miegot, arba reikia užsiimt grafomanija. Arba išeiti į lauką. O ten - žmonės, o gal net - Žmonės. Ir iškart variantų daugėja... Tad svarstau, ką pasiimti einant į lauką: kulkosvaidį ar užteks ir beisbolo lazdos? Omg, this tension is killing me!Niekur neisiu turbūt :(Staiga dėl tokių minčių užpuolė žostka depresija. Susirišau virvę, pakabinau ant liustros rėmo, nes žinojau, kad naujai suremontuota, atlaiko iki 500 kg. Užsinėriau virvę ant kaklo ir su mintim "sudie, žiaurusis pasauli" nuspyriau taburetę bei pradėjau lėtai, tačiau užtikrintai keliaut į anapusinį pasaulį. Visas gyvenimas pralėkė pro akis. Prisiminiau sunkią vaikystę: mediniai žaislai ir tie patys prie lubų prikalti. Sunkus gyvenimas, bet kam jis nebuvo lengvas. Prisiminiau dar sunkesnę paauglystę. Spuogai, treninginės kelnės, pirmoji meilė. Pirmasis Murakamis. Staiga pasidarė graudu ir liūdna, nes supratau, jog pasikarščiavau ir mirti nebenoriu. Liko tik viena smulki problema - kaip to išvengti? Ką daryti? "Aha, dabar tai jau "ką daryti"?- pašaipiai pasakė kažkoks balsas šalia. "Jėzau, čia tu??" su nuostaba ir silpna viltim paklausiau. "Koks tau dar Jėzus" - atsakė balsas ir sukikeno. "Pablūdai, vargšeli, čia aš, Marytė"atsakė man dieviškai mielas balsas. "Ar, tai tu, o maloningoji?"paklausiau tyliai pasimeldęs. "Ech,su tais vyrais amžinai problemos" atsakė ji švelniai mojuodama kočėlu. Jos išraiška visai nederėjo prie esamų aplinkybių. Ji ramiai slankiojo aplink, šen bei ten mostelėdama savo kočėlu, nelyg burtų lazdele, ir vis niurnėjo. "Nieko geriau nesugalvojai? Dirbt eik, visos durnystės išgaruos!"
Taip jai beslankiojant atsirado elektra, o Marytė dingo. Išgirdau vėl burzgiant šaldytuvą. Pamaniau "Gal pirma reikia skrandį kuo nors užkimšti, tada galva geriau dirbs". Atidariau šaldytuvą, kad užkimšti skrandį, o ten guli kardas. Džedajaus kardas. Paėmiau jį į ranką ir kirtau per šaldytuvą. Atsivėrė plyšys... "Kas per... Kur Marytė?"Pasakė iš plyšio išlindęs trolis su kulkosvaidžiu rankoje.
O Marytė tuo metu lindo į spintelė, ji ieškojo kur dingo jos stebuklingi trusikai su sagom. Trolis iš lėto pradėjo eiti link Marytės.
"Troli, stabdyk arklius! Marytė vyrą turi!" Pasakiau aš ir pakėlęs džedajaus kardą pradėjau slinkti link trolio. Kitą ranką įkišau į kišenę ir ištraukiau proteino batonėlį.
"Reikia energijos daugiau" - pagalvojau, nes troilis su dideliu kulkosvaidžiu ir maža galva. O, čia kaip tik Marytė rado savo stebuklingus triusikus ir prasidėjo kova. Kadangi Marytės triusikai mane padarė neperšaunamu, buvau stipresnis už trolį. Deja, kovoti su virve ant kaklo buvo labai nepatogu. Todėl atsainiai mostelėjęs džedajaus kardu nukirtau ją ir garsiai šaukdamas "Negaliu gyventi be interneto !!!" puoliau baisųjį trolį. Jaučiausi nenugalimas, o apie tai, kaip jaučiasi trolis net nesusimąsčiau.
O trolis jautėsi taip, kaip ir atrodė. Išbadėjęs, ištroškęs sekso ir nuotykių. Todėl staiga sušuko "STOK" ir rėžė kalbą, vertą Nobelio premijos.
"Kur aš nebūsiu piktas?! Gimtuosius namus su kardu nuniokojo, mylimą moterį atėmė, stebuklingus triusikus, jai dovanotus, konfiskavo. Tai ir tenka kaip kokiam Chuck Norris kovoti dėl vietos po saule - Marytės sijonu !!!!".
Nuleidau kardą. Pajutau, kaip mane užliejo kaltės ir užuojautos banga. Nenorėdamas, kad tokį mane matytų trolis, nusisukau į šalį, ir taip staiga akies kampučiu pamačiau Marytę. "Maryte, mon amour tu mano, kaip laikaisi, kaip tu jautiesi"? sušukau aš. "Susirūpino, matai gi, gražuolėlis mūsų pakaruoklis" suurzgė ana atsakydama. "na, jei jau taip parūpo mano savijauta, tai galiu pasakyti, kad pozityviai interpretuojant semantinės lingvistikos metaforizmo formomis, taip definuota mano būtis yra maksimaliai optimizuota", pridūrė, nustačiusi suktą veido išraišką.
Šokas ir intelektu nesužaloto žmogaus išraiška, atsispindėjusi mano veide nebuvo tinkamai įvertinta,todėl nusprendžiau viską išsiaiškinti vienu svarbiu klausimu: "O tai cepelinų pietums nebus?" Kol Marytė bandė per jėga suvirškinti mano pateiktą mąstymo kazusą, trolis tuo metu nesnaudė. Pasisuko jis ant kulno ir nubildėjo kažin kur - gal į vonią, gal po vonia, o gal pas elektriką. Stovėjom mudu su Maryte ir žiūrėjom kits kitam į akis, bet aš jos nemačiau, tai yra, mačiau, bet ir nemačiau, nes kažkokia neryški jin darėsi, bet gal čia tik man taip. "Ėhėj, taigi sakiau ryte jum, kad faršo nupirktumėt, gi maximoj akcija buvo, šiandien baigiasi, kaip dabar cepus darysim be mėsos, juk su varške šūdas, ne cepelinai", - ataidėjo iš virtuvės gergždintis, lyg surūdijusio tanko vikšrai brauktųsi per tarką, trolio balsas.
Miglė wrote: "Dingo elektra. Ir internetas. Nebeliko nieko kito, kaip tik imtis rimtų reikalų. Svarsčiau, kokie reikalai gali būti rimti, bet nereikalaujantys elektros. Po gerų 16 atkritusių variantų, liko tik d...":D labai detaliai aprašoma situacija,gal teko dalyvauti panašioje ;D
Kokiose tik neteko, ir tokiose, ir kitokiose teko... :)
super,kaip tik tokios patirties šiam romanui ir reikia:D
Man irgi, kokiose situacijose tik neteko dalyvaut - ir tokiose neteko, ir kitokiose neteko... :)))
Šokas ir intelektu nesužaloto žmogaus išraiška, atsispindėjusi mano veide nebuvo tinkamai įvertinta,todėl nusprendžiau viską išsiaiškinti vienu svarbiu klausimu: "O tai cepelinų pietums nebus?" Kol Marytė bandė per jėga suvirškinti mano pateiktą mąstymo kazusą, trolis tuo metu nesnaudė. Pasisuko jis ant kulno ir nubildėjo kažin kur - gal į vonią, gal po vonia, o gal pas elektriką. Stovėjom mudu su Maryte ir žiūrėjom kits kitam į akis, bet aš jos nemačiau, tai yra, mačiau, bet ir nemačiau, nes kažkokia neryški jin darėsi, bet gal čia tik man taip. "Ėhėj, taigi sakiau ryte jum, kad faršo nupirktumėt, gi maximoj akcija buvo, šiandien baigiasi, kaip dabar cepus darysim be mėsos, juk su varške šūdas, ne cepelinai", - ataidėjo iš virtuvės gergždintis, lyg surūdijusio tanko vikšrai brauktųsi per tarką, trolio balsas. "Kol jo nėra," - staigiai sušnabždėjo Marytė - "turiu tau prisipažinti..." Nespėjau nieko atsakyti, o ji jau karštligiškai porino toliau: "Aš nesu Marytė!" "O kas gi tu esi?" - nustebęs paklausiau, nepatikliai šyptelėjęs. "Aš esu... na... mano vardas Esmeralda v. 0.3. Esu Fizikos Instituto požėmiuose dirbtinai sukūrtas organizmas...."
Efka wrote: "Man irgi, kokiose situacijose tik neteko dalyvaut - ir tokiose neteko, ir kitokiose neteko... :)))"jei turėtum Marytę - Esmeraldą v. 0.3. namie tai taip nesakytum ir nesidžiaugtum ;D
Dingo elektra. Ir internetas. Nebeliko nieko kito, kaip tik imtis rimtų reikalų.