Greta > Recent Status Updates

irgi įmečiau į vonią, irgi laukiu, kol išdžius:/

įmečiau į vonią, dabar laukiu, kol išdžius:/

visa ta namų aplinka kažkuo primena Lindgren Mūsų visų Madikę (ten tėtis irgi pasisakė už socialinius pokyčius)

kaip būt gerai turėt ir virėją, ir tarnaitę

nesuprantu, kodėl randu tik vieną šitos knygos recenziją?

Nežinau, kuris teiginys keistesnis: ar kad turizmas Lietuvoje sumenko ir žmonės iš jos emigravo, nes Lietuva buvo smarkiai kritikuojama už Holokausto neigimą ir iškraipymą, ar kad lietuvių rašytojas už honorarus gali grynais nusipirkti du butus senamiestyje.

„Išmetė, bet gailėjosi, todėl nepamiršo.“
I feel you sister, irgi negaliu pamiršt savo mėlyno švarkelio.

būčiau didžiai dėkinga, jeigu kas
nors man paaiškintų, kaip galima iškristi iš kanalizacijos?

negaliu, nors tu ką; 6 metų mergaitė ima sau ir viena išgyvena pelkėj. matyt čia pavydas, nes pati būčiau nevaliojus.

Gal ir sunkoka patikėti, bet antra dalis net geresnė už pirmą. Taip puikiai apverčiama perspektyva, nei ką pridėt, nei ką atimt.

Senokai neskaičiau ant tiek #menwritingwomen. Bus apžvalga, o kol kas: „Šiek tiek gėda pripažinti, bet Marijai net palengvejo, kai nusibaigė tas jos vyrelis <…> Amžinai susisukęs, susitraukęs, baikštus, po žmonos padu pasitiesęs. <…> kaip Marijai kartais norėdavosi, kad jis pasipriešintų, pasiginčytų, balsą pakeltu, kad sugriebtu ją, kad paimtų nekreipdamas dėmesio į prieštaravimus.“

Man šita knyga primena ranko darbo nėrinius arba kokį nors karoliukais siuvinėtą kilimą – nepaprastai kruopščiai atliktas darbas ir vien tuo kruopštumu gražus.

po 30 psl. (iš esmės istoriografijos išvardinimo) jau noriu persikvalifikuoti į istorikę. kol kas įdomiausia skaityta monografija – na, bet dar turi 300 psl. pagadinti medaus statinę

buvo visai neblogai, kol molinio vaikelio nulipdymas nesutapo su pirmom mėnesinėm. nežinau, kaip skaityt toliau :D

truputį apie nieką. 700 egzempliorių. gerai,
kad bent popierius eko.

Skaitau ir galvoju: toks jausmas, kad kažkas paėmė ir sukergė moterišką žurnalą ir kokį nors trumpais sakiniais parašytą prancūzišką romaną. Pasižiūriu nugarėlę ir akurat – autorė žurnaistė. Nežinau, ką tai apie mane, ją ar knygą sako, bet visad malonu kažką atspėt.

Dar tik pavarčiau, bet jau džiaugiuosi nusipirkusi. Vizualiai įspūdinga, taip ir įsivaizduoju, kaip vis atsiversiu pasigrožėti. Tai, miela knyga, prašau nenuvilti ir kitais aspektais.

jėzus marija koks nuobodus buvo gyvenimas kaime prieš šimtą metų

Lyginu rankraščio ir išleistos knygos tekstą (egzaminui), todėl apėmė jausmas, kad jau senokai taip atidžiai neskaičiau jokios knygos. Bet imu suprasti, kodėl žmonės taip nori Holokausto fikcijos ir "tikromis istorijomis paremtų" knygų. Nes tikroji tikrovė žiauriai skauda. O kai skaitai paauglės dienoraštį, visa tai dar stipriau rezonuoja. Šiaip gaila, kad taip neįdomiai išleista, bet gal Kvietkauskas imsis perleist.

Pagrindinė herojė charakteriu, ydų neturėjimu ir tik iš išorės ateinančiomis negandomis labai primena Petro imperatorę. O dar tas pamokantis/krikščioniškas tonas. Ir tie retoriniai prasmės kupini sakiniai kiekvieno skyriaus gale, nors akis išsidurk.
Bet vertimas geras.

daug apie save sužinojau skaitydama: pvz., kad šūdai man įdomūs tik kai juokingi ir jei apie juos rašo kaip nors kitaip tai jaučiu prarastos juoko galimybės ilgesį