Renata Ver > Recent Status Updates

"Mitologinė teorija aiškina, kad kitados, kai Viešpats Dievas dar vaikščiojo po žemę, rusų genčių atstovai aplošė jį kortomis, begėdiškai sukčiaudami. Todėl Viešpats Dievas, išsikėlęs gyventi į dausas, juos nubaudė, prikergęs jiems tarybų valdžią."

"Gali būti ir taip, kad tuo atveju, jei klausytojai nežinotų, jog Šopenas yra didis genijus, o pianistas - irgi, jie klausytų muzikos su kur kas mažesniu entuziazmu (...); juk kiekvienas mano, kad visi kiti jaučia tikrą palaimą, nežemišką susijaudinimą, todėl ir jo susijaudinimas ima augti ant svetimų mielių;"

"Jei nesuvoki, vis tiek žavėkis. Arba tylėk. Tada kiti manys, kad tau viskas aišku."

"Sakau, esu dailininkas, ir jei noriu, kad atvirukas skristų, šalia adreso piešiu paukštį".

Norisi knygą taupyti - to nebuvo nuo paauglystės, kai skaičiau "Juodąjį obeliską". Patinka skaityti apie autoriaus aplankytas parodas, jo įžvalgas apie meną. Netingu netgi gūglinti.

"Juk ligonis geriau už sveikąjį žino, kas yra sveikata - kaip kad alkanas geriau žino, kas yra duona."

"(...) būdamas dvidešimties esi padegėjas, o keturiasdešimties - gaisrininkas."

"Malvinos jau nebebuvo, bet ji gyveno su jumis,nes dar tebegyveno daugelis ją pažinojusių (...)"

Knyga pilna emocijų, pojūčių, išgyvenimų, pastebėjimų. Kol skaitau, tiek daug sau prisitaikau, bet greitai įspūdis išblėsta ir lieka tik "atsimenu, kad patiko, o kas konkrečiai, negaliu pasakyt."
Gal taip ir turi būti? Lyg neštum tuos du lagaminus sniego - lyg buvo, lyg ne. Ir gerai.
Dar vienas lagaminas liko.

Lėtas reikalas. Bet geras.

"Net jei pamatyčiau raudoną žolę, nustebčiau daug mažiau, nei vaikystėje pamatęs žalią."

Degtinė. Ir jos tiek, kad darosi koktu. Ir vis tiek skaitau, negalėdama atsitraukti.

Aitmatovo Jėzus - pranašas, nusikryžiavęs dėl ateities kartų gerovės, o tie niekadėjai žvangina atominiu ginklu, alina gamtą ir narkašinasi. Mintimis nusikelkime praeitin ir įspėkime Mokytoją, išgelbėkime, juk Jo auka beprasmė. Sakyčiau, a bit far fetched, na bet iriuosi toliau, nors malonumo mąžta šąšta tęžta.

Knieti suleisti šaknis, bet knyga mėto iš vienos istorijos į kitą ir jei nesi bėgūnas, pavargsti. To ir tikėjausi. Lėtai, pailsėdama perskaitysiu.

"O pilkas ir monotoniškas gyvenime, kiek tavyje lobių. Kiekviena valanda nepanaši į kitą, taigi pilkuma ir monotonija išnyksta, kai į viską žvelgiu tikėjimo akimis. Malonė, skirta man šią valandą, kitą valandą nepasikartos. Bus duota ir kitą valandą, bet jau ne ta pati." (39 p.)