Katarina > Recent Status Updates

"Kiekvienas iš mūsų savo mintį vedasi prieš save pasivaikščioti it beždžionę ant pasaitėlio. Skaitydamas visada vediesi dvi tokias beždžiones: vieną savo, kitą svetimą, arba dar blogiau - beždžionę ir hieną. Tada turi galvoti, kuo abi šersi. Mat hiena neėda to, ką ėda beždžionė..."

"...leksikografas siūlo skaitytojams tokį sandėrį: jis sės rašyti šių pastabų prieš vakarienę, o skaitytojas jas perskaitys po pietų, nes alkis privers rašytoją neišsiplėsti, o sočiam skaitytojui įvadas neatrodys pernelyg ištęstas".

7p. "Šioje vietoje ilsisi skaitytojas, kuris niekada neatvers šios knygos. Jis palaidotas čia amžiams".

"... ji [knyga] tapo lemtinga kompozicijos pamoka: o būtent - supratau, kad pasakojimą gerą daro ne pati istorija, o įvykių seka."

Žaviosios italės sesers vyras „buvo pašlemėkas architektas iš tos šiurpios pokario sektos, kuri sugadino Europos padangę labiau nei bet koks Luftwaffe.“

„Surizikavęs būti apkaltintas ydingai mąstąs, aš nė nemirktelėsiu, jei mane apkaltins paviršutiniškumu. Paviršius – kurį akis užfiksuoja pirmiausia – dažnai būna iškalbingesnis už turinį, kuris yra laikinas jau iš principo, neskaitant, žinoma, pomirtinio gyvenimo.“

Žaviosios italės sesers vyras „buvo pašlemėkas architektas iš tos šiurpios pokario sektos, kuri sugadino Europos padangę labiau nei bet koks Liuftwaffe.“

„Kažką pirmykščio turi kelionė vandeniu <...>. Kad esi ten, kur būti neturėtum, tau praneša ne akys, ausys, nosis, gomurys ar delnas, o kojos, kurioms keista būti lytėjimo organu.“

Apie įsimintinus, reikšmingus kvapus: „Man tai – pašalusios jūržolės: iš dalies onomatopėjiško sąskambio (rusiškai jūržolės – nuostabusis vodorosli), iš dalies dėl tos sąvokos nesuderinamumo ir joje slypinčios povandeninės dramos.“

„Taigi mes greitai atleidom jai narystę italų KP, o drauge ir švelnius jausmus mūsų ketvirtojo dešimtmečio naivuoliams avangardistams, priskyrę abu dalykus Vakarų lengvabūdiškumui“.

„Ir vis dėlto esi beveik dėkingas marmurui už tai, kad jis be pigmento, kaip kad esi dėkingas juodai baltai fotografijai, nes ji išlaisvina vaizduotę intuiciją, ir tuomet apžiūrinėjimas tampa bendrininkavimo aktu: kaip skaitymas.“

„... šnipinėjimo istorijos parūpina gerą fabulą, bet retai virsta bent kiek įmanomesne proza.“

„Kad eilėraščiai galėtų keliauti laike, jiems turi būti būdingas intonacijos nepakartojamumas ir toks pasaulio matymas, kokio niekur kitur nėra. Venclovos eilėraščiai šiuos reikalavimus visiškai atitinka.“

„Tą akimirką, kai menas atsisako būtinumo ir suvokiamumo principo, jis užleidžia savo pozicijas ir pasismerkia vykdyti grynai dekoratyvinę funkciją.“