-Vilma- > Recent Status Updates

This sounds like exactly what she wants, what she has secretly always wanted. To read books when she wanted to read books. To be sad when she was sad. To be scared when she was scared. To be angry when she was angry. To be boring when she felt boring.

Maybe there was no right or wrong, no black or white, only a thousand shades of gray when it came to pain and what we each held ourselves responsible for.

Sometimes the most courageous love is whispered in the quietest moments.

One doesn't know how brave one is until the cost outweighs the fear.

Po mirties tavo energija įgauna naują formą. Visai kaip dvi žvakės. Viena pridegi kitą.

Žinai, kiekvienam žmogui gyvenime duotas tam tikras skaičius atodūsių. Gyveni tol, kol jų turi. Nesvarbu, kur esi ar kuo užsiimi, jei atodūsiai baigiasi, tavo energija iškeliauja kitur. Mūsų mažyliui paprasčiausiai neužteko atodūsių ateiti į šį pasaulį.

Kas šita moteris, kurią iki šiol laikiau tik šešėliu? Gražiu, tamsiu šešėliu, kuris kaukšėjo po namus senais sandalais ir ugninėmis akimis.
Staiga toptelėjo, kad tai aš buvau jos šešėlis.

Po keturiasdešimties užtenka vaikščioti, bėgioti galima tik lengvai, o dar geriau - keliasdešimt minučių minti dviratį arba plaukioti.

Kalnuose tibetietis man sakė: jeigu eini greičiau nei asilas - pats esi asilas; derink žingsnius prie širdies ir klausykis kalnų ženklų.

Finansų valdymas, užklasinės veiklos derinimas ir nesibaigiantis logistikos planavimas - nemaža dalis santuokos yra tiesiog verslo valdymas.

We rounded the headland past a memorial to ‘The Fallen’. Too tired to get my glasses out and read the whole plaque, I didn’t check if it was for the fallen in war, fallen from the cliff, or to us, fallen from society, fallen from hope, fallen from life.

Mirtis yra įrašyta mūsų biografijoje, ji gali ištikti mus kiekvieną akimirką. Ir jai, ir man buvo įdomu tai, kad žmogus veržiasi tamsos link. Toks amžinas tikrinimas: kiek aš dar galiu sau leisti, kiek galiu surizikuoti, kaip toli šį kartą nueisiu?

Apie žaidimą su mirtimi kalnuose ir priklausomybe nuo alpinizmo ji pasakoja jau būdama patyrusi himalajiste:
„Žmones labiausiai erzina tai, jog rizikuojame gyvybe dėl kažko, kas atrodo absoliučiai nenaudinga, niekam nereikalinga. Bet gal to reikia tiems, kurie tai daro! Gal jiems tiesiog to reikia, kad gyventų." Ir kartodavo, jog tik tuomet, kai žino, kad gali žūti, jaučia gyvenimo skonį.

<…> iš princesės kalnuose į pelenę lygumoje. Suvokiau, kokia komplikuota ir paini asmenybė yra Vanda. <…> ji buvo iš tų moterų, kurioms jų tikslai yra aukščiau nei laimė.

Tas, kas laiko vaiką, yra nebe vaikas. Tas, kas laiko kūdikį, jau yra kažkas kitas ir daug daugiau. Tas, kas rankose laiko gyvenimą, negali numirti.

Kai mėginame kurti santykį, vieni dalykai pavyksta, kiti nepavyksta, bet kitą dieną vėl bandome iš naujo,- tai ir yra meilė. Ji ne visada lengva ir ne visada būna gera kartu. Bet tai irgi yra meilė! Ji guli vandenyno dugne rami ir nepajudinama, nors paviršiuje gali kilti uraganai ar štiliai.

Mielos mamos (ir tėčiai), kai moteris, sėdėdama mano kabinete, verkia, kad jai baisu, jog ji nemyli savo vaiko,- tai ir yra meilė! Kai kaltiname save ir nervinamės, kaip tas vaikas jaučiasi,- tai ir yra meilė. Kai vakare atsigulusios miegoti sukame mintyse ratus, kas vaikui negerai, kas man negerai, kaip jam padėti, koks jis bus užaugęs,- tai ir yra meilė!

<…> esu tikra, kad šaltis turi gydomųjų galių, kurių dar visai nesuprantu. Juk kai užkliuvę nugriūvame, ant sąnario dedame ledą. Kodėl nepadarius to paties su gyvenimu?

Menas randasi, kai žmogui beveik negresia išnykimas. Menas kuriamas laisvalaikiu. <…> kai smegenys buvo išvaduotos nuo būtinybės mąstyti apie apsisaugojimą nuo plėšrių žvėrių ir išgyvenimą, mūsų vaizduotė leido sau žaisti ir atrasti naujus dalykus, žmogus ėmė svajoti ir vaizduoti dievus. Menas liudija mūsų laisvę. Jis egzistuoja, nes mes laimėjome evoliucijos kovą.

Bostono muziejų apšvarinusiems nusikaltėliams, kaip didžiumai meno vagių, menas nėmaž nerūpi. Jiems rūpi subjauroti pasaulį.

Ir bangos toliau lūžta, nes vandenynas sulaužo viską, ką pats padaro. Tas judesys nežino ribų ir nesilenkia niekam, išskyrus žemę.

…labai greitai supratau, kad kur kas svarbiau už sėklų daiginimą, tualeto įrengimą ar kasdienį režimą - išmokti nuraminti protą. Nei baimė, nei jaudulys dėl rytdienos niekaip nepaveiks situacijos baigties ar mano likimo. Horizontas gal ir nebuvo itin svetingas, tačiau suradau būdą, kaip čia išgyventi.