Andrius Užkalnis's Blog

Kaip daugelis mūsų žino, jau dabar tas metas, kai reikia galvoti apie Kalėdų dovanas, ir daugelis mūsų nenori apie jas galvoti, nes kai prisimena praėjusius metus, tai neduok tu Dieve.

Aš pats sau nusistačiau kelias geriausias taisykles, kurios man padės išlaikyti sveiką protą.

Didiesiems prekybos centrams pasakyti „ne“. Nė vienas žmogus nebus laimingesnis nuo to, kad jūs marinuositės dūmais kosėjančioje eilėje į Akropolį. Dovanos turi atnešti džiaugsmą. Kančios, gaunant dovanas, neprideda džiaugsmo gavėjui (lygiai taip pat, kaip šeimininkės kančios ir nuovargis, ruošiant šventinį stalą, nepaskanina patiekalų ir neprideda svečiams laimės). Aš ne prieš prekybos centrus, ir manau, kad jų reikia kuo daugiau, tačiau jei ten reikia dvi valandas važiuoti arba jeigu reikia bent penkias minutes ieškoti (nekalbant jau apie LAUKTI) vietos automobiliui, viso gero.
Užsisakinėti paštu yra labai vengtinas dalykas, geriausia be to apsieiti. Žinau, jums sunku tai suvokti, žiūrint į tinklalapyje surašytas pristatymo datas, bet jos nėra garantija ir daugelis jų yra tik troškimai, o ne rimti planai. Pristatymo sunkvežimiai važinėja tais pačiais keliais ir stringa tuose pačiuose kamščiuose, kaip mes visi, ir jie gali pažadėti, pasistengti, bet nuo to į orą nepakils. DPD neturi sraigtasparnių, kuriais galėtų pristatyti jums prekes. Jūs galite jiems skųstis, jūs galite grasinti, bet nuo to niekas nepasikeis. Nenoriu būti toje situacijoje, kai laukiu siuntinio.
Puikus pasirinkimas, žinoma, kaip ir anksčiau, yra UŽKALNIO žurnalas, bet jūs lyg ir tikėjotės, kad tai pasakysiu.
Niekada gyvenime daugiau nedovanosiu niekam kažko, ko žmogus negalės ar nenorės panaudoti. Jei manote, kad nepakankamai pažįstate žmogų, dovanokite tam žmogui dovanų čekį, ir tame nieko blogo nėra. Jei manote, kad žmogus viską turi ir jam nieko nereikia, jūs jo tiesiog pakankamai nepažįstate.
Nepirksiu originalios organinės lietuviškos kosmetikos, nes nepažįstu nieko, kas tokią naudotų.
Dovanos kaina nėra, nebuvo ir nebus susijusi su tuo, kiek džiaugsmo ji atneš gavėjui.
Nėra absoliučiai nieko blogo su pinigų dovanojimu. Pinigai nėra nešvarūs, bedvasiai ar neasmeniški. Aš nuotraukoje parodžiau, kaip atrodo €50 banknotai, jeigu kas nesate matę. Vieno banknoto puikiai užtenka dovanai. Užtenka net ir €20. Ne sumoje reikalas.
Netradicinės dovanos, apie kurias nebūtumėte pagalvoję, dažnai gali būti puikus pasirinkimas. Žemiau matote prieskonių rinkinį, kurio negaliu sulaukti panaudoti savo mėgstamiems patiekalams: Pasta Rossa ziti pastai su saldžiu pomidorų padažu ir mytbolais, Seafood & Fish – krevetėms, juodieji Telicherry pipirai – praktiškai prie visko, druska išvis prie visko, ir taip toliau. BBQ & Grill Mesquite būtų tam atvejui, jei turėčiau sodybą ir ten kepčiau mėsą ant grotelių. Ar sunaudosiu juos visus? Be abejo. Ar sunaudos tas, kas gaus visus (arba dalį) dovanų? Tikrai.

Dabar klausimas – kas ta oranžinė knygutė, kuri irgi yra nuotraukoje? Tai yra viena iš mano užrašų knygučių, kur susirašo visi mano darbai, reikalai, mintys ir idėjos straipsniams. Knygutes visada vertinu dovanoms, ir jų sunaudoju daugybę. Ji lyg ir nėra susijusi su šiuo postu, bet kartu ir yra. Tai gero jums dovanėlių pirkimo.

Anglija atrodo tikrai ne taip

Jeigu yra viena sritis, kur žmonėms nesiseka labiau, negu lietuviams Eurovizija, tai būtų vargšė Anglija su savo sniegu ir paralyžiumi nuo jo – visuotinu, gėdingu ir beviltišku.

Aš jį stebiu beveik su tokiu pat pasimėgavimu, kaip kasmet žiūriu Home Alone ir žvengiu, kaip ten jie krenta ant ledo, gauna iš lygintuvo į galvą, nusisvilina ir išsivolioja degute. Tik Home Alone jau moku mintinai, o Anglija kasmet vis naujai pasirodo esą didžiausi Europos nevykėliai, kurie ir vėl nesitikėjo, kad klimato atšilimas pas juos pasireiškia per sniegynus ir atšalimą. Vėl ir vėl ir vėl.

Kai gyvenau Anglijoje, man tai buvo didžiausia pramoga (nors ir aš turėjau atšauktų skrydžių), ir puiki tema pasakojimams per Lietuvos radiją.

Vėl Heathrow oro uoste chaosas ir atšaukti skrydžiai, ir keleivių kaip visad nėra kur dėti, nes papildomų skrydžių padaryti neįmanoma, o į jau esamus nesulaipinsi daugiau keleivių.

Visi, aišku, su vasarinėm padangom, todėl į avariją patenka per 50 metrų nuo namų, nes juk netiki, kad važiuoti jiems negalima.

Į parduotuves negali nuvežti produktų, ir jos po dviejų dienų pradeda tuštėti, ir tada kyla panika, ir visi, kas gali ten nusigauti, perka duoną, pieną ir šaldosi šaldiklyje, ir nuo panikos pasėjama dar didesnė panika, ir visi prisimena, kad šalyje iki 1957 metų buvo maisto normavimas pagal talonus. Vyriausybė liepia visiems nepanikuoti, nuo ko panika dar padidėja.

Suprantama, mokyklos uždaromos, vaikų nėra su kuo palikti, pas senelius nėra kaip nuvežti, ir tada visi nebegali eiti į darbą.

Su siuntiniais ir paštu užsakytomis prekėmis ir taip kasmet prieš šventes chaosas, nes visi išlepinti maži graužikai juk turi gauti savo plastmasinio šūdo dėžes iš Amazono (vidutiniškai vienas UK vaikas kasmet gauna dovanų Kalėdoms už £160, kas yra iškrypimas), bet kai pasninga, tai yra visiškai viso gero. Tėvai ruošiasi žudytis, jei dovanos neateis laiku.

Aš dar nieko neparašiau apie autobusus, traukinius, greitąsias – bet jūs patys suprantate ir galite įsivaizduoti. Ir kasmet gūžčiojama pečiais ir sakoma, kad šiaip jau pietų Anglijoje niekada nesninga.

Garsiausias Vilniaus restoranas

Visi žino, ką esu sakęs apie dienos pietus. Kad aš valgau dienos pietus tik tada, kai tai steikas iš meniu ir kai kainuoja €45 eurus, tai čia mano dienos pietūs.

Esu sakęs, kad dienos pietūs – tai kai žmones už penkis eurus užkemša greitai, be pasirinkimo, bet kokiais patiekalais, na, bet aišku, geriau taip, negu buterbrodus valgyti (nepradėkit tik man apie tai, kad naminis maistas geriau už restoraninį, nes čia tas pats, kaip sakyti, kad geriau ką pats dviem pirštais pianinu pagroti, negu bet koks koncertas, arba geriau pačiam bet ką dainuoti, negu pinigus mokėti Siemenso arenoje).

Šį mėnesį pietūs turi būti ypatingi: švenčių laukimas, Kūčių stalo vizijos, Advento dvasia. Ar visur tuo bus pasirūpinta? Nejuokaukite.

Bet gruodį galite nueiti į ten, kur bet kaip nedaro ir bet kaip nedarė visą ketvirtį amžiaus – į Stiklius. Taip, Stikliai turi dienos pietus, ir padaro labai gražų stebuklą už palyginti nedidelius pinigus (€30).

Trisdešimt eurų daug kas gali sau leisti už pietus. Tai ne kosmosas. Tai – mažiau, nei daug kur kainuoja geras kepsnys vienam žmogui.

Ką gavau už tai? (Tai ne Laukinių Žąsų apžvalga, tiesiog mano greitas įspūdis, todėl vertinimo nebus).

Kleboniški barščiai su ausytėmis

Kleboniški barščiai su ausytėmis – priminė močiutę, Kauną, Žaliakalnį. Absoliučios Kalėdos.

Antiena

Antiena – dar vienas švenčių garsas. Antis ant stalo (kaip ir žąsis, ir kalakutas) – ženklas, kad bus dovanos, ir ženklas, kad yra tas metų laikas, kai mes vienas kitam geresni.

Desertas

Ir desertas – tirštas, tirštas, šokoladinis.

Jei manęs paklausite, kur Vilniuje ką nors ypatingesnio, ir dar prie fantastiškos eglutės, gali gauti už €30, aš neturėsiu ką pasakyti.

Miesto kronikos #63

Niujorkas kaip Vilnius

Išvažiavau gimimo dienos švęsti į Niujorką (žinau, skamba prabangiai, bet tokie jau siekiai šiais laikais: kuo daugiau skrydžių ir kuo daugiau viešbučių, tik taip randu dvasios ramybę), todėl ir Miesto Kronikos apie tą didelį miestą.

Būtų prognozuojama parašyti (nes taip daugelis rašo), koks nykus kaimas yra Vilnius, į jį sugrįžus iš Amerikos, juo labiau kad jis, deja, toks ir atrodo. Tamsus, piktas, nuvargęs. Nusileidi oro uoste, ir tikrai norisi kažkokios spalvos, ar ką. Bet geriau parašysiu ne apie tai, o kaip Vilnius yra šaipėsi jau panašus į Niujorką. Mes turime daug bendrybių.

1. Vilniuje sielojamės baisiais vaizdais, išvažiavus iš oro uosto. Niujorke iš JFK važiuojant irgi, žinokite, ne kažką. Pas mus taboras ir Naujininkai, Niujorke yra Queens, kas gal dar blogiau už mūsų stiklintus balkonus. Naujininkuose nors nešaudo.

2. Kai nėra eismo, tiek Niujorke, tiek Vilniuje visur gali labai staigiai nusigauti (tik retai kada nebūna eismo). Manhattano salos ilgis vos 21 km, tai čia kaip nuo geležinkelio stoties iki kokios Riešės. Žinoma, į Manhattano šiaurinę dalį, visokį ten Harlemą, turistui nėra ko važiuoti. Tas pats pasakytina ir apie Riešę.

3. Tiek vilniečiai, tiek niujorkiečiai į centrą dirbti atvyksta jau pavargę, neišsimiegoję ir nebeturintys jėgų šypsotis. Jei matote žmogų, kuris geros nuotaikos ir šypsosi, tai turbūt arba turistas, arba gyvena kažkur netoli centro. Tik, aišku, ir Vilniuje, ir Niujorke gyvenimas centre dažniausiai nėra pasiekiamas vidutinių pajamų žmogui.

4. Ir Vilniuje, ir Niujorke žmonės vis labiau ignoruoja šviesoforus. Niekad neturi tiek laiko, kad sulauktų žalio signalo, o mašinos vis tiek juda pamažu dėl nuolatinių kamščių, todėl pėstieji ir nardo, kaip galėdami, rizikuodami gyvybe.

5. Kaip Niujorke, taip ir Vilniuje žmonės alpsta dėl Kalėdų eglutės. Tik Niujorke aplink Rockefellerio centrą per įžiebimą dvidešimt kvartalų policija apsupusi – praeina tiek žmonių, kiek telpa, ir tada viskas, nebeįleidžia, tik išleidžia. Gi Vilniuje užtenka (lyg ir) vietos visiems. Ir dar Vilnius savo eglute nuolatos lyginasi su Kaunu, o Niujorkas su niekuo nesulygina, nes jie žino, kad jų eglutė gražiausia, nes Dievas juos myli labiausiai. Be to, bet koks lyginimasis yra niujorkiečiui laiko gaišimas.

6. Komplikuotos, sudėtingai ruošiamos kavos eina iš mados ir Vilniuje, ir Niujorke (žinau, jei jums 18 metų ir jūs tik ką užsisakėte skinny karamelinę latę su decaf pupelėmis, tai jūsų neliečia), nes žmonės renkasi tai, kas padaroma greičiausiai. Gal tai ir nėra labiausiai atsipalaidavusio vartojimo modelis, bet hey, kas turi laiko atsipalaidavimui. Americano, ir greičiau!

7. Naudojantis proga, istorija iš Niujorko Starbucks 7-oje Aveniu (Vilniuje dar tokio nėra, bet ateis laikas viskam). Kaip žinote, dideliuose starbaksuose reikia, užsisakant, pasisakyti vardą. Aš visada sakau “Andy”, tada niekas neklausia, kaip rašyti. Na, čia kaip Donny Montell. Tai pasakau “Andy” ir laukiu savo cold brew, kas yra šalto raugimo dinamitas. Man pasigirsta, “Cold brew for Andy”, aš tą stiklinę paimu ir įkišu šiaudelį. Šalia stovintis vyras su trim vaikais žiūri į mane, lyg tuoj kviestų policiją. Vaikai paklaikę, lyg jų akivaizdoje smaugčiau jų šuniuką. Pasirodo, tas vyras buvo Randy, ir tas cold brew buvo dalis jo užsakymo. Aš atsiprašiau, kaip tik galėdamas, pasiūliau jiems dar ką nors nupirkti, jie sunkiai, bet atleido, ir nuėjo tylėdami. Vaikai turės ką papasakoti mokykloje apie vyrą, kurie Niujorke norėjo paimti iš jų tėčio kavą.

8. Norėjome nueiti pirmadienį paklausyti vieno viešbučio bare ten grojančio Woody Allen (taip, to režisieriaus, ir jis groja vieną kartą per savaitę, nes jis visų galų meistras). Paskambinu ketvirtadienį iš vakaro: sako, Rezervacijų skyrius uždarytas, skambinkit ponas iš ryto. Paskambinu penktadienį ryte, sako, oi ne, viską pirmadieniui išpardavėm (o ten bilietai nuo $135 ir dar reikia išgeri bare už $40, ta prasme, gerti nebūtina, bet už gėrimus susimokėti reikia, tai čia jau būtų toks mažas skirtumas nuo šių laikų Lietuvos, pabandom įsivaizduoti koncertą, kur privaloma gerti kokteilius). Tai visai kaip Vilniuje: gruodžio mėnesį į Mamontovą irgi visai nėra bilietų, kaip ir Niujorke į Woody Alleną.

„Miesto Kronikas“ galite rasti visose Caffeinne Roasters kavinėse Lietuvoje. 

Labadiena

Geresnės Advento dovanos niekas negalėjo tikėtis. Kremliui užsimoję trenkė šlapia mazgote taip, kad maža nepasirodė. Rusiją už įžūlų, planuotą ir sistemingą murkdymąsi dopinge išspyrė iš 2018 žiemos olimpinių žaidynių, ir dar kaip išspyrė. Su trenksmu ir su ritualiniu pažeminimu, kurį labai gerai supranta ir jaučia simbolius garbinanti tauta, laikanti marinuotą savo pranašo lavoną marmuro muziejuje.

Jokio dalyvavimo eisenoje, jokios vėliavos, jokio himno, jokios žymės apie Rusiją atidarymo ceremonijoje. Atskiri atletai (anksčiau nepagauti su dopingu) galės dalyvauti, jei juos individualiai pakvies, ir tuo atveju, jei jie laimėtų, Rusijos himnas neskambės, vėliavos niekas nekels ir medaliai nebus priskiriami Rusijai. Kaip ir reikėjo tikėtis, Rusija tiesiog sproginėja ir žaižaruoja įniršiu. Garsūs rusai vieni su kitais rungtyniauja, spjaudydami išmanius ir tulžingus prakeiksmus Vakarams. Iš tikrųjų, žinoma, sprendimą priėmė visas Tarptautinis Olimpinis Komitetas, ne Amerika ir ne Šveicarija, bet Rusija taip gerai prisimena auksinį laikmetį, kai Sovietų Sąjunga galėjo komitetą papirkinėti, įtakoti ir manipuliuoti gerais kišeninio prosovietinio olimpinio prezidento Chuano Antonio Samarančo valdymo laikais, todėl ir dabar Kremliuje yra įsitikinę, kad čia viskas Vakarų užsakyta. „Jie mūsų bijo“, sako apie užsieniečius garsūs rusai, nuo politikų iki visuomenininkų, ir kaltina Vakarus „genocidu“, „karu“ ir „rasizmu“. Šiomis dienomis Maskvoje gero tono požymis yra įrodinėti savo patriotizmą ir lojalumą Putino režimui, garsiai piktinantis visu pasauliu, susimokusiu prieš Motulę Rusiją. Taip pat organizuotai visi rodė pasipiktinimą priešu ir sankcijomis ir reiškė paramą režimui, kai vieningai palaikė karą Ukrainoje ir Krymo okupaciją. Dabar atidarytas naujas Šaltojo Karo frontas – olimpinės žaidynės.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/uzkalnis-rusijai-trenke-ten-kur-labiausiai-skauda.d?id=76571479

Tegyvuoja Amerika, laisvųjų šalis ir drąsiųjų namai

Dabar nestabdykit manęs. Šito straipsnio nerašau į DELFI ne todėl, kad nespausdintų (spausdintų, manau), o todėl, kad tik ką parašiau ir publikavau kitą reitinginį superstraipsnį apie tai, kaip Rusiją išmetė iš olimpinių žaidynių. O laukti nebenoriu, nes reikia rašyti dabar, kol tema karšta.

Todėl hello ir vėl Protokolai, ir trolibano retorika. Visi gritėnai ir girniai, užsikarkite akinius ant nosies ir skaitykite. Pasiruoškite vaistų – tablečių arba žvakučių – nes biškutį skaudės.

Nors esu per šešiolika darbo BBC metų pripratęs prie leftistinio žiniasklaidos mėšlo tiek iš paties BBC, tiek iš tų Britanijos, JAV ir pasaulio kanalų (kuriuos žiūrėdavau, nes tai buvo mano darbas) ligi šiol prailgintas kontaktas su šitomis snarglių ir įniršio upėmis man yra pavojingas sveikatai. Tačiau ko nepadarysi profesiniais tikslais: giliai įkvėpiau ir pora valandų, o gal ir daugiau, atsisėdau ir pasižiūrėjau BBC, Deutsche Welle, prancūzijos tarptautinio kanalo France 24 ir, EuroNews (padėk man, Viešpatie), ir CNN. Nes buvo geras laikas – patikrinti leftistų (kairuolių) isteriją dėl Jeruzalės pripažinimo iš JAV prezidento Donaldo Trumpo.

Odieve. Odieve. Odieve.

Žinojau, kad bus įspūdinga (jei nori žinoti, ką ten išgirsi, paskaityk Pauliaus Gritėno ašaras Feisbuke, išversk atgal į anglų kalbą, iš kurios autorius ir pasiima šituos perlus – iš Guardiano, the Independento ir the New York Times – ir padaugink iš šimto), bet gavau daugiau, negu tikėjausi. Ne tai, kad nenuvylė: jie padarė kažką neįtikėtino, aš net ne stebėjausi, o suvokiau, kad aš gyvenu paraleliniame pasaulyje, kuris mažai kertasi su tų bepročių ir fanatikų prieglauda.

Esmė yra ta, kad nuo pat Donaldo Trumpo išrinkimo Amerikos kairuoliai ir didžioji dali eurosnarglių vaikšto, kaip pritvoti, ir kalba su savim, kaip tie puspročiai Amerikos didmiesčių gatvėse, kurie rėkauja patys sau – jie išprotėjo nuo šoko, nes jie negali patikėti tuo, kas atsitiko. Jie buvo absoliučiai įsitikinę, kad Donaldo Trumpo negali išrinkti, nes jiems jis atrodo visiškai durnas ir kiekvienas jo žodis ir rinkimų pažadas atrodo, kaip pragariškas nusišnekėjimas, ir jie tiek akli, kad nesupranta, kad labai daugeliui visi reikalai atrodo visiškai kitaip.

Labai lengva susirasti, ką kairieji sakė apie Ronaldą Reaganą, kai jį išrinko, ir paskui perrinko antrai kadencijai (kaip perrinks ir Trump’ą, beje – ir jūsų vietoje aš su šituo nesiginčyčiau, nes prisiminkite, kaip jums gyvenime sekasi prognozuoti, ir tikrai ne kas). Lygiai tą patį. „Kaip tokį galėjo išrinkti, jis nesigaudo, jis iš Holivudo, jis nukvakęs, odieve kokia gėda Amerikai, iš mūsų juoksis visas pasaulis“. Reaganą, kaip ir Trump’ą, į savo prezidentus iškeistų ir atsivežtu tą pačią dieną savo šalims valdyti bet kuri pasaulio tauta.

Ar Trump’as būtų durnas ar protingas, leftistai negali paaiškinti, kaip visgi atsitiko, kad neatsirado nieko, kas galėtų nugalėti rinkimuose nekilnojamojo turto plėtotoją ir TV laidų žvaigždę. Kaip ir Ronaldas Reaganas (aktorius), Trump’as nurašomas kaip šoumenas, ir dar prisimenant jo įmonių bankrotus. Visi, kam Trump’o įmonių bankrotai atrodo, kaip dalykas, kurio jam reikėtų gėdintis, nesupranta, kaip veikia Amerika, ir dar labiau nesupranta, kodėl Amerika yra turtingiausia pasaulio šalis.

Čia kaip tos kalbos apie neva žlungantį ir niekuo nepadengtą JAV dolerį (šitą labai mėgo, mėgsta ir mėgs visokie rusų TV apžvalgininkai). Jie nesupranta, kad pinigai, kaip ir idėja, iš sumanymo tampa realybe. Kalbant apie numanomą gėdą dėl bankrotų, esu tikras, Donaldui Trumpui dėl jų maždaug taip pat sarmata, kaip man dėl mano koldūnų. Lygiai nė kiek. Aš didžiuojuosi savo koldūnais, kurie yra geriausi koldūnai Lietuvoje, ir didžiuojuosi žmonėmis, kurie juos gamina ir pakuoja, ir kuriuos žmonės perka tonomis. Taip pat Donaldas Trumpas, esu tikras, jaučiasi ir apie savo pastatus, viešbučius ir golfo laukus, ir čiuožyklą Central Parke Manhattane. Aš ten buvau prieš keletą dienų. Trump’o pavardė ten yra all over the place, ir nesimato, kad progresyvūs niujorkiečiai nuo to nenorėtų čiuožinėti.

Jei nebūčiau Amerikoje taip dažnai, kaip šiais laikais būnu, tikrai būčiau jau prasiplovęs smegenis ir patikėjęs, kad ten irgi visi pakraupę nuo Donaldo Trumpo, kai iš tikrųjų taip nėra. Nėra nė iš tolo panašu, bet jeigu jūs skaitysite ir klausysite kairiųjų apžvalgininkų, tai tokią iliuziją gausite pakankamai greitai. Nieko tokio: sovietiniais laikais žmonės Sovietų Sąjungoje irgi tikėjo, kad Amerikoje visi žmonės nakvoja gatvėse ir yra bedarbiai.

Donaldo Trumpo čiuožykla

Ką padarė Donaldas Trumpas dėl Jeruzalės, kurią pripažino Izraelio sostine? Tik įvykdė pažadą, kurią iki jo davė krūva anksčiau buvusių administracijų, ir visos bijojo jį įvykdyti. Kodėl bijojo? Nes neva tai sunervins arabus ir sugadins Artimųjų Rytų taikos procesą. Nes, supranti, musulmonams Jeruzalė yra šventa, ir jie niekada žydams jos neatiduos. Bla, bla, bla. Tą patį kažkada sakė, kad niekada nepripažins Izraelio valstybės. Palyginti neseniai kraujuojančios širdys aiškino, kad negalima kurti nepriklausomo Kosovo (kai NATO bombardavo Serbiją), nes ten, girdi, šventos serbams vietos ir jų didvyrių kaulai. Bla, bla, bla. Paverks ir apsiramins. Paverkė ir apsiramino.

Nereikia turėti ypatingos įrangos, kad įžiūrėtum, kad taikos procesas seniai miręs. Arabai paisterikuos ir apsiramins. Gal pasprogdins ką nors kelis kartus. JAV ambasada Jeruzalėje bus tokia tvirtovė, kad bazės Irake atrodys palyginti kaip vaikų žaidimo aikštelės. Nieko tokio, yra buvę ir baisiau.

O ką tuo metu JAV kairuoliai ir Europos vargšeliai? Nugi iš jų tik snarglių kriokliai ir ašarų fontanai, kad taip negalima buvo daryti, kad tai viską destabilizuos, kad pridės amunicijos radikalams, kad odieve ką Trumpas padarė, tas durniausias iš durniausių prezidentų. Pasaulio pabaiga dabar jau tuoj, sako komentatoriai. Reikia kuo greičiau atstatydinti Trump’ą, nes jis nesupranta, ką daro (nes jie gi supranta – ne tik nesugebėjo jo nugalėti rinkimuose, nesugebėjo net atspėti, kad jis laimės rinkimus).

BBC, kaip atsakingas transliuotojas, negalėjo palikti eteryje vien siaubo ir pasipiktinimo Donaldu Trumpu. O ne. Į valandos pabaigą buvo teigiama istorija apie tai, kaip užtat Europoje yra gerai tvarkomasi: pasirodo, Italija padarė už valstybinius Europos pinigus kažkokią apgailėtiną programą, kuri yra kaip JAV Taikos Korpusas, tik liūdniau, toks erazmusas peraugusiems tinginiams ir tėvų išlaikomiems jauniems eurodebilams, kurie net iki akademinio erazmuso netraukia. Jie atvažiuoja į kažkokią Italijos fermą ir ten dirba savanoriškus žemės ūkio darbus, tampydami kažkokias šakas, ir tokiu būdu sužino daugiau apie vienas kito kultūrą (aha) ir pažįsta Italijos žemdirbystę. Televizijos pasakotoja praktiškai ašarojo iš susižavėjimo. Aš žiūrėjau ir laukiau, kada parodys ten dirbančius kokius nors Lietuvos tinginius ir nevykėlius, kurie nieko nemoka, tik dalyvauti suknistuose projektuose, bet jų neparodė.

Ir tas betikslis beprasmis darbas vietoje tikslingos ekonominės veiklos buvo tikslus ir viską apibrėžiantis dabartinės Europos paveikslas: vietoje pinigų uždirbinėjimo ir pasitikėjimo savimi ten buvo „keitimasis patirtimi“, idiotiškas bendravimas apie nieką ir veiklos imitacija. Šituo projektiniu smaukymusi jie gali užsiimti iki trisdešimt ketverių (atrodo) metų amžiaus. Tai yra, iki tokio amžiaus, kai normalūs žmonės jau dešimt metų būna dirbę naudingą ir produktyvų darbą. Jų atveju, aišku, jiems negresia būti normaliais žmonėmis, nes jie gyvena pas tėvus iki mažiausiai keturiasdešimt penkių, ir visiems pasakoja, kad gal ir norėtų dirbti, bet darbo susirasti neįmanoma. Aišku, neįmanoma, kai jie nieko mažų mažiausiai konkretaus nėra dirbę, neturi patirties ir jeigu ką ir yra mokęsi, tai lyčių lygybės studijas. Tai ir yra Europa, ir ji yra nebegyva ir apgailėtina.

Šioje situacijoje. Man kol kas padeda daug laiko praleisti Šiaurės Amerikoje. Ilgainiui, jaučiu, ten reikės praleisti vis daugiau ir daugiau laiko. Negalvojau, kad taip bus. Negalvojau, kad Europą reikės taip totaliai nurašyti. Dabar stebiuosi, kad taip ilgai galėjau tikėti, kad iš Europos bus kažkas gero. Jos kūnas jau sustiręs ir ataušęs, ir aplink jį sukasi musės. Laikas kviesti duobkasius.

Štai jis mano rankose

Galėčiau rašyti liūdnai, bet kam. Galėčiau priminti, kad paskutinės tokios Kalėdos, kai poste gali būti gėrimas su trupučiu laipsnių, ir “Paskutinės Kalėdos” tikrai nebūtų linksma žinutė. Todėl geriau rašysiu linksmai.

Gerų žinių yra:

1) iki Kalėdų liko trys savaitės

2) pasnigo

3) prie Litexpo aikštelę pagaliau išasfaltuos ir nebebus kasmetinio Knygų Mugės klampojimo, kuris jau tapo tradicija mano skaitytojams (na, ir kitiems skaitytojams irgi)

4) eglutės šiemet duoda daugiau džiaugsmo, negu nusivylimo.

Vienas Kalėdų trendas (tendencija) yra labiau didžiuotis dalykais, kurie yra savi ir lietuviški.

1. Vaizdų redagavimo programa Pixelmator, kuri yra kaip lietuviškas Skype, geriau žinoma pasaulyje, negu savo tėvynėje;

2. Lietuviškas bajerių puslapis Bored Panda, kurį pasaulyje žino daugiau žmonių, negu Lietuvą;

3. Taip, lietuviškos krabų lazdelės, kurias žinomiausias Londono sušių šefas japonas rekomenduoja kaip geriausias, kokias tik galima nusipirkti Anglijoje (krabų lazdeles, kaip, beje, ir majonezą, japonai naudoja savo sušiams ir Japonijoje, nors europiečiai mano, kad čia tik mūsų ubagystė tokia – ot ir ne, majonezą japonai mėgsta jau daugiau nei 60 metų, o pačios lazdelės, kaip, beje, ir skonio stipriklis MSG, yra japoniški išradimai);

4. Lietuviškas alus, kuriuo madinga skųstis, ir kurį aš gyniau ir populiarinau dar tada, kai pats nebuvau nei žinomas, nei populiarus, nei labiausiai skaitomas lietuviškai rašantis autorius pasaulyje. Aš žinau, kad tuoj išgirsiu pastabų iš budinčios brigados apie mano mėgstamą Švyturio Ekstrą ir Utenos ir kaip aš nieko neišmanau, bet aš išmanau daugiau už jus, nes mano skonis ir vertinimai įtakoja tūkstančius žmonių, o kas klauso tų heiteriukų? Tik jie patys.

Bet šiandien ne apie šviesiuosius: Švyturio Kalėdų dovana, kurią galite pirkti ir dovanoti kaip Kalėdų dovaną – puošnus ir tiks po eglute, o tamsus, žieminis, kažkiek degintas skonis yra pats tas prie pyrago su razinomis ir cukatais, jei jau kalbant apie derinimą. Pasakysiu taip: man tai mėgstamo Utenos porterio super-užturbintas variantas, pagamintas nesiskaitant su niekuo. Du metus brandintas švediški viskio bačkose (alui tai neišpasakytai ilgas laikas, paprastai alų brandina ne daugiau mėnesio), antrasis Kompasas yra visiškas ekskliuzyvas ir flagmanas.

Aš dėsiu po eglute, nes, žinokite, vis dar galima ir Karbauskis neateis patikrinti į jūsų namus. Tai čia toks tostas už laisvę ragauti alų ir už galimybę rinktis geriausią lietuvišką.

Nekenčiu vasaros

Nebūsiu populiarus, bet iš visų dalykų, kuriuos man nori uždrausti, vienas mane jaudina mažiausiai: tai alkoholis lauko kavinėse.

Ta prasme, man tai mažiausiai rūpi. Dėl manęs gali uždrausti ne tik alkoholinius, bet ir visus gėrimus lauko kavinėse (kavą išsinešimui gali palikti, aš ją galiu nusinešti į šešėlį). Gali uždrausti valgyti lauko kavinėse. Gali uždrausti pačias lauko kavines, o su jomis kartu – basutes ir pelenines, iš kurių laksto pelenai ir vėjo blaškomas servetėles ir markstymąsi nuo saulės ir kūno karštį ir prakaito lašus ant kaktos ir visa tai, kas taip dievinama ir garbinama reklamose.

Reklamos kūrėjai galvoja, kad mes visi esame driežai, kuriems nieko daugiau nereikia, tik gultis ant karšto akmens ir vaizduoti džiovinamą grybą. Bet mes ne visi tokie. Yra tokių, kam patinka šešėlis, o ne nuolatinis negailestingas soliariumas. Soliariume buvau vieną kartą gyvenime ir daugiau neisiu.

Visoks valgymas lauke ir piknikai, kai skruzdės kanda į kūno vietas, uodai duria geluonis į kitas kūno vietas, paskui atskrenda prie saldumynų vapsvos ir jos gelia dar kitur, man yra nepaaiškinamas savęs kankinimas. „Kaip gera, galim sėdėti gryname ore“, ačiū, mano namie irgi oras grynas, arba net su kondicionavimu, kas yra dar geriau. Kam valgyti lauke, kai yra patalpos? Panašiai: kam važiuoti duobėtu keliu ir kelti dulkes ir purvą ir viską traiškyti, kai šalia yra asfaltuotas kelias? Civilizacija yra patogumas ir komfortas. Nuo to, kad atsisėsi ant žolės, arčiau gamtos nepriartėsi, juo labiau, kad turbūt vis tiek sėdėdamas ant žolės naršysi gyvenimą ne žolėje tarp vabaliukų ir kakučių, o išmaniajame telefone.

Žmonija ne veltui tūkstantmečiais mokėsi statyti pastatus, kuriuose būtų vėsu ir kurie saugotų nuo saulės. Saulė yra žvaigždė, kuri yra pavojingai arti mūsų – dujų kamuolys, kuriame nuolatos vyksta branduolinė reakcija, ir kuri turi tam tikras funkcijas: be jos niekas neaugtų. Lygiai taip pat be elektros srovės neveiktų mano kompiuteris, bet tai nereiškia, kad noriu pietauti, atsisėdęs kuo arčiau branduolinės jėgainės reaktoriaus arba paimti du laidus ir įsikišti į ausis – vieną į kairę, kitą į dešinę ausį – kad mane pradėtų purtyti kintamoji srovė ir kad pajusčiau, kad tikrai gamtoje esama elektros.

„Noriu sėdėti saulėkaitoje, kad tikrai žinočiau, jog jau vasara“ – tai pažiūrėk pro langą, ir jei žmonės vaikšto be paltų, tai jau yra vasara. Niekas juk nenori lašinti ant kūno karšto parafino, kad įsitikintų, kad jau tikrai atėjo Vėlinės ir dega žvakės.

Labai patinka karštis? Prikaitink orkaitę, atsidaryk, atsisėsk ir priremk galvą kuo arčiau, gal pajusi malonumą. Arba užsiklok penkiom kaldrom ir pajusk savo asmeninę prakaituotą, susmirdusią vasarą. Tiesą sakant, daugelis taip ir daro. Todėl jų butai ir dvokia.

Gajos istorijos apie tai, kaip oro kondicionavimas (tiksliau, oro šaldymas) yra labai baisus amerikietiškas blogis (mano mama tą patį galvoja apie sausus pusryčius, jos nuomone, tai yra kenksmingiausia, ką yra sugalvojus žmonija), todėl visada geriau yra prikūrenti, kol bus nesveikai raudoni skruostai ir veidą išmuš dėmėm – čia svetingo šeimininko požymis, lygiai kaip užtaisyti mišrainę tokiu kiekiu majonezo, kuris viršytų bendrą mišrainės svorį jau po to, kai majonezas buvo pridėtas (žinau, moksliškai neįmanoma, bet lietuviai tai padaro). Nori sužinoti, ar šeimininkas rūpestingas? Pažiūrėk, ar jis klausia, ar nepučia, ar nereikia dar vienos kaldros – ar, atvirkščiai, turi šaldytuve pasiruošęs ledukų. Neturi ledukų – tai kam tau šaldytuvas? Kaip galima jų neturėti?

Dar prie karščio temos: kaip jums patinka toks dalykas, kad visur kavinėse dabar klausinėja, kai paprašai kolos – „šaltos ar nešaltos“. Kas yra nešalta kola? Kas tokią gerią? Ant jų butelių net būdavo parašyta 157 pasaulio kalbomis, gal ir dabar yra: „GERTI ATŠALDYTĄ“. Kai paprašai espresso, niekas neklausia, gal norite jau ataušusio? Kai nori cepelinų – o jūs norite normalios formos, ar suirusių gabalais? Šaltas gėrimas turi būti šaltas. Čia atsiradęs prietaras iš mamų, kurios įsitikinusios, kad negalima šalto gerti, nes gerklytę iškart peršalsi.

Peršalsi, jei sėdėsi visą laiką kaip driežas ant saulės, įsikaitinęs iki nesveikos temperatūros, birželyje šildysies automobilio saloną ir ištisus metus būsi po dvigubu pūkiniu sluoksniu.

Šalin karštį, saulę ir įdegį. Teguvuoja vėsa. Tegyvuoja šaltis, ledukai, speigas. Žinote, kai gegužyje pasnigo, net buvo visai gerai. Teisingai. Šalin vasarą, visiems laikams.

Geros kainos taps dar geresnės

Mes esame lietuviai, ir mes mėgstame skųstis dėl kainų. Nesakau, kad nepagrįstai. Čia jums pagrindiniai punktai, kad nereikėtų įsitempti:

1. Kas buvo litais, tas dabar eurais. Iš esmės principe beveik tiesa, išskyrus gal benziną ir dyzelį (su atlyginimais gal kiek kitaip, bet apie tuos laiminguosius nekalbėsime).

2. Amerikoje puikiausias steikas už dešimt dolerių, pas mus €45 (gal ne visai tuos pačius kepsnius lyginam, nes mėsa kainuoja visur, bet tiek to).

3. Vokietijoje pilnas prekių vežimas už €20, Vilniuje už €120 (ypač jei Vokietijoje perki dešreles ir pigiausius skalbimo miltelius, o Vilniuje prisiperki akcijinio šampano, net jei akcija nepažymėta, bet vis tiek žinai, kad €24 už butelį yra gera kaina, ir Vokietijoje to paties šampano net neliestum, nes ten jis €48, nes jie ten gyvena oriai).

4. Italijoje už kelių mokesčius susimokėjom prie autostrados €5,60, o vat Lietuvoje viršijom iš Klaipėdos važiuodami ir už Kryžkalnio pastabdė policija ir gavom €180 susimokėti, tai kaip reikia gyventi?

Tačiau vienu dalyku niekas ligi šiol nesiskundė: tai mobiliojo ryšio kainos. Pavyzdžiui, mano draugė turi kažkokį planą, kur moka ar tai €6, ar tai €5 per mėnesį už milijoną minučių ir bele kiek žinučių, nors tų žinučių ji išsiunčia gal dešimt per mėnesį, bet yra geras jausmas, kai gali žinoti, kad jei norėtum, turėtum laiko ir neturėtum jokio darbo, tai galėtum išsiųsti dar 10 tūkstančių žinučių. Ir, aišku, visus duomenis, kokių tik reikia susikelti selfiams ir žiūrėti vlogeres: „Tiesiog Jurgą“ (čia ta, kuri Škotijoje prisiperka akcijinio šlamšto ir filmuoja video, kaip krausto iš tašės), kažkokią Mūzą (ta naudoja kosmetiką) ir Gretą Gedutytę iš Turkijos, kuri kosmetikos nelabai naudoja, užtat naudoja islamiško pobūdžio muzikinį garso takelį ir daro Ramadano vlogus (čia ta pati, kuriai kažkada užliejo butą vandeniu, bet dabar turinys labiau edukacinis, ir iš jos galima sužinoti labai daug įdomaus apie tai, kaip praktikuojamas Islamas). Tai va, nors draugė moka ar tai €6, ar tai €5 per mėnesį, jai vis paskambina iš bendrovės ir sako, gal norit mokėti dar mažiau, tik neikit pas nieką kitą.

Tai vadinasi tokia konkurencija, kai klientas tave apskabo, kaip ožiukas baziliko krūmą. Amerikoje automobilių pardavėjai kartais sako, nuleisdami parduodamos mašinos kainą žemiau plintuso – gerai, duodu jums dar ir tą nuolaidą, bet mano vaikai neturės ką valgyti. Automobilių pardavėjas gal ir persūdo, bet Lietuvoje aš tikrai nežinau, ką valgo mobiliojo ryšio bendrovių darbuotojų šeimos. Įtariu, galimai gauna labdaros pietus, nes Lietuvoje mobiliojo ryšio kainos yra tokios, lyg čia būtų Bangladešas. Ta prasme, Kalkutos elgeta, turintis dviejų dolerių pajamas per savaitę, pamatęs mūsų kainas, sakytų, kad jam sąžinė neleidžia tiek mažai mokėti ir eitų skambinti iš laidinio.

Kainos yra tokios mažos, kad aš net nežinau, koks mano plano mokestis, ir aš moku ne tik už save, bet ir už dvi dukras. Ta prasme, kad mokestis yra toks mažas, kad jeigu aš paimčiau pinigus iš slovikėlio, kuris stovi virtuvėje ant palangės ir kur mes metam monetas, tai turbūt užtektų susimokėti už kokius pora metų. Kainos tokios mažos, kad pagrindinė išlaida mano mobilaus telefono sąskaitoje yra parkavimo mokesčiai Vilniuje.

Tai dabar, kaip žinote, nuo birželio 15 dienos bus, tokiems kaip mes su jumis, dar geriau. Ta prasme, Europos operatoriai turi užtikrinti, kad žmonės galėtų už paslaugas kitose Europos Sąjungos šalyse mokėti ne daugiau, nei namuose. Yra nustatytos tam tikros lubos, kiek vieni operatoriai iš kitų gali pasiimti, bet mums iki tų lubų labai, labai toli, nes pas mus, PAKARTOSIU, ir taip viskas labai pigu.

TAČIAU žiūrėkite. Kai lietuvis Kęstutis nuvažiuoja, sakykim, į Lenkijos Biedronką nusipirkti pigesnių skalbimo proškių (arba jis tiki, kad ten proškės ir aliejus yra pigiau), jis jau nuo Lenkijos teritorijos gal paskambina mamai ir paklausia, kiek jai paimti dešrelių ir Fairy, ir pokalbis trunka minutę, bet paskui jis dar ir nufilmuoja išmaniuoju kaip viskas atrodo fantastiškai pigiai toje Lenkijoje ir įkelia į Feisbuką, ir jam nerūpi, kiek čia jis prisuks duomenų, nes ten ne eurai ir ne centai, o cento dalelytės, ačiū Europos Sąjungai.

Tačiau kad Kęstas tai galėtų daryti, lietuvių mobilusis operatorius primoka užsienio operatoriui, nes nustatyta didmeninė kaina didesnė už lietuvišką mažmeninę. Čia maždaug kaip pirkti kiaušinius po eurą už dešimt vientų urmo bazėje ir paskui juos pardavinėti turgelyje, tik turgelyje nustatyta taisyklė, kad kiaušiniai negali būti parduodami brangiau, negu už €0,50. Tai principe, kuo daugiau parduodi kiaušinių, tuo labiau eini į minusą.

Aišku, mobiliojo ryšio bendrovės neis į minusą, jos susiras, kaip pasidaryti pajamų, tik čia bus (nuo birželio 15 dienos ir vėliau) tokia unikali situacija, kad bobutė Genutė iš Kliopiškio kaimo, kuri turi mobilųjį telefoną ir niekur nekeliaujanti gyvenime ne tik už Lietuvos Respublikos, bet ir už savo rajono ribų, ir turintį Nokia 3310, turbūt visgi kažkiek subsidijuos hipsterį Alvydą (kuris save vadina „Bruno“ arba „Carlo“, bet čia jau atskira istorija), varinėjantį ilgam savaitgaliui į Romą, Barseloną ir San Sebastianą ir iš ten keliantį į Instagramą fotkes apie tai, kaip jis čilina su šalto putokšlio taure (turint galvoje, kad Lietuvoje jis gers vis mažiau, tai tų fotkių iš užsienio bus vis daugiau). Gera naujiena, žinoma, yra ta, kad Genutė iš Kliopiškio vis tiek mokės labai, labai nedaug, ir dar kad ji tikrai nebus tose teritorijose, kur dar ne Europos Sąjunga (Balis, Tailandas, Šveicarija, Ukraina), kurių piguvos pasiutpolkė dar nepasiekė. Kai Bruno nuvažiuos į Kijevą, jis turės truputėlį pagalvoti, ar jam fotkes kelti iš 3G, ar visgi palaukti, kol prisijungs prie vaifajaus.

Tai štai jums istorija apie tai, kaip Lietuvos operatoriai tarpusavyje konkuravo, kainas numušė žemiau grindų, ir pakliuvo į savo pačių, taip sakant, pigumo spąstus. Bet kuriuo atveju, kai vasara dar nedžiugina, jūs turėtumėt bent jau pasidžiaugti, kaip pigiausias dalykas Lietuvoje, taip sakant, daugeliui mūsų atpigs dar.

Vienintelio dalyko nežinau: kai man skambins iš kitų tinklų ir siūlys pereiti pas juos, ką jie galės pateikti kaip jauką? „Pereikit pas mus, bus nulinis tarifas, ir mes jums dar primokėsim pinigų.“ Kaip skambėtų? Neįtikėtina, bet tam tikrose srityse nuo birželio penkioliktosios lygiai taip ir bus, su kuo ir sveikinu.

Nuotrauka iš reklaminio sponsorinto Circle K klipo

Tiesiog mūsų akyse miršta vienas mylimiausių laisvos Lietuvos prekių ženklų. Statoilai perdaromi į „Circle K“, vienas po kito, ir miršta tie oranžiniai naftos lašai, kaip rudens žiedai, kurie mums švietė daug metų.

Viską suprantu, kodėl taip yra: prekės ženklai vieni negyvena, norvegų naftininkai pardavė mažmenos verslą (degalines) kitiems žmonėms, kanadiečiams, kurie sujungia visas „patogumo parduotuvėles“ (convenience stores), su benzino pardavimu ir be jo, po tuo pačiu prekės ženklu, kurio pasaulyje jau yra daug, ir bus dar daugiau. Viskas suprantama: jų teisė, jų logika, jų skaičiavimas.

Be abejo, kažkas kažkur pasaulyje gavo daug pinigų už naujo, beveidžio ir nieko nesakančio prekės ženklo sukūrimą, dar kažkas uždirbo ir dar uždirbs už perdažymus, skydų keitimus, naujas servetėles ir kavos puodelius, parduotuvių puošybą ir ženkliukus ant lentynų.

Ar jūs pastebite, kaip nėra Lietuvoje nė vieno žmogaus, kuris džiaugtųsi šiuo pasikeitimu? Nė vieno. Jų niekas nemyli, niekas nesidžiaugia. Naujasis ženklas yra kaip Veryga arba Širinskienė, kurių niekas nemėgsta ir visi tik piktai šaiposi. Circle K naujasis prekės ženklas tiek pat sėkmingas, kiek būtų Širinskienė, reklamuojanti maudymkes. Tai yra toks tobulas, neapsakomai šimtaprocentinis, cheminio grynumo feilas, kad net komunistų sugalvotas 1980 m. Maskvos Olimpiados meškiukas Miša buvo geriau.

Ta prasme, Šiaurės Korėją mylinčių yra daugiau, negu yra mylinčių Circle K prekės ženklą.

Degalinių tinklas išplatino linksmą vaizdo klipuką, kur smagūs ir gražūs darbuotojai iš įvairių Lietuvos degalinių sako smagius tekstukus, kaip jie džiaugiasi, kokie gražūs marškinėliai ir kaip čia gi tas pats, kaip moteriai ištekėti ir pasikeisti pavardę – moteris juk ta pati, ar ne?

Gal ne visai. Čia kaip ištekėti ir pasidaryti nevykusią plastinę operaciją, ir iš gražios, garbanotos, starzdanotos ir mielos pasakų princesės tapti standartine klubine pupyte ištiesintais plaukais ir „resting bitch“ veido išraiška. Negražu niekam, net ir vyrui, bet stripake administracija sakė, kad būtent tokios darbuotojos jiems reikia pagal bendrą pasaulinę rinkodaros koncepciją. „Tu juk būsi tokia pati, kaip buvai“, sako jai, ir ji pati tai sako visiems. Ir ją guodžia, kad ji bus lygiai tokia pati, kaip klubinės pupytės bet kur pasaulyje, ir tokiu būdu globalios šeimos dalimi.

Statoilai buvo svarbi mūsų gyvenimo dalis, mūsų tapatybės dalis. Tai buvo ženklas, kad mes dabar gyvename Vakaruose. Švariausios (kartais brangiausios, bet tai ne faktas) degalinės, su visada veikiančiais tualetais, kurios visada turi neblogos kavos ir tuo didžiuojasi (tegu ir ne kavinės lygio kava, bet čia juk degalinė, nereikia norėti), su dešrainiais, kurie tūkstančiams žmonių buvo jų slapta nuodėmė – tai buvo patikimiausia, ką turėjome.

Statoiluose žmonės susitikinėjo atsikvėpti ir apturėti trumpus, arba ilgus, verslo pokalbius (prie kavos, ir bent jau nereikia galvoti apie tai, kur statyti automobilį, nes vienas dalykas, kuris visada yra degalinėje, yra vieta pastatyti automobilį, nežinau, kaip jie tai daro, bet kažkaip jiems tai gaunasi). Dar ir pyragėlį suvalgydavo tuo pačiu. Ar kas nors įsivaizduoja dalykinį susitikimą „Circle K“ degalinėje? Aš tai sunkiai. Nebent žmonės sakys: „susitikime buvusiame Statoile“.

Aš žinau, kad kuras bus toks pats. Tualetai bus tokie patys (turbūt – patikėsiu, kai pamatysiu, nors jau yra kalbų, kad jie bus mokami). Kavos aparatų turbūt irgi niekas neišmes. Bet mylimo prekės ženklo, kuris mums žibėdavo naktyje, kuris buvo skandinaviškos estetikos salelė vis dar apsilupusioje grafičių, trupančio gelžbetonio, nebedailių dolomito apdailos plokščių, išdaužyto asfalto, pilko dangaus ir sniego gegužės mėnesį šalyje, to mylimo prekės ženklo, oranžinio ant mėlyno – jo jau nebebus.

Tačiau ne viskas taip blogai. Statoilas gyvens Feisbuko nuotraukose ir Instagramo sraute, ir žmonės dar labai ilgai vadins „Circle K“ ne „siokl-kei“ ir ne „cirku“ (gerai, kad ne circle-jerku), kaip kai kas prognozuoja, o tiesiog „ten, kur buvo Statoilas“. Buvęs „Vaikų pasaulis“ vis dar gyvas žmonių atmintyje (saldainių parduotuvė „Svajonė“ – ne, neprisimenama, nes dabar ten esantis McDonald‘s yra smagiau, nei susiraukusių tetų saldainių pardavėjų urvas), o taip pat ir „Naujasis univermagas“. Čia, tikriausiai, ir yra matuoklė, kokio gerumo buvo senoji vieta: jei visi prisimena senąjį pavadinimą, tai reiškia, naujasis pakaitalas yra nieko gero. Jei naujasis pavadinimas prigija greitai ir ištrina tai, kas buvo, tai tikrai senoji vieta nebuvo verta prisiminimų. Kas šiandien prisimena centrinį gastronomą, piceriją „Vidudienis“ arba centrinę taupomąją kasą dabartinėje Vokiečių gatvėje? Taigi, kad niekas, reiškia, kad tos vietos buvo pelnytai palaidotos.

Bet Statoilas buvo pernelyg reikšmingas, kad jį kas nors ištrintų, ir gyvens atmintyje. Po penkerių metų atsivesite šitas „Miesto kronikas“ ir pasakysite – taip, mes nepamiršome, ir mes didžiuojamės, kad turėjome Lietuvoje tą oranžinį ženklą mėlyname fone.