Dažniausiai man užduodamas klausimas yra: ar aš buvau Kinijoje?
Taip. 2016 metais.

Neseniai ,,Verslo žinių‘‘ laikraštis manęs paklausė: koks mano didžiausias įspūdis Kinijoje? Atsakymą pridedu:

Kinija – tai šalis, kurioje labai sunku „įeiti“ į istoriją, bet labai lengva į ją „įsipainioti“. Kinija pakankamai pavojinga šalis žmonėms, nežinantiems jos taisyklių.
Mano įdomiausia istorija įvyko viešbučio lifte. Mes su kolegomis iš Velso ir Katalonijos po ilgo diskusijų vakaro ir užsitęsusios vakarienės ruošėmės kilti į viršų, kai staiga pro lifto duris įėjo trys kinų Triados nariai. Ir iš karto rankomis parodė, kad mes prisispaustume prie galinės sienos. Vienas jų atrodė kaip japonų beisbolininkas, kitas – kaip iš Kobo Abės romano „Žmogus be veido“ – visas jo veidas buvo visiškai nudegintas. Tarsi rūgštimi. Įspūdis buvo toks stiprus, kad trečio nario aš neprisimenu. Prisimenu tik tiek, kad jis savo išvaizda neatsiliko nuo pirmųjų dviejų. Kaip pasakytų koks nors rašytojas: „herojų orkestruotė buvo tiesiog ideali“. Mūsų nusikaltėliai dažniausiai panašūs į sportininkus-verslininkus arba į verslininkus-sportininkus, o kinų – kažkas tarp žvėries ir žmogaus. Ir tu supranti, kad kiekvieną akimirką jis gali pasielgti arba kaip žmogus, arba kaip žvėris. Jau buvau nusprendus, kad mano kelionė į 13-ąjį Čengdu „Kempinski“ viešbučio aukštą bus paskutinė, kai staiga liftas sustojo 8-ame. Kinai išlipo ir „beisbolininkas“ rankos mostu parodė, kad palieka mus gyventi.

Antras pagal dažnumą man užduodamas klausimas: ar sekanti mano knyga bus apie Kiniją?
Ne!

P.S. Dar norėjau įdėti visiems pažiūrėti kaukę gaisro atvejui iš Chengdu ,,Kempinski'' viešbučio, bet nepasisekė.