žmogus Quotes

“Be meilės žmogus - tik atostogaujantis lavonas.”
― Erich Maria Remarque, Three Comrades

“Tik kvailas laimi gyvenime. Protingas mato per daug kliūčių ir netenka pasitikėjimo, dar nieko nepradėjęs.”
― Erich Maria Remarque, Three Comrades

“Tikrovė pažadina troškimus, bet niekad negali jų patenkinti; laimė prasideda žmoguje, bet niekada jame nepasibaigia; gali būti visa: žmogus, meilė, laimė, gyvenimas, bet kažkokiu baisiu būdu to visada per maža, ir juo daugiau tai atrodo, juo mažiau yra iš tikrųjų.”
― Erich Maria Remarque, Three Comrades

“Žmonės daug piktesni nuodai nei degtinė ir tabakas.”
― Erich Maria Remarque, Three Comrades

“Savo sumanymais žmogus visada yra didis. Tik ne jų įvykdymu. Tuo jis ir yra žmogus.”
― Erich Maria Remarque, Three Comrades

“Iš tiesų, žmogus yra viso labo gyvūnas, turintis kalbos ir mąstymo dovaną. Bet tai neduoda teisės skriausti kitų gyvybės formų. Šia nuostata pripažįstama, kad ir gyvūnai turi sielą, o jei ne- jos neturi ir žmogus.”
― Aleksejus Šiškariovas, Tas, kuris neša Šviesą

“Istorija turėtų praplėsti mūsų akiratį, išmokyti mus , kad dabartinė situacija nėra nei natūrali, nei neišvengiama, ir kad galimybių yra daugiau, negu įsivaizduojame.”
― Yuval Noah Harari, Sapiens

“Kadaise žalia ir žydra mūsų planeta pamažu tampa iš betono ir plastiko nulietu prekybos centru.”
― Yuval Noah Harari, Sapiens: A Brief History of Humankind

“O kitas gyvūnų žinovas taip juos palygino. Šuo neva mąsto: 'Žmogus mane augina, maitina, myli, saugo - vadinasi, jis mano dievas.' Katė mąsto: 'Žmogus mane augina, maitina, myli, saugp - vadinasi, aš jo dievas.”
― Algimantas Čekuolis, Iš ko šaiposi pasaulis

“Juo žmogus mažiau apie save mano, juo jis yra vertesnis.”
― Ė.M.Remarkas

“Poezija siekia išlupti daiktą iš žmogaus krūtinės ir jo vietoje vėl įstatyti širdį.”
― Justinas Marcinkevičius

“Skaitymas protui - tolygu fiziniai pratimai kūnui.”
― Joseph Addison

“Sykį vienas buvęs kurso draugas, gerai įkaušęs, atvėrė man širdį. Aš nemokėčiau galvoti, aiškino man jis, net jeigu norėčiau. Bet aš ir neoriu. Man liepiama vien kartoti kitų žodžius ir nieko neklausinėti. Aš taip ir darau. Tai visai nesunku, bet visą laiką kamuoja vienas klausimas: kas aš esu? Kad nesu žmogus - akivaizdu, žmonės yra visai kitokie. Bet kas vis dėlto esu?”
― Ričardas Gavelis, Vilnius Poker

“Čia mes kur kas ramiau negu Žemėje vertiname visus lagerius, žudynes ir kankinimus. Svarbi yra ne išorė, ne spygliuotos vielos ir sargybiniai su krauju ištroškusiais šunimis. Ne krematoriumai ir mėnesiniai naikinimo planai. Svarbiausias yra lageris, plytintis žmogaus viduje. Baisiausia, kai žmogus visą gyvenimą iškali milžiniškame lageryje, nematydamas jokių spygliuotų vielų, neužuosdamas krematoriumo dūmo. Kada nė nesuvokia kalįs. Tai didžiausia lagerinės sistemos pergalė.”
― Ričardas Gavelis, Vilnius Poker

“Nelengva šį jausmą aprašyti paprastais žodžiais, bet įsivaizduok pasaulį prieš tai, kai prasidėjo modernizmo epochos šūkaliojimai apie gamtos dėsnius, raidos teorijas, atomus, DNR molekules, biochemiją, nervų ląsteles, prieš tai, kai mūsų planeta pradėjo suktis apie savo ašį, sumažėjo ir tapo tiktai "planeta" visatoje, prieš tai, kai harmoningas žmogaus kūnas buvo suskirstytas į širdį, plaučius, inkstus, kepenis, smegenis, kraujotakos sistemą, raumenis, skrandį ir žarnas. Kalbu apie tuos laikus, kai žmogus buvo tik žmogus, vientisas ir išdidus. Pasaulis tuomet buvo tikras spinduliuojantis stebuklas.”
― Jostein Gaarder, Mergaitė su apelsinais

“Tėvas, piršto galu prilaikydamas tavo stuburą, atsargiai atlenkė delną taip, kad tu išsitiesei, apsivertei ir likai gulėti ant nugaros. Žengiau į priekį, norėdamas geriau į tave įsižiūrėti. Sugniaužtu kumščiu tu pasikasei nosį, baisiai žaviai nusičiaudėjai ir pražiota burna pažvelgei į mane savimylos akimis. Ir aš išvydau, kad ši burna niekada nebus pasotinta, kad krūminiai niekados nenustos malę, o liežuvis niekada nepavargs būti vilgomas kitų gyvų būtybių kraujyje. Tuomet tavo lūpos sujudėjo. Mėginai ištarti savo pirmąjį žodį. Ir tas žodis buvo AŠ.”
― Sjón, From the Mouth of the Whale

“Maždaug tuo pat metu, kai humanistinės religijos pakylėjo Homo sapiens į dieviškas aukštumas, ūkiniai gyvūnai prarado statusą gyvų padarų, galinčių jausti skausmą ir kančią, ir su jais pradėta elgtis kaip su mašinomis”
― Yuval Noah Harari, Sapiens: A Brief History of Humankind

“Atlantinę prekybą vergais skatino ne pagieža afrikiečiams, kaip ir šiuolaikinė gyvulininkystės pramonė gyvulius kankina ne dėl priešiškumo jiems. Šiuo atveju visų baisybių priežastis irgi yra abejingumas. Dauguma kiaušinius, pieną ir mėsą gaminančių bei vartojančių žmonių nedažnai susimąsto apie lemtį vištų, karvių ar kiaulių, kurių kūną ir išskyras valgo. Tie, kurie susimąsto, paprastai pasako sau, kad šie gyvūnai mažai kuo skiriasi nu omašinų, neturi nei pojūčių, nei emocijų ir negali patirti kančios. Ironiška, bet tos pačios mokslo disciplinos, projektuojančios melžimo aparatus ir inkubatorius, neseniai užtikrintai pademonstravo, kad žinduolių i rpaukščių sensorinis ir emocinis pasaulis išties sudėtingas. Jie ne tik jaučia fizinį skausmą, bet taip pat gali išgyventi emocinę kančią.”
― Yuval Noah Harari, Sapiens: A Brief History of Humankind

“Blogio mechanizmas veiks ir apokalipsės metu. Aš tai supratau. Žmonės taip pat liežuvaus, pataikaus viršininkams, gelbės savo televizorių ir karakulio kailinius. Ir prieš pasaulio pabaigą žmogus liks toks pat, koks yra dabar. Visada.”
― Svetlana Alexievich, Voices from Chernobyl: The Oral History of a Nuclear Disaster

“Kalba yra ribota ir neįgali tiek, kiek toks esi tu pats. Žmogus ir yra jo kalba. Klasikinė tezė – mano pasaulis baigiasi ten, kur baigiasi mano kalba.”
― Mindaugas Nastaravičius

“Pavojinga lyginti save su kitais. Visą tiesą galime žinoti tik apie savo pačių gyvenimą.”
― Emily Gunnis, The Girl in the Letter

“Joks žmogus niekam nepriklauso, išskyrus tai, kad mums valia nuspręsti priklausyti vaikams, kitam žmogui, Dievui arba gamtai.”
― Andris Kalnozols, Kalendārs mani sauc

“— Taigi... žmogus - vanduo. Vieni kaip upė, kiti kaip šaltinis, treti kaip jūra, bet visi kintantys, nes tokia mūsų prigimtis, — jis kalba tyliai, tarsi ir man atskleistų kokią paslaptį, akys gyvai spindi. — galim būti ramūs, viliojantys ir nepaprastai pavojingi vienu metu. Mes apiplaukiam kliūtis, kečiam formą ir srovę, jei nenorim - mūsų net užtvankos nesulaikys, surasim nors mažiausią plyšelį ir tėksim toliau. Išbandymai, sukrėtimai - tai tik galimybė keisti kryptį. Taip mes tobulėjam, stiprėjam, galų gale - gyvenam. Juk užsistovėjęs vanduo virsta pelke... Kas nori būti pelke? Tu, tikiu, nenori. Vanduo turi ir paviršių, ir dugną, tačiau visų svarbiausia - kas tarp šių dviejų ribų, — Matiejus trumpam nutyla, prisislenka arčiau ir tęsia: — Man patinka, tai, ką aš pastebiu tavyje. Velniop tas ribas. Gali keistis ar likti tokia pati, tavo reikalas. Aš tik nuoširdžiai linkiu, kad būtum patenkinta, kad džiaugtumeisi savo gyvenimu. O jei negalėsi to padaryti, tikiuosi, turėsi pakakamai jėgų pradėti iš naujo. Tiek kartų, kiek reikės.”
― Ignė Zarambaitė, Juodavandeniai