Holokaustas Quotes

“Didžiausias Holokausto siaubas yra tas, kad nusikaltimus padarė normalūs žmonės. Prieš Holokaustą jie buvo normalūs, po Holokausto jie buvo normalūs, bet vykstant Holokaustui jie padarė pačius baisiausius nusikaltimus. Tai galima pasakyti kone apie visus nacių nusikaltėlius.”
― Rūta Vanagaitė, Mūsiškiai

“Ši kelionė su priešu yra svarbi knygos „Mūsiškiai“ dalis ir sykiu savotiškas susitaikymas ar gal net atsisveikinimas su Lietuva, perduodant Holokausto atminimo fakelą lietuviams, taip pat ir knygos autorei Rūtai Vanagaitei, kuriai užteko drąsos pripažinti, kad ir jos giminės dalyvavo Holokauste. „Mūsiškiai“ yra bandymas atskleisti, kad vietinių ir iš kitur atvežtų žydų žudynės buvo Lietuvos tragedija, kuri mes šešėlį ant šios gražios šalies tol, kol toji tragedija nebus pagaliau įsisąmoninta ir pripažinta. Tik tuomet, kai jūs, lietuviai, suprasite, kad mano tauta, išžudytieji žydai, nors kitokio tikėjimo, tradicijų, gyvenimo būdo, buvo taip pat ir jūsiškiai, - tik tuomet jūsų šalyje prasidės tikrasis išgijimo procesas. To aš tikiuosi ir meldžiu.”
― Rūta Vanagaitė

“Kas mums, lietuviams, atsitiko? Juk mes šitaip gerbiame mirusiuosius? Jūs matėte Kavarsko kapines, kur palaidoti mano giminės? Tai kone botanikos sodas. Mes giminėje pykstamės, kad ne taip ir ne tais augalais apsodintas kapas, ne toks paminklas stovi.. Per Vėlines važiuojame šimtus kilometrų, kad uždegtume žvakelę ant kiekvieno giminaičio kapo, net ir ant to kapo, ant kurio niekas kitas neuždega.. Kodėl mes negerbiame masinių kapų, žuvusių, t. y. nužudytų, žydų kapų? Kodėl norime juos užmiršti? Nes “žydai - ne mūsiškiai? Ar dėl to, kad mūsiškiai juos nužudė, ir kuo tankesni krūmai dengs šitą gėdą, tuo mums bus lengviau?”
― Rūta Vanagaitė, Mūsiškiai

“Taip, mūsų tautą kankino kiti. Draudė kalbą, tikėjimą, neleido keliauti po pasaulį. Bet jei mūsų tautoje buvo ir budelių, kodėl turėtume bijoti šios tiesos? Ar ji sugriauna mūsų likimus? Galbūt mums perštės, kai galvosim apie savo prosenelius, apie kuriuos kai ką sužinojom, nebus taip malonu žiūrėti į paveldėtus antikvarinius daiktus, kurie nežinia kaip atsirado jų namuose. Tegu peršti. Bet žinosim, kad tas perštėjimas yra mūsų atsiprašymas ir atgaila. Žinosim, kad tiems, kurie gyvens po mūsų, neperštės dėl mūsų gyvenimo ir mūsų sprendimų. Mes neprikelsim nė vieno iš kapo, nesutaikysim budelio su auka, bet galbūt išmoksime “pamokas, kad tai, kas įvyko, nebepasikartotų.”
― Rūta Vanagaitė, Mūsiškiai