Laura

“<...> pasislėpusi Uršulė iš choro vėl stebėjo, kaip jis liūdnai žiūri, ir jis jai kažkodėl priminė tą kitą, apie kurį bijojo net pagalvoti ir kurį norėjo pamiršti, nes, kaip liepė regula ir vienuolės, jai derėjo nutraukti visus saitus su pasauliu, o tas vyras iš įvilktuvių jai buvo ir saitas su pasauliu, ir visas pasaulis, nes kai pradėdavo apie jį galvoti, tai galo jos mintims apie žemiškąjį pasaulį nebebūdavo, nes tada galvodavo ir apie mirą, kuria jis dvelkia, ir apie jo geriamo vyno skonį, ir apie daiktus, kuriuos jis liečia, ir apie gatves, kuriom jis vaikšto, ir kad gal kartais praeina pro vienuolyną jai nežinant, vos už keliolikos sieksnių nuo jos, o gal tik šiaip buvo užklydęs atvykėlis, gal koks prašalaitis, betgi ne, sėdėjo su jos šeima, sėdėjo šalia Kazimiero, gal koks draugas, tai turbūt gal ne koks nusikaltėlis ar plevėsa, ir, Viešpatie, kažką jis skleidė, kažkokią keistą niūrumą ir pavojų, bet ir švelnumą kartu, ir tokį pasitikėjimą savimi ir jis į ją taip žiūrėjo, ir kažkodėl jai atrodė, kad jis kaip tik ir galėtų ją apginti nuo vienuolių engimo, ji atsistotų jam už nugaros ir prisiglaustų;”
― Kristina Sabaliauskaitė, Silva Rerum