Viktorija

“Ką nors mylėti tolygu įsikraustyti į naujus namus. Iš pradžių įsimyli visa, kas nauja, kiekvieną rytą svaigsti, kad visa tai tavo, tarsi bijotum, kad kas nors staiga įpuls pro duris ir pasakys, kad įvyko šiurkšti klaida ir tu visai neturi teisės štai taip gražiai gyventi. Bet metams bėgant fasadas nusitrina, mediena šen ten supleišėja. Namą pradedi mylėti ne už tobulumą, o už trūkumus. Įsimeni visus kampus ir užkaborius. Kaip pasukti raktą, kad neįstrigtų spynoje, kai lauke spaudžia šaltukas. Kurios grindų lentos užmintos linksta. Kaip atidaryti drabužinės duris, kad negirgždėtų. Ir kaip tik šios mažos paslaptys padaro namą tavo namais.”
― Fredrik Backman, A Man Called Ove

“Reikia paleisti.
Paleisti tave.
Meilė pernelyg dažnai
Užkrauna pareigą pasilikti.
Pernelyg retai ji būna
Priežastis išeiti.
Rašydama
Matau tave nuplūkuriuojantį šalin.”
― Gregg Olsen

“Taip jau nutinka, kai patiri patį didžiausią sielvartą. Ieškai tokių kaip tu... labiau nenusisekusių nei tu... ir naudojiesi
jais, kad po tų siaubingų dalykų, kuriuos išgyvenai, pasijustum bent krislą
geriau.”
― Colleen Hoover, Verity

“Mirtis – toks keistas daiktas. Žmonės neretai nugyvena gyvenimą, tarsi ji neegzistuotų, nors mirtis be ne geriausiai pagrindžia esmines gyvenimo atkarpas. Vieni laikui atėjus tiek ją jaučiame , kad gyvename veržliau, labiau užsispyrę, labiau įsiutę. Kitiems nuolatos reikia jos buvimo šalia, kad bent suvoktų, kas ta jos priešingybė. O dar kiti, žiūrėk, tiek į ją pasineria, kad atsisėda laukiamajame dar šviesmečiai iki jai pranešant apie savo atvykimą. Mes jos bijome, tačiau daugumai iš mūsų dar baisiau, kad ji ištiks ką nors kitą, ne mus pačius. Nes didžiausia mirties baimė ta, kad ji praeis pro šalį. O mes liksime vieni.”
― Fredrik Backman, A Man Called Ove