Gabrielius Blekaitis

“Human life. Duration: momentary. Nature: changeable. Perception: dim. Condition of Body: decaying. Soul: spinning around. Fortune: unpredictable. Lasting Fame: uncertain. Sum Up: The body and its parts are a river, the soul a dream and mist, life is warfare and a journey far from home, lasting reputation is oblivion.”
― Marcus Aurelius, Meditations

“Combustion is the hidden principle behind every artefact we create. The making of a fish-hook, manufacture of a china cup, or production of a television programme, all depend on the same process of combustion. Like our bodies and like our desires, the machines we have devised are possessed of a heart which is slowly reduced to embers. From the earliest times, human civilization has been no more than a strange luminescence growing more intense by the hour, of which no one can say when it will begin to wane and when it will fade away.”
― W.G. Sebald, The Rings of Saturn

“Grafas Brahe laikė ypatingo dėmesio ženklu kalbėtis su mano tėvu apie jo mirusią žmoną, mano motiną. Jis vadino ją grafaite Sibile, ir kiekvienas sakinys baigdavosi taip, lyg jis apie ją teirautųsi. Nė pats nežinau kodėl, bet man net atrodydavo, kad jis kalba apie visai jaunutę mergaitę balta suknele, kuri bet kada gali įeiti į salę. Tuo pačiu tonu jis kalbėdavo ir apie „mūsų mažąją Aną Sofiją“. Kai vieną dieną pasiteiravau apie tą panelę, kuri, regėjosi labai patiko seneliui, tai sužinojau, kad jis turėjo galvoje didžiojo kanclerio Konrado Reventlovo dukterį, velionio Fridricho Ketvirtojo antrąją žmoną kuri jau beveik pusantro šimto metų ilsėjosi Roskildėje. Laikų tėkmė jam nieko nereiškė, mirtis buvo tik menkas atsitikimas, kurį jis visiškai ignoravo, žmonės, kartą patekę jo atmintin, egzistavo ir toliau, ir tai, kad jie mirę, čia nieko negalėjo pakeisti. Daugeliui metų praėjus, po senojo pono mirties, buvo pasakojama, kad jis tokiu pat užsispyrimu ir ateitį priimdavęs už dabartį. Kartą jis esą kalbėjęsis su viena jauna moterim apie jos sūnus, ypač apie vieno iš jų kelione, o jaunoji dama, einanti trečiąjį savo pirmojo neštumo mėnesį, sėdėjo vos gyva iš siaubo ir baimės greta nesiliaujančio šnekėti senio.”
― Rainer Maria Rilke, The Notebooks of Malte Laurids Brigge

“Baimė, kad plonytis vilnos siūliukas, atspuręs nuo antklodės krašto, yra kietas, kietas ir smailus it plieninė adata; baimė, kad šita mažutė mano naktinių marškinių saga yra didesnė už mano galvą, didžiulė ir sunki; baimė, kad štai tas duonos trupinėlis, dabar krentantis nuo lovos, pavirs stikliuku ir suduš, atsitrenkęs į žemę, ir slegiantis rūpestis, kad drauge, po teisybei, suduš ir viskas, viskas visiems laikams; baimė, kad atplėšto laiško krašto juostelė yra uždraustas daiktas, kurio niekam nevalia pamatyti, nepaprasta brangenybė, kuriai nėra pakankamai saugaus kampelio visam kambary; baimė, kad užmigęs prarysiu angliuką, gulintį prie krosnies; baimė, kad mano smegenyse pradės augti koks nors skaičius ir augs tol, kol jam nebeliks vietos manyje; baimė, kad tai ant ko aš guliu yra granitas, pilkas granitas; baimė, kad galiu pradėti šaukti ir žmonės subėgs prie mano durų ir galų gale išlauš jas, baimė, kad galiu išsiduoti ir pasakyti viską, ko man baisu, ir baimė, kad negalėsiu nieko pasakyti, nes viskas yra neapsakoma, - ir kitos baimės... baimės.
Aš prašiau sugrąžinti vaikystę, ir ji sugrįžo, ir jaučiu, kad ji vis dar tokia pat sunki kaip anuomet ir kad nebuvo jokios naudos pasidaryt vyresniam.”
― Rainer Maria Rilke, The Notebooks of Malte Laurids Brigge