Ida Pranskūnaitė

“Aš sėdžiu šį vakarą, rašau, ir galvoju. Tikrai pasakius, aš negalvoju. Aš ne galvojantis žmogus. Su galva toli nenueisi. Aš tik sėdžiu taip ir klausaus, kas ateina iš erdvių gilumos, bandydamas atspėti, kas yra tikrai svarbu. Ir lyg girdžiu, kad tikrumoje niekas nėra svarbu, kad viskas praeina, kad viskas yra lygiai svarbu, ir kad mes visi esam tik lašeliai pasaulio ir gyvenimo vandenyne - tik ašara ant Fatimos veido - ir kad visos mūsų galvos ir idėjos ir sistemos yra tik niekas, tik niekas. Niekas, palyginant su širdimi, švelniu geru žodžiu, švelniu palietimu, pabučiavimu, žmogaus su žmogumi susitikimu, atviru žodžių pasikeitimu, padrąsinimu ar draugyste. A, visi tie nedideli žmogiški jausmai, emocijos, padainavimai kartu, ar eini ir išgeri alaus su kuo, gal net ant peties, kaip sako, paverki gal net. A, kaip viskas tai svarbu, daug giliau ir svarbiau, negu visos politinės ir ekonominės sistemos.”
― Jonas Mekas, Laiškai iš Niekur