Janmanotta

“„Dvasininkai, o ir šiaip neatsakingai pasisvaidyti frazėmis mėgstantys žmonės kartais tvirtina, kad skausmas yra paslaptis. Bet iš tikrųjų skausmas yra apsireiškimas. Pradedi įžvelgti tai, ko niekada anksčiau neįžvelgdavai.”
― Jurga Ivanauskaitė, Viršvalandžiai

“„Čia ir dabar mes taip pat esame nuolat informuojami apie pabaigą. Apie ją mums primena kiekviena surūkyta cigaretė, išgerta vyno taurė ar obuolio nuograuža. Keista, bet šiais laikais suvokti savo laikinumą ir baigtinumą yra didesnis maištas nei troškimas suardyti amžiną pasaulio tvarką ir būti nemirtingam.”
― Jurga Ivanauskaitė, Viršvalandžiai

“Didžiausia mano nelaimė — kad anaiptol ne iškart tapau savimi. Mūsų niekas nemokė būti savimi. Mus mokė būti tuo ir anuo, lipdyti save pagal kokį nusususį ar nežemiškai idealų modelį, kurį sugalvojome ne mes patys. Mokė keisti, lamdyti save, mokė prisitaikyti.

Tačiau niekad nemokė būti savimi.

Būti savimi anaiptol nėra paprasta, tam reikalingas didis talentas. Dabar dažnai pamanau, kad genialumas tėra viso labo tobulas gebėjimas begal tvirtai, užsispyrus, ligi pat gali išlikti pačiu savimi.”
― Ričardas Gavelis, Jauno žmogaus memuarai: Keturiolikos laiškų romanas

“Žmonės vieniši kaip medžiai. Medžiai liečiasi lapais, šakomis, bet kamienai visada stovi atskirai. Visada.”
― Jurga Ivanauskaitė, Pakalnučių metai