Eglė K

“Manęs nebebus, liūdnai mąstė jis, o štai madam Plotnik - jos veidas panašus į kažin kokį gyvį iš jūros gėrybių valgiaraščio - gyvens toliau. Klokė apėmė panika. Jis panūdo pabėgti ir pasislėpti, o dar geriau - virsi kažkuo kietu ir patvariu, pavyzdžiui, kėde. Kėdei nekyla jokių problemų, pamanė Klokė. Stovi ji sau ramiai ir niekam netrukdo. Nereikia jai nei nuomos mokėti, nei politika rūpintis. Kėdė niekada nesusižalos kojos piršto ir nepames ausinukių. Jai nereikia šypsotis ir vaikščioti pas kirpėją, be to, ją drąsiai galima pasiimti į vakarėlį, nebijant, kad ji staiga pradės čiaudėti arba iškels sceną. Kėdės paskirtis paprasta - ant jos sėdima. Numirus vienam sėdėtojui, jo vieton sėdasi kitas. Šitaip samprotaudamas Klokė truputį aprimo ir, kai auštant sargyniai atėjo nuskusti jam sprando, apsimetė kėde. Paklaustas, ko norėtų paskutiniams pusryčiams, atsakė: "Kam klausti baldo, ką jis valgo? Geriau jau aptrauktumėte mane nauja medžiaga." Sargybiniams įtariai į jį sušnairavus, Klokė atlyžo ir burbtelėjo: "Atneškite pomidorų salotų".”
― Woody Allen

“Namo ėjau pėsčias , žiūrėdamas, galvodamas. Aš stebėjausi savimi, kaip aš toks vienas galėjau išaugti, kad man visų šitų žmonių ir viso šito gyvenimo nereikia. Tačiau kartu taip skaudžiai ilgėjausi žmogaus. Nedaug - tik vieno, vieno vienintelio man užtektų.”
― Jonas Mekas, I Had Nowhere to Go

“Nuostabus dalykas yra kelionė, jeigu keliauji neturė­damas jokio ypatingo tikslo, neturi nieko ypatinga atlikti, nie­kur neturi suspėti ir niekur negali pavėluoti; nieko laimėti ar pralaimėti; kuomet visas didelis pasaulis yra tavo ir visi tikslai yra ne kur kitur, bet vien tik tavyje; kuomet kiekvienas rytas nuplauja viską ir kuomet vėl gali viską pradėti iš naujo, lai­mingas, kad neturi nieko įsigyti ir nieko prarasti.”
― Alfonsas Nyka-Niliūnas, Dienoraščio fragmentai 1938-1975

“Sako: kai ko nors lauki, laikas slenka daug lėčiau. Sako, o nežino, kad tada, kai nieko nebelauki, jis suvisam sustoja. Sustoja laikas, sustoja laikrodžiai, pati žmogaus širdis gali sustoti nuo to nieko nebelaukimo. (psl. 125).”
― Romualdas Granauskas