Status Updates From Lietuviai prie Laptevų jūros

"Štai aš šiame ledo urve kartu su padarais, kurie kadaise vadinosi žmonėmis, kurie kadaise juokėsi, flirtavo, eidavo į svečius ir pas save kviesdavosi, rūpindavosi, kur praleisti vasarą, pavargę po žiemos darbų mieste, kitiems nusivylimą teikdavo blogai pasiūtas rūbas, dviejų kambarių butas buvo per ankštas. Jie dabar tyli. Betgi jų jau nėra. Tokių, kokie jie buvo, jau seniai nėra. Jie mirė birželio keturioliktą"

This is a slow moving read because it's atrocious. My brain is constantly trying to convince me that what I'm reading is fiction, the worst kind of dystopian story. But it's not. It breaks my heart 💔 and it's a very good reality check - at least I don't have to dig myself out of snow to go to work or see people losing their lives left and right as if it's part of daily routine.

"Lėkštas pokštas, reikia būti labai dideliam cinikui, kad juoktumeis iš moterų ir vaikų, atvežtų į Lenos žiotis ir paliekamų žiemai."

:(