Andrius Baležentis > Recent Status Updates

“Užburto kalno” skaitymas yra savotiškas kopimas į aukščiausią viršukalnę. Kol kas man tai pats sunkiausias literatūrinis iššūkis, reikalaujantis susikaupimo, susitelkimo ir pasiruošimo.

“Jis gyvens ten, tarp žmonių, nė išmanyt neišmanančių, kaip reikia gyventi, nieko
nežinancių apie termometrą, apie apsiklostymo antklodėmis meną, apie kailinį maišą, apie tris promenadas, apie...sunku net pasakyti, išvardyti dalykus, kurių ten žmonės nežino, bet mintis, kad Joachimas, daugiau kaip pusantrų metų išbuvęs čia viršuje, turės gyventi tarp neišmanėlių, jį smaugė. “

“Dėl pasaulio kovoja du principai: jėga ir teisė, tironija ir laisvė, prietarai ir mokslas, konservatizmo principas ir kunkuliuojačio judėjimo, pažangos principas. Pirmąjį esą galima pavadinti azijietišku principu, o antrąjį - europietišku, nes Europa esanti maišto, kritikos ir pertvarkančios veiklos tevynė, o rytinė pasaulio dalis įkūnijanti sustingimą ir neveiklią ramybę.”

Ši knyga atsiveria kaip iškreipto, izoliuoto laiko erdvė – tarsi veiksmo vieta sanatorijoje egzistuotų kažkur anapus realaus pasaulio. Autorius įtraukia į ilgo ir trumpo laiko dichotomiją: pirmoji diena čia apima šimtą puslapių, kurie slenka išskirtinai giliai ir lėtai, o antrasis šimtas jau aprėpia visą savaitę - laikas čia tarsi sustingęs, reliatyvus, meditacinis, tarytum „užburtas“.

Ketvirtoje dalyje vyksta reikšmingos trasnformacijos - naivi, tuščia ir neišsimokslinusi Skarletė, tampa vis labiau savarankiška. Nors pirmieji galios įtvirtinimai tėra kurtizaniškos išdaigos ir primityvios manipuliacijos savo grožiu, bet neįtikėtinai greitai herojė tampa apsukria, valdinga komersante, nepriklausoma šeimos galva. Toks virsmas džiugina, tik dar nesu tikras ar įtikina. Bus matyt!

Skaitydamas negaliu negalvoti apie vergiją, kuri vaizduojama privilegijuotos baltaodės akimis, todėl šiame romane savotiškai romantizuojama. Tai suteikia autentikos Skarletės personažui, bet tas istorijos neteisingumo jausmas, man kaip skaitytojui, kelia moralines dilemas - kodėl jos kančios man turi rūpėti labiau, už vergų patiriamus siaubus?

Trečioje dalyje veiksmas vyksta karo epicentre, todėl protagonistės portretas atskleidžia dar daugiau charakterio sluoksnių - naivumą pagaliau keičia susitelkimas, pareiga, drąsa, ryžtas. Tuo pačiu stebina, kad visiškai neplėtojama motinystės tema, Skarletės vaikas pasirodo epizodiškai, tarsi augantis pats savaime, o herojės nerimas sukasi tik apie ją pačią.

Literatūriškai turtinga odė infantilumui ir kvailybei tęsiasi ir antroje dalyje, tačiau jau juntamas Skarletės virsmas į moterį, kuri mėgina suvokti savo pačios poreikius ir lūkesčius, o ne visuomenės primetamas nuostatas. Tuo pačiu gražiai plėtojamos pilietinio karo, propagandos įtakos ir perkamos moralės temos, kurios aktualios iki dabar.

Kol kas jausmas, kad skaitau įmantriai aprašytą anų laikų Viktorijos Siegel istoriją, kuomet prasmė atrandama beprasmiuose dalykuose, kvailos intrigos pristatomos lyg branduolinės fizikos mokslas, grožis ir statusas aukštinamas labiau už žinias, o moters vaidmuo redukuojamas iki puošmenos.