Justinas > Recent Status Updates

Good job kuriant intrigą pirmuosius 70 puslapių. O nuo ten sh*t got real :o

Pats pirmas skyrelis išties įspūdingas - jis tarsi atskiras trumpas pasakojimas, turintis savo įžangą, pagrindinį įvykį ir pabaigą.

Aragornas prisijungia prie kompanijos. Bet galiausiai Frodui tai suteikia mažai paguodos: "If I move I shall be seen and hunted! I I stay, I shall draw them to me!" Šitas ėjimas į nežinią man atrodo labai artimas. Nors atrodo, kad Frodui būtų lengva kaltinti kitus, kad jį įstūmė į šiuos įvykius, bet jis prisiima sprendimą sau. Kiekvieną kart. Net ir kai neatsilaiko prieš stipresnę už jį patį jėgą.

6 skyrius - The Old Forest. Pirmieji žingsniai už The Shire. Nepažinti, klaidinantys takeliai, tankus, paslaptingas senas miškas. Burtai. Ir Tomas Bombadilas - viena paslaptingiausių Žiedų Valdovo figūrų.

Sakyčiau čia baigiasi pirmasis Frodo kelionės etapas - Crickhollow gyvenvietėje. Susidurta su pirmomis grėsmėmis, nors apskritai šioje pasakojimo atkarpoje pagrindinis dėmesys skirtas The Shire pažinimui, šios pasaulio dalies world building'ui.

Stebina, kad visi veikėjai vyrai. Apskritai pasakojmas įtraukia, kai skaitau, o kai padedu knygą kelioms dienoms, užsimiršta. Kai kuriais atžvilgiais negaliu nuneigti Kamiu talento, tačiau apskritai pasakojimas nedaro didelio įspūdžio. Jis toks gana intelektualus, o įvykiai atrodo turėtų kelti daugiau emocijų, daugiau absurdo. Tai autorius ima atrodyti kiek vienpusiškas.

Kadangi tai mano pirmoji pažintis su Albert Camus kūryba, tai šiek tiek kitaip jį įsivaizdavau, labiau rimtesnį, o pasirodo, jo rašymo stilius įžvalgus, žmones, jų išgyvenimus vertinantis nuoširdžiai, tačiau ir kiek ironiškai. Dar ką pastebėjau, tai taikliai pateikta žmonių individualumo ir bendruomeniškumo sintezė.

Frodas, Semas ir Pipinas palieka namus. 3 skyrelis ir čia jau aiškiau pamatome Frodo charakterį, jo lyderystę. Iš dalies skyrelis toks pereinamasis, tačiau jis turi ir savų įdomybių - susidūrimas su Priešo pasiuntiniu, bei netikėtas susitikimas su elfais.

Chapter 2 - beveik visas skyrelis - tai Gendalfo pokalbis su Frodu. Na jis yra toks, koks yra, daug informacijos, tačiau pat pat tai tikroji įžanga į Žiedų valdovo įvykius, nes pirmasis skyrelis buvo daugiau apie Bilbą. Ir čia mes jau iš tikrųjų pamatome Frodą ir Semą. Frodas apsisprendžia...

Pirmas skyrelis daugmaž toks, kokį jį ir prisimenu. Bilbas perduoda savo olimpinį deglą Frodui. Ir nors skyrelyje nemažai komiškų detalių, visų trijų pagrindinių veikėjų nuotaikos gan niūrios - Bilbas išsekęs, Frodas nuliūdęs, Gendalfas sunerimęs. Tai iškart sukuria kitokią atmosferą nei "Hobite".

Jau įsiskaičiau. Anksčiau šios knygos taip ir nepavyko perskaityti. Dabar pats tas. "Aš esu gyva būtybė, o gyva būtybė negali paklusti jokiai programai. Tik mašina gali paklusti programai - todėl nėra filosofinio gyvenimo būdo. Žmonės, gyvenantys pagal programą, mėgdžioja mašiną, todėl tėra tik pusgyvės būtybės, o filosofas, nušluojantis visas programas, gyvena gyvybės pusėje..." (p. 163)

Šita knyga patraukė mane savo siaubo klasikos statusu, tad laukiau nesulaukiau, kada pavyks patirti Lovecraft kūrinius savo kailiu. Perskaičiau visus apsakymus ir "Kthulhu šauksmą", šis pastarasis turbūt paliko stipriausią įspūdį, taip pat galiu paminėti "Dagoną", "Ėricho Zano muziką", "Pikmeno modelį". Įdomu tai, kad visi kūriniai tarsi susiję, nors pasakotojai skiriasi, jie kalba apie panašias siaubingas patirtis.

Oho, ta dalis, kai Karlas Uvė su broliu vaikšto ir apžiūrinėja močiutės namus, kuriuose pastaruoju metu buvo "įsiveisęs" jų tėvas sukrečia.

Keista, kad tokia knyga išleista visai neseniai, 2016 m. Jeigu reiktų spėti, nieku gyvu nepagalvočiau, sakyčiau, gal kokiais 1975 m. Nes tai knyga prieš mano erą, prieš mano kartos erą. Ir tai bene vienintelis dalykas, kuris mane traukia - tas svetimumo jausmas - kad tai visai ne mano knyga. Tačiau skaitant dar yra ir tautiškumo jausmas. O apsakymai paprasti - tokie vaizdeliai. Primena šiltą pieną su bulka kaime.

Pirmoji dalis - apie vaikinuką Karlą Uvę ir tėvą, kurį jis manėsi pažįstąs. Apie alkoholizmo pradmenis paauglystėje, kai dar neaišku, kur visa tai nuves. Apie pirmuosius bandymus megzti santykius su merginomis, aklą įsimylėjimą. Autorius sąmoningai bando sekti Marselio Prusto pėdomis, nepanašu, kad turėtų tokį talentą, tačiau pastangos kol kas mane įtikina.

Tikėjausi kažko stipresnio, nu bet nieko - skaityti įdomu. Gal ir tikrai gerai bus parašyta, tik abejoju dėl šedevro.

Ties šia vieta baigiasi prozos dalis. Pirmas tekstas "Nakties tamsybėse" - trumpas ir stiprus, nevienareikšmiškas. Antras "Mergaitė Maška, kalaitė Džilda ir nerimstantis psichiatras" kur kas labiau tiesmukas, tačiau vertingas savo detaliais (deja kartais nuobodžiais) aprašymais. Pastarąjį rekomenduočiau tiems, kad domisi išsamiais psichologiniais charakterių aprašymais, o pirmąjį - ieškantiems egzistencinių įžvalgų.

Pirmasis 100 psl. įveikta. Iš čia labiausiai norisi rekomenduoti alegoriją "Karalius Maras", kur nuostabiai dera humoras ir siaubas. "Berenikę", kur puikiai aprašomas grimzdimas į psichikos negalę. Taip pat vaizdingą "Mecengeršteiną" ir nors labai trumpą, bet savaip užburiančią paslaptingą sakmę "Tyla". Labiausiai nusivyliau "Hanso Pfalio nuotykiu" - visiškai neįtraukė.

Knyga į mano rankas papuolė atsitiktinai, bet nusprendžiau pabandyti skaityti. Kol kas mane visai įtraukė, bet ne tiek kažkokia paslaptis ar veiksmas, kiek personažų pristatymas. Jis nėra kažkuo ypatingas, bet justi, kad pasakotojui rūpi šie žmonės. Todėl kai miršta tie, kas miršta, galima pajusti šiokį tokį nesmagumą, o tai jau visai neblogai, turint omeny, kad perskaitei tik 50 psl.

"Lakštingala ir rožė" - vienu žodžiu - sukrečia. Viskas čia atrodo savo vietoje - meilė, mirtis, abejingumas. Ne-a-be-jo-tinai stipresnė pasaka už "Žvaigždės vaiką" ar "Ištikimą draugą". Kerta labai giliai. Provokuoja mūsų asmeninę poziciją meilės ir pasiaukojimo tema arba tos pozicijos neturėjimą.

5) Morela ir 6) Ligija - abi novelės atkartoja tą pačią - žmonos mirties ir mistinio sugrįžimo į gyvenimą temą. Tik vienu atveju ta mirtis pasakotojo buvo trokštama, kitu - nenorima. Ligijos pradžia pernelyg ištęsta ir nuobodoka. Tiek Berenikėje, tiek šiose novelėse pasakotojas keistai maniakiškai priklausomas nuo savo žmonos. O ankstyva gražios moters mirtis viena iš dažniausiai pasikartojančių temų Poe kūryboje.

"Ištikimas draugas" man patiko labiau už "Žvaigždės vaiką", ši antra pasaka ne tokia tiesmuka, labiau ironiška, o ir emociškai labiau paveiki.

Manau, kad vėliau nepasigailėsiu tardamas, kad Marselis Prustas yra romano žanro J.R.R. Tolkienas.

Knyga turi savo ritmą: eilėraštis-proza-eilė-proz-e-pr...
Knyga parašyta ne rimtai, o žaidžiant, tą rodo ir iliustracijos.
Visgi už to yra emocijų, jei reiktų dabar pasakyti, tai sakyčiau - dominuoja vienišumas, beprasmybės tematika: "man visai nusispjaut, tik į kaklą, man į kaklą, kas nors pakvėpuokit."

4) Berenikė - tobulas Poe sukurtas ligos-beprotybės-manijos vaizdinys (vyras, moteris ir jos dantys!), kurį galutinai išpildo stipri pabaiga. Taip pat čia jau atsiranda baimės būti palaidotam gyvam tema, būsianti ir kituose apsakymuose.

1) Žvaigždės vaikas - pasaka, turinti gana aiškų moralą - elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad kiti elgtųsi su tavimi; arba - pabaisa - tai tas, kuris pirmiausiai bjauriai elgiasi, ir tik po to bjauriai atrodo. Maždaug taip… Pasaka, turinti gana aštrių kampų diskusijoms su vaikais. Tik paskutinę pastraipą lengva ranka ištrinčiau, nes nei į tvorą, nei į mietą jinai ten.

2) Rankraštis, rastas butelyje - irgi neblogas apsakymas, tik norėtųsi labiau išplėtoto, grynai mistinis, kuriame tik pradžia realistinė, o vėliau prasideda dideli smagumynai ('vandens pragaras', jūreiviai-vaiduokliai).
3) Pasimatymas - Čia Poe toks, kokį prisimenu, puikiai sujungiantis romantikų aistringumą, gotikinį niūrumą ir netikėtą atomazgą. Čia, trečiame apsakyme, jau atsiranda ir svarbus moters personažas.

Pirmoji knygos dalis "Kombre" - nuostabi. Perėjimai nuo vienos pasakojimo temos prie kitos užtikrinti, natūralūs, nors ir nepasižymi nuoseklumu. Jaučiamas išbaigtumas - pasakotojas išsamiai aprašo savo prisiminimus, įspūdžius, sąmonės procesus. Stebina autoriaus meninis ir tuo pačiu konkretus rašymo stilius.