Vilma R. ’s Reviews > Kava su apelsinais. Vienos piligrimystės dienoraštis > Status Update

Eidamaprisimenu Josepho Campbello knygoje kadaise perskaitytą mintį, kad amžiaus vidurys - tai periodas, skirtas ne pasiekimams, bet savirealizacijai ir paties savęs suvokimui. Jei vidutinio amžiaus žmonės vis dar laukia įvertinimo, kad buvo geri, arba bausmės, kad elgėsi kvailai, jie yra infantilūs ir užstrigę kažkurioje iš vystymosi stadijų.

- O aš vis prisimenu Coco Chanel citatą - jei gimėte be sparnų, nedarykite nieko, kas trukdytų jiems išaugti..

-... Anksčiau galvodavau už kitus žmones, o dabar mokausi jų paklausti. Esu nustebusi, kaip smarkiai kartais skiriasi tai, ką apie juos galvojame ir ką jie patys mąsto.

- Brangioji, viskas tik mūsų galvoje. O ten galime susikurti kokius tik norime padaulius. Patys renkamės, kaip mums reaguoti į vienus ar kitus įvykius, vienas ar kitas mintis, - Ona nelėtina žingsnio. - O kad banguoji, tai nieko tokio, kiekvienas esame vandenynai, visiems būna potvynių ir atoslūgių. Bet vandenynas juk nepriekaištauja sau, kad pakilo ar nuslūgo, kad vėjuota ar per karšta. Jis tiesiog yra čia ir dabar.

..nerimo dėl ateities ir savigraužos dėl praeities, galima pasijusti laimingam...

Žinai, yra toks rašytojas, rvasinio ugdymo treneris Eckhartas Tolle. <...>. Tai štai jis nuolat tvirtina, kad nėra jokios praeities, tai tik prisiminimai, ir nėra ateities, nes tai tik lūkesčiai. Yra tik dabartis, kurianti ateitį, bet kai į ją ateini, tada vėl būna dabartis. Todėl turime išmoktinugdyti draugišką santykį su dabartimi ir stengtis kuo labiau suvokti šią akimirką. Ir tik tada, kai tavo mintyse nebėra..

O ar ne taip pat su piktais žodžiais, su priekaištais? Žiūrėk, vos vieną paleidi, o jie dauginasi kaip pašėlę, kviečia į dvikovą priešininką ir nespėjus suprasti, kas atsitiko, piktų žodžių armijos jau kaunasi tarpusavyje, žūtbūtinai stengdamosi nugalėti, lyg kam nors reikėtų pergalės. Mums reikia taikos, o ne pergalės <...>, nors tikrai ne visada moku pasitraukti iš mūšio lauko. O juk dažnai užtektų tik nutilti.

"Ačiū" juk nieko nesveria, sklendžia kaip ką tik pūstelti pienės pūkeliai ir visiems smagu, visiems gražu žiūrėti, kaip padėka palengva sklendžia žemyn, priversdama nusišypsoti ne tik tuos, kuriems skirta, bet ir visus aplink.

.. jei būsi sraigė, galėsi slėptis savo namelyje nuo visų negandų, bet taip ir liksi šliužu.

.. be kelnių, dar vėliau stovi tik su apatiniais apimtas baimės, kad tuoj neteksi ir jų. Šiek tiek baimės yra ir rašant. Reikua drąsos grožėtis nuogų savimi, dažniausiai vis dėlto randame, ką reiktų skubiai pagerinti, pataisyti. Bet jausmas, kad žvelgi į tikrąjį AŠ, kai netikėtai plūsta mintys ir gryninasi idėjos, yra artimas palaimos būsenai.