Lina Ever's Blog

Margaret Atwood ir Claudia Rankine
 Ruduo į Berlyną ateina tuomet, kai prasideda Berlyno literatūros festivalis. Nors dienos dar vasariškai šiltos, bet popietės ramybė, krentantys kaštonai, šiugždantys lapai ant šimtamečio grindinio man sukelia itin stiprų norą visus draugus iškeisti į knygas, o pramoginius renginius – į skaitymo vakarus. Kaip tik tuo metu, kai po vasaros klajonių dėmesys vėl grįžta prie knygų, prasideda Berlyno literatūros festivalis. Šiemet - jau 22 kartą. O man tai aštuntasis festivalis.

Vokietijoje vyksta daugybė literatūros renginių, tačiau Berlyno festivalis yra didžiausias, masiškiausias ir labiausiai politizuotas arba, tiksliau būtų sakyti, renginys, labiausiai atspindintis pasaulio aktualijas. Todėl nenuostabu, kad šiemet festivalyje buvo daug dėmesio skirta Ukrainos ir postsovietinio pasaulio rašytojams ir poetams. Praeitais metais dėmesys buvo pandemijai, dar anksčiau – klimato kaitai, buvusių kolonijų rašytojams. Itin gerbiu festivalio organizatorius ir už tai, kad rengė juos ir pernai, ir užpernai, kai pasaulyje viskas buvo atšaukta, kai išsigandusios traukėsi Frankfurto ir Leipcigo mugės, kiti literatūros renginiai, atšaukiami buvo knygų pristatymai. Praeitais metai buvo itin varginančios procedūros, nes reikėjo ir kaukių, ir neigiamų testų, daug mažiau žmonių buvo įleidžiama į renginius, o ir dalis susitikimų buvo virtualūs. Tačiau vis tiek buvo justi kažkokia berlynietiška pasipriešinimo dvasia, tarsi sakanti, kad mūsų neišgąsdinsit, regėjome ir prastesnių laikų. Tuomet, kaip niekada anksčiau, buvo svarbu suprasti tai, kad kol kultūros renginiai vyksta, kol autoriai gali laisvai kalbėti nuo scenos, pasaulis nenustos suktis. Kelis kartus atšauktos Leipcigo ir Frankfurto knygų mugės dalį svorio Europos literatūros pasaulyje prarado, o Berlyno festivalis – priešingai, užsiaugino, o šiais metais, kaip niekada anksčiau, sulaukė daugybės pasaulinių literatūros žvaigždžių.

Eugenijus Ališanka
Aš šiais metais aplankiau penkis renginius – susipažinau su rašytojomis Bernardine Evaristo, Lauren Groff, Margaret Atwood su Claudia Rankine, taip pat su Hamburge gyvenančiu bosniu rašytoju Saša Štaničic, išgarsėjusiu romanu “Kilmė”. Paklausite, koks buvo paskutinis, penktasis renginys? Su malonumu atsakau, kad tai buvo poezijos vakaras, kuriame savo kūrybą pristatė mūsų poetas Eugenijus Ališanka. Jo eilėraščiai Berliner Festspiele šoninėje salėje skambėjo ir lietuvių, ir vokiečių kalbomis (vertė C.Hell ir C.Sinnig), kas nutinka tikrai nedažnai. Pastarąjį kartą lietuvių kalbą ant scenos girdėjau prieš kokius penkerius metus, kai festivalyje dalyvavo Tomas Venclova, dar anksčiau atidarymo kalbą angliškai yra sakiusi Rūta Šepetys. Daugiau lietuvių šio festivalio programoje neteko aptikti, todėl kiekvienas jų pasirodymas – šventė ir didelė garbė.

Sėdėjau renginyje ir vis mąsčiau, kodėl aš į juos einu, ką man jie duoda, ar ne prasmingiau vis tik būtų už tuos devynis ar dešimt eurų, kiek kainuoja bilietas, nusipirkti knygų ir praleisti vakarą namie skaitant, o nesigrumdant salėje. Bet po kiekvieno renginio suprasdavau, kad tie susitikimai su tikrai geras knygas parašiusiais rašytojais įkvepia kartais net labiau nei jų knygos, kai kurie jų pasakyti žodžiai įkrenta giliau nei tie, esantys rašymo vadovėliuose.

Kai ant scenos užlipo stamboka šešiasdešimtmetė juodaodė Bernardine Evaristo, prieš trejus metus gavusi prestižinę Man Booker premiją už romaną “Mergaitė, moteris, kita”, o šiemet pristatanti savo autobiografiją “Manifesto”, jau buvau nusiteikusi klausytis apie neteisybę, nelygias teises, juodaodžių moterų diskriminavimą, o gavau puikią motyvacinę paskaitą, kaip reikia nenuleisti rankų siekiant savo tikslų. Jos gyvenimas nebuvo rožėmis klotas - tėtis dingo vaikystėje, palikęs tik ryškią odos spalvą, iš kurios Anglijoje prieš pusę šimto metų buvo negailestingai juokiamasi. Leidėjai nenorėjo moterų, o ypač juodaodžių autorių, nes manė, kad jų parašytas knygas skaitys išskirtinai juodaodžiai, kurie nežinia, ar išvis perka knygas. Bernardine kažkada, kai buvo trisdešimtmetė ir jautėsi beviltiškai klaidžiojanti po pasaulį, kuriame vien kliūtys, laiku pakliuvo į savęs tobulinimosi grupę, išmoko medituoti, stebėti savo mintis, mąstyti pozityviai, kasdien rašyti pozityvius teiginius. Ten ją ir išmokė susigalvoti nerealią svajonę ir mažais žingsneliais eiti jos link. Ta svajonė buvo Bookerio premija, kuri pakeis jos gyvenimą. Ji kasdien rašė romaną ir kasdien kartojo afirmacijas. Ir vieną dieną prieš dvejus metus tai nutiko – ji tapo pirmąja juodaode moterimi, gavusia šią premiją. “Sėdėdama prie stalo ir laukdama žiuri komisijos sprendimo, aš jau žinojau, kad išaušo mano valanda”, sako ji. Juokdamasi pasakoja, kad jos gyvenimas per vieną dieną radikaliai pasikeitė - ji pabudo įžymi, kviečiama į renginius, kalbinama žurnalistų, o romanas “Mergaitė, moteris, kita” (lietuviškai išleido Alma Littera, vertė A.Cicėnaitė,) dabar išverstas į 41 kalbą. Berlyne pristatytoje autobiografijoje “Manifestas. Kaip niekad nepasiduoti” ji rašo apie save ir savo pavyzdžiu rodo, kad siekti svajonių įmanoma net mūsų netobulame pasaulyje. Dream big, sako ji susirinkusiems didelėje salėje. Dream big and keep writing, sako ji, o aš pagalvoju, kad jos žodžius ir nepaprastą išgarsėjimo istoriją reiktų įdėti į kūrybinio rašymo vadovėlius.

Bernardine Evaristo

Savo studentams ji dažnai sako, jog sėkmės paslaptis gyvenime - niekada nepasiduoti, ypač tada, kai jauti krentantis žemyn - tuomet greitai ieškok atramos. Pasak jos, kristi nėra baisu, tik reikia tuoj pat vėl pašokti ant kojų, o dar geriau – neleisti sau pasiekti dugno. Kadaise atstumtos rašytojos, kuri prieš trejus metus džiaugdavosi, jei į knygos pristatymą susirinkdavo bent dvidešimt žmonių, dabar Berlyne klausėsi pilnutėlė salė, o prie autografų nutyso daugiau nei šimto metrų ilgumo eilė. Ji nespėja važinėti į festivalius ir susitikimus su skaitytojais, o kur dar garbingos šiemet gautos Britų karališkosios literatūros asociacijos pirmininkės pareigos. Pasak renginio vedėjos, ji dabar tokia populiari, kad galėtų jaustis tikra literatūros roko žvaigžde. Žvaigžde B.Evaristo nesijaučia, bet pelnytais pasiekimais džiaugiasi ir savo pavyzdžiu nori įrodyti, kad norint viskas galima. Kai priėjus autografo padėkoju už įkvepiančią kalbą, ji nudžiunga, padėkoja už komplimentą, nes jai labai svarbu įkvėpti moteris siekti savo tikslų.

Tais pačiais 2020 metais Bookerio premiją atsiėmė ir kita festivalyje dalyvaujanti žvaigždė - kanadietė Margaret Atwood. Simboliška ją matyti vakarų Berlyne, nes būtent čia ji 1984 metais vokiška rašomąja mašinėle ir pradėjo rašyti vėliau ją išgarsinusį distopinį romaną “Tarnaitės pasakojimas” (lietuviškai išleido Baltos lankos). Ji juokiasi, buvo nelengva, nes raidės buvo išdėstytos kitaip, nei angliškose klaviatūrose, bet sienos vaizdas ir tai, ką ji išvydo lankydamasi rytų Berlyne ir Čekoslovakijoje, jai padėjo įsivaizduoti totalitarinius režimus. Pasirodžiusi knyga didelio atgarsio nesulaukė, kritikai ją netgi pavadino neįnovatyvia ir per mažai kūrybiška. M. Atwood sutinka, kad knygoje galbūt niekas nėra išgalvota – viskas, apie ką ji rašo, vienur ar kitur pasaulyje vienaip ar kitaip įvyko. Vėl į Berlyną ji atvyko 1989 metais, tuomet griuvo siena ir ji prisimena net nusipirkusi kelis sienos gabalėlius, juokauja, kad tie su grafičiais buvo brangesni už pilko betono gabalus, tad pardavėjai tiesiog juos spalvindavo. Rašytoja juokauja, linksmina publika, bet rašymo receptų nedalina, apie kūrybinius procesus nepasakoja. “Nebijokit rašyti, nes jei nepatiks, ką parašėt, visada galėsit tai išmesti arba sudeginti, nebijokit, niekas per petį jums juk nežiūri, jūs neturite būti tobuli”, sako rašytoja, kurią kritikai dabar įvardina žvaigžde, orakule, romane sugebėjusia atspėti tai, kas pasauliui nutiks po kelių dešimtmečių. Yra keli scenarijai, atsako ji paklausta apie mūsų ateitį, bet kurį iš jų pasirinks žmonija, aš nežinau, priklauso nuo mūsų visų elgesio.

MA autografų nedalina, jau vien pusantros valandos renginys turėjo išvarginti 82 metų rašytoją, bet aš nenustoju vilties papildyti savo kolekciją ir su dar keliais žmonėmis laukiu prie tarnybinio išėjimo – kartais autografo medžiotojo darbas panašus į paparaco. Tačiau poetė ir rašytojos draugė poetė Claudia Rankine išeina viena ir atsiprašo, mat rašytoja jau išvyko vakarieniauti. Pamačiusi nusivylusį mano veidą, ištiesia man dvi raudonas rožes, kurias ant scenos joms įteikė renginio organizatoriai. “Gali parduoti brangiai, nes jas laikė Margaret Atwood”, nusijuokia ji, ir aš juokiuosi, žinodama, kad vietoj autografo jos knygoje slėpsis sudžiovinta rožė.

Trečioji autorė, gvildenanti moteriškumo temą – tai amerikietė Lauren Groff. Su dideliu malonumu prieš kelis metus perskaičiau jos lietuviškai “Baltų lankų” leidyklos išleistas knygas “Moiros ir Furijos” bei “Florida”, o eidama į naujosios knygos “Matrix” pristatymą pamačiau, kad ji ką tik pasirodė lietuviškai (vertė A.Cicėnaitė). Tai pirmoji trilogijos knyga, kurioje visiškai nėra vyrų personažų. Kituose dviejuose romanuose bus papasakotos skirtingos istorijos, jas vienija tik tai, kad visose jose veikėjos moterys. Matrix herojė – seniausia žinoma prancūzų poetė Marie, egzistavusi iš tikrųjų ir rašiusi savo vizijas bei poeziją. Pasak autorės, buvo nemenkas iššūkis rašyti apie dvylikto amžiaus vienuoles nepaminint net Jėzaus vardo. Vyrų šioje knygoje – tik šešėliai, net visi pasirodantys gyvūnai – patelės. Pasak autorės, buvo labai įdomu ir keista kurti tų laikų istoriją be vyrų, tik rašydama suprato, kad juos išėmus, tekstas visiškai kitaip skamba. Lauren Groff intymauja, kad romano struktūrą tyčia rinkosi ne vyriško, bet moteriško orgazmo pavyzdžiu - vietoj vienos kulminacijos čia raibuliuoja ratilai, jie stiprėja, paskui rimsta, vėl kartojasi, emocijos tarsi sukasi spirale.

Lauren Groff
Paklausta apie rašymo rutiną autorė pasidalina gan įdomiu ir man iki šiol negirdėtu metodu – ji rašo bent dešimt juodraščių ir visus juos išmeta. Pirmąjį juodraštį parašo per mėnesį – jis nėra ilgas, bet jį rašydama sužino, kaip vystosi pati istorija. Po to juodraštį išmeta ir sėda rašyti antrojo, ilgesnio, kuriame jau vystomi šalutiniai personažai. Trečiajame jau atsiranda aplinkybės, ketvirtajame – vaizdingi aprašymai. Pasak jos, taip istorija išgryninama ir priverčiama pulsuoti, taip nelieka autoriaus daugžodžiavimo ir grafomaniško pasimėgavimo tekstu. Jos tikslas – pasakoti istoriją, o ne žaisti žodžiais.

Berlyno literatūros festivalis baigėsi skoningai išbalansuodamas tarp politikos ir literatūros. Buvo laikų, kai šios dvi sritys atsidurdavo toli viena nuo kitos, yra laikų, kai jos priartėja ir net žengia kartu. Niekas kitas, tik rašytojas nusprendžia kiek aktualijų bus jo knygoje ir dėl to knygos netampa nei blogesnės, nei geresnės. Knygas geromis daro visai kiti dalykai. Man “Matrix”, “Manifesto”, “Mergaitė, moteris, kita” ir “Tarnaitės pasakojimas” - itin femistinės ir itin daugeliui (ne tik moterų) dabar aktualios knygos, nors parašytos kiek anksčiau. tai visiškai nebuvo rašytojų siekiamybė. Tiesiog rašytojai yra tokie žmonės, kurie sako tai, ką jaučia turį pasakyti, kurie laiko pulsą pajunta gerokai anksčiau už kitus. Kartais turi praeiti daug laiko, kol jų knygos tampa aktualiomis.

Manoji pa��intis su Pranu buvo labai keista, neplanuota ir, saky��iau, likimo nulemta.

Prie�� trejus metus atva��iavau �� Kaun�� pristatyti savo knygos "Kelyje". Va��iavau ankstesniuoju autobusu tiesiai i�� Panev����io, nusiteikusi skirti itin retai aplankomam Kaunui ��iek tiek daugiau laiko ir d��mesio, nei reikalavo reikiamos bibliotekos suradimas. Jei tik leid��ia aplinkyb��s, keliaudama m��gstu visada palikti laiko atsitiktinumams, betiksliam klaid��iojimui po miest��, kai atsiveri visoms jo vibracijoms ir stengiesi i��girsti, k�� jis tau nori pasakyti. Planuodami keliones pusvaland��i�� tikslumu mes elgiam��s kaip prasti pa��nekovai, kurie, susitik�� su ��domiu ��mogumi, apsiriboja pavir��utini��ku pokalbiu, nusifotografuoja kartu ir tik i��siskyr�� supranta, kad visi��kai nieko naujo nesu��inojo, nes tiesiog netur��jo laiko jo i��klausyti. A�� nuo��ird��iai ne��inojau, k�� veiksiu tas penkias laisvas valandas Kaune. Ruo��iausi pasivaik����ioti Laisv��s al��ja ir, jei nieko ��domaus pakeliui nepasitaikys, tiesiog s��d��ti kokioje nors kavinuk��je prie lango ir ��i��r��ti �� praeivius. 

Bet ilgai laukti nereikti. Vos ����jus �� al��j��, pasitaik�� kadaise Berlyne gyvenusio kolekcionieriaus Mykolo ��ilinsko paveiksl�� galerija. Kaip senai ��ia buvau, pagalvojau ir u��sukau pasidairyti, neapsisprendusi, ar tikrai noriu skirti brang�� laik�� paveikslams, o ne ��mon��ms. Ateikit, ��iandien nemokamas parod�� lankymas, pakviet�� jauna mergina ir a�� pasidaviau srovei ir pri��miau tai kaip ��enkl��. Kartais, kai pasileidi eiti, gyvenimas pats sud��lioja kelio ��enklus, tereikia jais pasitik��ti. Pirmajame ir antrajame auk��tuose paskutin�� savait�� dar vyko retrospektyvin�� Pranc��zijoje gyvenan��io dailininko Prano Gailiaus paroda. Pavard�� gird��ta, plakatas originalus, bet turiu prisipa��inti, kad nieko daugiau apie ���� lietuvi�� meninink�� ne��inojau. ��jau i�� vienos sal��s �� kit��, ��i��r��jau paveikslus, skai��iau keistus pavadinimus, originalias jo mintis ir biografijos faktus ir kiekvien�� minut�� vis daugiau ir daugiau steb��jausi, kaip a�� iki ��iol gal��jau b��ti neatradusi tokio dailininko, kurio pot��piai, spalvos, mintys, kalb��jimo maniera buvo tokia artima ir suprantama. Toje parodoje pirm�� kart�� po paveikslais perskai��iau jo sugalvot�� ��od�� sielrank��luo����iai ir net pris��dau pagalvoti, kiek daug j��gos jame slypi. Kiek lietuvyb��s, jautrumo, kiek atpa����stam�� spalv�� ir ra��t�� ��io ciklo paveiksluose, bet taip pat kiek interpretacij��, kiek pary��ieti��kos laisv��s ir ekspresijos. Nepasteb��jau kaip prab��go valandos ir niekam kitam nebeliko laiko, bet buvau d��kinga Kaunui, kad supa��indino mane su Pranu. Skub��dama �� rengin�� tik ir galvojau, kad gr����usi b��tinai pasidom��siu pla��iau jo gyvenimu ir k��ryba. Jau��iausi, ties�� sakant, net ��iek tiek ��simyl��jusi j�� ir nor��jau kiek galima daugiau su��inoti. 

Dabar turb��t pagalvosite, kad seku pasakas, bet galiu prisiekti, kad nieko nei��galvojau ��� po jaukaus renginio bibliotekoje prie man��s pri��jo Jolita Linkevi��i��t�� ir pasak�� norinti susipa��inti ir kolegi��kai pasitarti apie leidybos u��kulisius.

Apie k�� tavo knyga, klausiau, kai mes ��ingsniavome menkai ap��viestomis, �� ��iemos mieg�� panirosiomis Kauno gatv��mis. 

Apie tok�� dailinink�� Pran�� Gaili��, gal gird��jus apie j��, atsak�� ji ir nesuprato, kod��l pa��velgiau �� j�� lyg �� norus pildan��i�� f��j��. 

T�� Pran��, kurio paroda dabar veikia Kaune, perklausiau, lyg netik��dama. 

Taip, t�� pat��. Tu ��inai j��? 

��iandien su��inojau. Ir net ��simyl��ti sp��jau, nusijuokiau. 

Kad tu ��inotum, kaip a�� j�� ��simyl��jau, kai buvau susitikusi Pary��iuje, juok��si ji. 

A�� ��jau pasi��okin��dama, negal��dama patik��ti tos dienos magija ir taip keistai �� mano gyvenim�� ��siver��usiu Pranu. Po savait��s a�� jau skai��iau knygos rankra��t�� ir, ties�� sakant, net prad��jau pavyd��ti autorei t�� ��e��i�� dien�� Pary��iuje kartu su ��iuo be galo jautriu, ��domiu, spalvotu dailininku, pasi��ovusiu atverti duris �� savo k��rybos dirbtuves. 

��i�� vasar�� rankose jau laikiau knyg�� su nuotraukomis ir kraipiau galv�� su��inojusi, kad ji i��leista tik keli�� ��imt�� egzempliori�� tira��u. Tokias knygas turi skaityti menotyrininkai, meno studentai, ��urnalistai ir visi menu bei i��eivijos personalijomis besidomintys ��mon��s, o j�� tikrai yra daugiau nei keli ��imtai, tuomet piktinausi d��l tokios ma��os knygos sklaidos. O paskui pagalvojau, na ir gerai, ji bus tikra bibliografin�� retenyb�� ir d��l to tik dar vertingesn��. 

 ���Pary��iaus sielrank��luos��iai��� n��ra romanas, nors kai kurie dalykai ir i��galvoti. Tai n��ra ir Prano biografija, nors pagrindiniai jo gyvenimo faktai trumpai ap��velgiami, bet tik siekiant papildyti ir ��iek tiek paai��kinti dailininko k��ryb��. Tai savojo kelio paie��k��, tai pokalbi�� su Mokytoju knyga. Jolita ry��tasi avanti��rai ir, paskambinusi dailininkui, ��sipra��o pas j�� �� sve��ius. Paskui susig��sta, suabejoja savimi, bet jau neb��ra kur dingti. Ji atvyksta �� jo studij�� Pary��iuje, jiedu kalbasi, ji stebi, ji klauso, ji gaudo ma��iausius ��e����lius ir balso pustonius, jie vaik��to po Pary��i��, geria kav��, s��di ant suolelio vietiniame parke ir v��l kalbasi, jis pie��ia ir pasakoja, kaip mato pasaul��, kaip galima pagauti j�� u�� uodegos ir patupdyti drob��je, o Jolita klausosi ir u��sira��in��ja. Jie kalbasi apie Pary��i�� ir apie tapyb��, apie Greim�� ir lietuvyb��, o tuo pa��iu pasako tiek daug apie gyvenim��, kad neju��ia imu u��sira��in��ti kai kurias mintis �� s��siuvinuk��. Nes jis kalba atvirai ir apie giluminius dalykus, jis ��sileid��ia ne tik �� savo atelje, bet ir �� ��ird��, i�� kur auga visi jo sumanymai, kur vis dar gyvena dalis Lietuvos, dalis Pranc��zijos ir dalis pasaulio. 

Skaitau ir galvoju, kad Prano mintys u��dega liepsn�� viduje ir skatina kurti labiau nei k��rybi��kum�� ugdan��ios mokomosios knygos. Savoti��kai gaila, kad Lietuvoje jam skiriama tiek nedaug d��mesio. Gaila,  kad ir jis pats tai jaut��. Tod��l ��i knyga yra lyg jo antkapis, duokl�� u�� vis�� nemyl��jimo laik��, atminimo medalis, retrospektyvinis ��vilgsnis. ���Tai knyga apie ��mogaus dr��s��, atkaklum��, pasirinkim��, Pa��aukim�� ir ��kv��pim��. Apie men�� kaip Meil��, nes menas toks ir yra. Apie Pary��i��, kuriame ir susitinkama su savimi visam gyvenimui.��� Taip ra��oma knygos anotacijoje. 

U��vertusi paskutin�� puslap��, suprantu suradusi mokytoj��. Dabar, kai pasaulis sukasi nepaai��kinamu ritmu ir jame tiek daug tu��tyb��s ir spalvot�� saldaini�� popier��li��, kai vakarai ilgi, o mintys klampios, labai smagu nugrimzti �� toki�� knyg�� su an�� laik�� Pary��iumi, susitikti ��i��rovams nepataikaujant�� meninink�� ir i�� jo i��mokti prisiliesti prie sav��j�� gilumini�� klod��. Dedu j�� prie geriausi��j�� ��i�� met�� knyg��. ir jums rekomenduoju.

Manoji pažintis su Pranu buvo labai keista, neplanuota ir, sakyčiau, likimo nulemta.

Prieš trejus metus atvažiavau į Kauną pristatyti savo knygos "Kelyje". Važiavau ankstesniuoju autobusu tiesiai iš Panevėžio, nusiteikusi skirti itin retai aplankomam Kaunui šiek tiek daugiau laiko ir dėmesio, nei reikalavo reikiamos bibliotekos suradimas. Jei tik leidžia aplinkybės, keliaudama mėgstu visada palikti laiko atsitiktinumams, betiksliam klaidžiojimui po miestą, kai atsiveri visoms jo vibracijoms ir stengiesi išgirsti, ką jis tau nori pasakyti. Planuodami keliones pusvalandžių tikslumu mes elgiamės kaip prasti pašnekovai, kurie, susitikę su įdomiu žmogumi, apsiriboja paviršutinišku pokalbiu, nusifotografuoja kartu ir tik išsiskyrę supranta, kad visiškai nieko naujo nesužinojo, nes tiesiog neturėjo laiko jo išklausyti. Aš nuoširdžiai nežinojau, ką veiksiu tas penkias laisvas valandas Kaune. Ruošiausi pasivaikščioti Laisvės alėja ir, jei nieko įdomaus pakeliui nepasitaikys, tiesiog sėdėti kokioje nors kavinukėje prie lango ir žiūrėti į praeivius. 

Bet ilgai laukti nereikti. Vos įėjus į alėją, pasitaikė kadaise Berlyne gyvenusio kolekcionieriaus Mykolo Žilinsko paveikslų galerija. Kaip senai čia buvau, pagalvojau ir užsukau pasidairyti, neapsisprendusi, ar tikrai noriu skirti brangų laiką paveikslams, o ne žmonėms. Ateikit, šiandien nemokamas parodų lankymas, pakvietė jauna mergina ir aš pasidaviau srovei ir priėmiau tai kaip ženklą. Kartais, kai pasileidi eiti, gyvenimas pats sudėlioja kelio ženklus, tereikia jais pasitikėti. Pirmajame ir antrajame aukštuose paskutinę savaitę dar vyko retrospektyvinė Prancūzijoje gyvenančio dailininko Prano Gailiaus paroda. Pavardė girdėta, plakatas originalus, bet turiu prisipažinti, kad nieko daugiau apie šį lietuvių menininką nežinojau. Ėjau iš vienos salės į kitą, žiūrėjau paveikslus, skaičiau keistus pavadinimus, originalias jo mintis ir biografijos faktus ir kiekvieną minutę vis daugiau ir daugiau stebėjausi, kaip aš iki šiol galėjau būti neatradusi tokio dailininko, kurio potėpiai, spalvos, mintys, kalbėjimo maniera buvo tokia artima ir suprantama. Toje parodoje pirmą kartą po paveikslais perskaičiau jo sugalvotą žodį sielrankšluoščiai ir net prisėdau pagalvoti, kiek daug jėgos jame slypi. Kiek lietuvybės, jautrumo, kiek atpažįstamų spalvų ir raštų šio ciklo paveiksluose, bet taip pat kiek interpretacijų, kiek paryžietiškos laisvės ir ekspresijos. Nepastebėjau kaip prabėgo valandos ir niekam kitam nebeliko laiko, bet buvau dėkinga Kaunui, kad supažindino mane su Pranu. Skubėdama į renginį tik ir galvojau, kad grįžusi būtinai pasidomėsiu plačiau jo gyvenimu ir kūryba. Jaučiausi, tiesą sakant, net šiek tiek įsimylėjusi jį ir norėjau kiek galima daugiau sužinoti. 

Dabar turbūt pagalvosite, kad seku pasakas, bet galiu prisiekti, kad nieko neišgalvojau – po jaukaus renginio bibliotekoje prie manęs priėjo Jolita Linkevičiūtė ir pasakė norinti susipažinti ir kolegiškai pasitarti apie leidybos užkulisius.

Apie ką tavo knyga, klausiau, kai mes žingsniavome menkai apšviestomis, į žiemos miegą panirosiomis Kauno gatvėmis. 

Apie tokį dailininką Praną Gailių, gal girdėjus apie jį, atsakė ji ir nesuprato, kodėl pažvelgiau į ją lyg į norus pildančią fėją. 

Tą Praną, kurio paroda dabar veikia Kaune, perklausiau, lyg netikėdama. 

Taip, tą patį. Tu žinai jį? 

Šiandien sužinojau. Ir net įsimylėti spėjau, nusijuokiau. 

Kad tu žinotum, kaip aš jį įsimylėjau, kai buvau susitikusi Paryžiuje, juokėsi ji. 

Aš ėjau pasišokinėdama, negalėdama patikėti tos dienos magija ir taip keistai į mano gyvenimą įsiveržusiu Pranu. Po savaitės aš jau skaičiau knygos rankraštį ir, tiesą sakant, net pradėjau pavydėti autorei tų šešių dienų Paryžiuje kartu su šiuo be galo jautriu, įdomiu, spalvotu dailininku, pasišovusiu atverti duris į savo kūrybos dirbtuves. 

Šią vasarą rankose jau laikiau knygą su nuotraukomis ir kraipiau galvą sužinojusi, kad ji išleista tik kelių šimtų egzempliorių tiražu. Tokias knygas turi skaityti menotyrininkai, meno studentai, žurnalistai ir visi menu bei išeivijos personalijomis besidomintys žmonės, o jų tikrai yra daugiau nei keli šimtai, tuomet piktinausi dėl tokios mažos knygos sklaidos. O paskui pagalvojau, na ir gerai, ji bus tikra bibliografinė retenybė ir dėl to tik dar vertingesnė. 

 “Paryžiaus sielrankšluosčiai” nėra romanas, nors kai kurie dalykai ir išgalvoti. Tai nėra ir Prano biografija, nors pagrindiniai jo gyvenimo faktai trumpai apžvelgiami, bet tik siekiant papildyti ir šiek tiek paaiškinti dailininko kūrybą. Tai savojo kelio paieškų, tai pokalbių su Mokytoju knyga. Jolita ryžtasi avantiūrai ir, paskambinusi dailininkui, įsiprašo pas jį į svečius. Paskui susigėsta, suabejoja savimi, bet jau nebėra kur dingti. Ji atvyksta į jo studiją Paryžiuje, jiedu kalbasi, ji stebi, ji klauso, ji gaudo mažiausius šešėlius ir balso pustonius, jie vaikšto po Paryžių, geria kavą, sėdi ant suolelio vietiniame parke ir vėl kalbasi, jis piešia ir pasakoja, kaip mato pasaulį, kaip galima pagauti jį už uodegos ir patupdyti drobėje, o Jolita klausosi ir užsirašinėja. Jie kalbasi apie Paryžių ir apie tapybą, apie Greimą ir lietuvybę, o tuo pačiu pasako tiek daug apie gyvenimą, kad nejučia imu užsirašinėti kai kurias mintis į sąsiuvinuką. Nes jis kalba atvirai ir apie giluminius dalykus, jis įsileidžia ne tik į savo atelje, bet ir į širdį, iš kur auga visi jo sumanymai, kur vis dar gyvena dalis Lietuvos, dalis Prancūzijos ir dalis pasaulio. 

Skaitau ir galvoju, kad Prano mintys uždega liepsną viduje ir skatina kurti labiau nei kūrybiškumą ugdančios mokomosios knygos. Savotiškai gaila, kad Lietuvoje jam skiriama tiek nedaug dėmesio. Gaila,  kad ir jis pats tai jautė. Todėl ši knyga yra lyg jo antkapis, duoklė už visą nemylėjimo laiką, atminimo medalis, retrospektyvinis žvilgsnis. “Tai knyga apie žmogaus drąsą, atkaklumą, pasirinkimą, Pašaukimą ir Įkvėpimą. Apie meną kaip Meilę, nes menas toks ir yra. Apie Paryžių, kuriame ir susitinkama su savimi visam gyvenimui.” Taip rašoma knygos anotacijoje. 

Užvertusi paskutinį puslapį, suprantu suradusi mokytoją. Dabar, kai pasaulis sukasi nepaaiškinamu ritmu ir jame tiek daug tuštybės ir spalvotų saldainių popierėlių, kai vakarai ilgi, o mintys klampios, labai smagu nugrimzti į tokią knygą su anų laikų Paryžiumi, susitikti žiūrovams nepataikaujantį menininką ir iš jo išmokti prisiliesti prie savųjų giluminių klodų. Dedu ją prie geriausiųjų šių metų knygų. ir jums rekomenduoju.

 

Marcus Haas pie��inys ant namo, kur ��jo siena
Dar pamenu tuos laikus, kai stov��jo sienos. Berlyne pirm�� kart�� apsilankiau, kai ��ymioji betonin�� trij�� su puse metro auk����io siena dar stov��jo, j�� saugojo ginkluoti kareiviai, o mus persp��jo, kad jokiu b��du nebandytume artintis ir jos fotografuoti. Tada dar nei mes, nei j�� saugoj�� kareiviai ne��inojom, kad vos po m��nesio ji grius ir pasaulis negr����tamai pasikeis. Kai gr����au �� Berlyn�� po met��, ji jau buvo sutr��kin��jusi ir kiekvienas, kas neting��jo, gal��jo j�� dau��yti, taip i��liedamas neapykant�� sienoms ir net pasiimti gabal��l�� kaip suvenyr��, nes sienos visiems laikams dings ir mes patys jas nor��sim kuo grei��iau pamir��ti.

Pamenu, kaip dreb��davome va��iuodami �� Vokietij�� ar Austrij��, kol dar nebuvome ES. Kaskart tiesiant dokumentus bijodavome, kad esame tre��iar����iai ir m��s�� d��l ka��koki�� prie��as��i�� ne��sileis. Bet laikai keit��si, mes tapome lygiateisiais Europos nariais ir visos sienos dingo. M��s�� vaikai jau u��augo be j��.

Jau gyvenome Berlyne, kai buvo minimos 25-osios sienos griuvimo metin��s. Kelias dienas prie�� did��i��j�� ��vent�� buvo pastatyta ��viesos instaliacija ��� 15 km ilgio ruo��e, ten, kur kadaise miest�� skyr�� siena, dabar ��jo linija i�� 8000 heliu pripildyt�� ��vie��ian��i�� balt�� balion��. Miestas atrod�� ��venti��kai, simbolin�� sien�� rod�� visos televizijos, o t�� lemting��j�� lapkri��io 9 -��j�� vyko ka��kas pana��aus �� Baltijos keli��. ��mon��s buvo kvie��iami rinktis skirtingose vietose prie sienos, da��nas ��jo ten, kur ir buvo t�� istorin�� nakt��. A�� i��lipau i�� traukinio Potsdamo aik��t��s stotyje, gal��jau paeiti tik ��imt�� metr�� link parko, paskui ��moni�� buvo tiek daug, kad brautis �� priek�� jau buvo nemandagu. Septint�� ar a��tunt�� vakaro u��grojo Bethoveno devint��j�� ir akimirkos didingumo jaudulys pagavo ne vien��. Minia nu����iuvusi lauk��, net pati ne��inodama ko, ��mon��s stov��jo susikaup�� su savo prisiminimais. Ir tada, dar po keli�� minu��i��, vis dar grojant muzikai,  ��vie��iantys balionai vienas paskui kit�� pasileido nuo juos laikiusi�� stryp�� ir ��m�� kilti �� or��, at��jusi banga nuvilnijo tolyn ir siena, tikra to ��od��io prasme, i��l��k�� �� or��. ��mon��s plojo, lyd��dami balionus akimis, kol jie susiliejo su ��vaig��d��mis, jie ��ov�� ��ampanus, u��gul�� ��vilpukus, gleb��s��iavosi ir pyl�� nepa����stamiesiems �� taures visai kaip t�� nakt�� 1989 aisiais. Nebebuvo ryt�� ir vakar��, niekas nebeie��kojo vidini�� prie����, visi d��iaug��si taip, kaip mes d��iaug��m��s prisimin�� savo laisv��s kovas. Kas vien�� kart�� mat�� gri��nant sien��, niekuomet to nepamir��.

O prasid��jo viskas ne��ymiai, net did��iausi skeptikai net ne��tar��, kad b��t�� galima visi��kai padalinti miest��, perpjauti j�� kaip kump�� a��triu peiliu, kaip Marcus Haas pie��inyje Bernauer ��tras��je, buvusioje sienos mirties juostoje. Berlynas tuomet buvo toks keistas miestas, kuriame gal��jai sutikti keturi�� skirting�� armij�� kareivius ir klausytis vienos i�� daugelio radijo sto��i��, skaityti keliomis kalbomis leid��iamus laikra����ius ir matyti skirtingomis kalbomis u��ra��ytas i��kabas, ��ia visada b��davo laiko alui ir ��okiams, ��ia visi suprato gyvenimo trapum�� ir skub��jo juo m��gautis. Rus�� kontroliuojama pus�� tapo Ryt�� Vokietijos sostine, nuo pilkumos j�� gyventojai kartais atb��gdavo �� vakarus, kur lempu��i�� daugiau, muzika garsesn��, ��mon��s linksmesni, parduotuv��s pilnesn��s. Bet vien�� ryt�� tai baig��si. Miest�� per pus�� padalino spygliuota viela. Did��ioji dalis gyventoj�� man��, ��ia tik laikinai, ��ia turb��t taip reikia, vald��ia juk ��ino k�� daro, po dienos kitos turb��t visa tai nuims. Kiti i��kart suprato, kad tai nieko gero ne��ada ir miesto sumai��tyje band�� ����t b��t patekti anapus. Tas laikinai truko 29 metus, pab��gti i�� jo buvo prakti��kai nebe��manoma.

Sakoma, kad istorija m��gsta kartotis. Sakoma, kad jaunoji karta visada m��gsta neigti t��v�� ir seneli�� istorij��. Nes��mon��, niekas dabar tokio betoninio monstro nebestatys, sakiau ir a��. Nes��mon��, niekas dabar nebeatskirs vaik�� nuo t��v��, broli�� nuo seser��, niekas nebei��skirs geriausi�� draugi�� ar mylim��j��, niekas neskirstys ��moni�� pagal ras��, tautyb��, pa��i��ras, nes pasaulis juk pasimok�� i�� savo klaid��.

Gal pasimok��, o gal ir ne. Jau pus�� met�� stebiu ��mones tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje, klausausi j�� pokalbi��, skaitau j�� komentarus, vesdama ekskursijas i��klausau atvykusi�� nuomones ir matau kaip nematoma ranka tiek ��ia, tiek ten v��l ren��ia sienas, kuri v��l atskiria brolius, sutuoktinius, draugus, kaimynus, vaikus nuo t��v��. Dabar sienos modernios, permatomos, ne kiekvienam gal ir ����i��rimos. Prasid��jo viskas turb��t socialiniuose tinkluose, paskui nedidel��s sienos atsirado darboviet��se, v��liau plyta po plytos kilo tarp draug��, ��eimose, kol galiausiai sienos tvirtinamos ��statymais nuolat ��i��rint, kad pro landas nepral��st�� jokie pab��g��liai, apie jas nuolat prane��in��ja uol��s ��urnalistai, ragindami ��mones dar paie��koti, ar tikrai j�� aplinkoj nebeliko prie���� ir galimybi�� pastatyti dar sien��.

Vakar, Berlyno sienos griuvimo metini�� dien��, Hamburgas prane����, kad prie�� rotu���� prad��tame statyti viename gra��iausi�� ��iaur��s Europoje kal��diniame miestelyje atsidurs neperlipama Tvora. Vienoje pus��je bus leid��iama linksmintis tiems, kas turi leidimus, ten liesis kar��tas vynas, sklandys kepam�� de��reli��, tro��kinam�� kop��st�� kvapai, skamb��s giesm��s. Kitoje pus��je b��riuosis visi kiti ��� ten nebus maisto ir g��rim��, tik dalis prekeivi�� ir galb��t viena kita karusel��, o mamos bandys vaikams atsakyti, kod��l jiems negalima anapus. Pana��iai, kaip kadaise prie Berlyno sienos. ��domu, ar bus i��rikiuoti kareiviai prie jos, ar ��mon��s Advento metu dar kalb��sis su atskirtaisiais, ar juos tikrai apims kal��din�� nuotaika ��inant, kad u�� sienos j�� tautie��iai, bendradarbiai, kaimynai, buv�� draugai, ��eimos nariai? Ar tikrai bus linksma net turint tuos laikinus leidimus �� laikin�� u��simir��im��? Ar neapims baim��, kad kai vald��ia i��moksta statyti sienas, d��l ma��os smulkmenos ir jie patys gali greitai atsidurti anapus? Jei kas b��t�� apie tokias Kal��das pasakoj��s prie�� metus, neb����iau patik��jusi, saky��iau - puikus siu��etas apsakymui arba kokiai nors pjesei. Net prie�� m��nes�� b����iau tvirtinus, kad sienos Vokietijoje nebekils, tai nebe��manoma.

Sienos kartais b��na netgi labai reikalingos ��� kad neatsitrenktum, kad nei��kristum, kad nesusi��eistum. Kad apsaugotum save ir kitus. Kad tur��tum u��uov��j�� ir kad jaustumeisi saugus. Kad apgintum savo ��eim��, savo kaim��, savo ��al��. Tokia yra i��orini�� sien�� prasm��. Ne��inau, kas laukia valstyb��s, kuri, u��uot ��i��r��jus i��orini�� sien��, visus resursus skiria vidini�� statymui. Pikti ir kariauti su artimaisiais pavarg�� ��mon��s paskui gali nebeiti ginti t�� sien��, kurios gyvybi��kai reikalingos j�� vaikams apsaugoti.

 

Marcus Haas piešinys ant namo, kur ėjo siena
Dar pamenu tuos laikus, kai stovėjo sienos. Berlyne pirmą kartą apsilankiau, kai žymioji betoninė trijų su puse metro aukščio siena dar stovėjo, ją saugojo ginkluoti kareiviai, o mus perspėjo, kad jokiu būdu nebandytume artintis ir jos fotografuoti. Tada dar nei mes, nei ją saugoję kareiviai nežinojom, kad vos po mėnesio ji grius ir pasaulis negrįžtamai pasikeis. Kai grįžau į Berlyną po metų, ji jau buvo sutrūkinėjusi ir kiekvienas, kas netingėjo, galėjo ją daužyti, taip išliedamas neapykantą sienoms ir net pasiimti gabalėlį kaip suvenyrą, nes sienos visiems laikams dings ir mes patys jas norėsim kuo greičiau pamiršti.

Pamenu, kaip drebėdavome važiuodami į Vokietiją ar Austriją, kol dar nebuvome ES. Kaskart tiesiant dokumentus bijodavome, kad esame trečiarūšiai ir mūsų dėl kažkokių priežasčių neįsileis. Bet laikai keitėsi, mes tapome lygiateisiais Europos nariais ir visos sienos dingo. Mūsų vaikai jau užaugo be jų.

Jau gyvenome Berlyne, kai buvo minimos 25-osios sienos griuvimo metinės. Kelias dienas prieš didžiąją šventę buvo pastatyta šviesos instaliacija – 15 km ilgio ruože, ten, kur kadaise miestą skyrė siena, dabar ėjo linija iš 8000 heliu pripildytų šviečiančių baltų balionų. Miestas atrodė šventiškai, simbolinę sieną rodė visos televizijos, o tą lemtingąją lapkričio 9 -ąją vyko kažkas panašaus į Baltijos kelią. Žmonės buvo kviečiami rinktis skirtingose vietose prie sienos, dažnas ėjo ten, kur ir buvo tą istorinę naktį. Aš išlipau iš traukinio Potsdamo aikštės stotyje, galėjau paeiti tik šimtą metrų link parko, paskui žmonių buvo tiek daug, kad brautis į priekį jau buvo nemandagu. Septintą ar aštuntą vakaro užgrojo Bethoveno devintąją ir akimirkos didingumo jaudulys pagavo ne vieną. Minia nuščiuvusi laukė, net pati nežinodama ko, žmonės stovėjo susikaupę su savo prisiminimais. Ir tada, dar po kelių minučių, vis dar grojant muzikai,  šviečiantys balionai vienas paskui kitą pasileido nuo juos laikiusių strypų ir ėmė kilti į orą, atėjusi banga nuvilnijo tolyn ir siena, tikra to žodžio prasme, išlėkė į orą. Žmonės plojo, lydėdami balionus akimis, kol jie susiliejo su žvaigždėmis, jie šovė šampanus, užgulė švilpukus, glebėsčiavosi ir pylė nepažįstamiesiems į taures visai kaip tą naktį 1989 aisiais. Nebebuvo rytų ir vakarų, niekas nebeieškojo vidinių priešų, visi džiaugėsi taip, kaip mes džiaugėmės prisiminę savo laisvės kovas. Kas vieną kartą matė griūnant sieną, niekuomet to nepamirš.

O prasidėjo viskas nežymiai, net didžiausi skeptikai net neįtarė, kad būtų galima visiškai padalinti miestą, perpjauti jį kaip kumpį aštriu peiliu, kaip Marcus Haas piešinyje Bernauer štrasėje, buvusioje sienos mirties juostoje. Berlynas tuomet buvo toks keistas miestas, kuriame galėjai sutikti keturių skirtingų armijų kareivius ir klausytis vienos iš daugelio radijo stočių, skaityti keliomis kalbomis leidžiamus laikraščius ir matyti skirtingomis kalbomis užrašytas iškabas, čia visada būdavo laiko alui ir šokiams, čia visi suprato gyvenimo trapumą ir skubėjo juo mėgautis. Rusų kontroliuojama pusė tapo Rytų Vokietijos sostine, nuo pilkumos jų gyventojai kartais atbėgdavo į vakarus, kur lempučių daugiau, muzika garsesnė, žmonės linksmesni, parduotuvės pilnesnės. Bet vieną rytą tai baigėsi. Miestą per pusę padalino spygliuota viela. Didžioji dalis gyventojų manė, čia tik laikinai, čia turbūt taip reikia, valdžia juk žino ką daro, po dienos kitos turbūt visa tai nuims. Kiti iškart suprato, kad tai nieko gero nežada ir miesto sumaištyje bandė žūt būt patekti anapus. Tas laikinai truko 29 metus, pabėgti iš jo buvo praktiškai nebeįmanoma.

Sakoma, kad istorija mėgsta kartotis. Sakoma, kad jaunoji karta visada mėgsta neigti tėvų ir senelių istoriją. Nesąmonė, niekas dabar tokio betoninio monstro nebestatys, sakiau ir aš. Nesąmonė, niekas dabar nebeatskirs vaikų nuo tėvų, brolių nuo seserų, niekas nebeišskirs geriausių draugių ar mylimųjų, niekas neskirstys žmonių pagal rasę, tautybę, pažiūras, nes pasaulis juk pasimokė iš savo klaidų.

Gal pasimokė, o gal ir ne. Jau pusę metų stebiu žmones tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje, klausausi jų pokalbių, skaitau jų komentarus, vesdama ekskursijas išklausau atvykusių nuomones ir matau kaip nematoma ranka tiek čia, tiek ten vėl renčia sienas, kuri vėl atskiria brolius, sutuoktinius, draugus, kaimynus, vaikus nuo tėvų. Dabar sienos modernios, permatomos, ne kiekvienam gal ir įžiūrimos. Prasidėjo viskas turbūt socialiniuose tinkluose, paskui nedidelės sienos atsirado darbovietėse, vėliau plyta po plytos kilo tarp draugų, šeimose, kol galiausiai sienos tvirtinamos įstatymais nuolat žiūrint, kad pro landas nepralįstų jokie pabėgėliai, apie jas nuolat pranešinėja uolūs žurnalistai, ragindami žmones dar paieškoti, ar tikrai jų aplinkoj nebeliko priešų ir galimybių pastatyti dar sienų.

Vakar, Berlyno sienos griuvimo metinių dieną, Hamburgas pranešė, kad prieš rotušę pradėtame statyti viename gražiausių šiaurės Europoje kalėdiniame miestelyje atsidurs neperlipama Tvora. Vienoje pusėje bus leidžiama linksmintis tiems, kas turi leidimus, ten liesis karštas vynas, sklandys kepamų dešrelių, troškinamų kopūstų kvapai, skambės giesmės. Kitoje pusėje būriuosis visi kiti – ten nebus maisto ir gėrimų, tik dalis prekeivių ir galbūt viena kita karuselė, o mamos bandys vaikams atsakyti, kodėl jiems negalima anapus. Panašiai, kaip kadaise prie Berlyno sienos. Įdomu, ar bus išrikiuoti kareiviai prie jos, ar žmonės Advento metu dar kalbėsis su atskirtaisiais, ar juos tikrai apims kalėdinė nuotaika žinant, kad už sienos jų tautiečiai, bendradarbiai, kaimynai, buvę draugai, šeimos nariai? Ar tikrai bus linksma net turint tuos laikinus leidimus į laikiną užsimiršimą? Ar neapims baimė, kad kai valdžia išmoksta statyti sienas, dėl mažos smulkmenos ir jie patys gali greitai atsidurti anapus? Jei kas būtų apie tokias Kalėdas pasakojęs prieš metus, nebūčiau patikėjusi, sakyčiau - puikus siužetas apsakymui arba kokiai nors pjesei. Net prieš mėnesį būčiau tvirtinus, kad sienos Vokietijoje nebekils, tai nebeįmanoma.

Sienos kartais būna netgi labai reikalingos – kad neatsitrenktum, kad neiškristum, kad nesusižeistum. Kad apsaugotum save ir kitus. Kad turėtum užuovėją ir kad jaustumeisi saugus. Kad apgintum savo šeimą, savo kaimą, savo šalį. Tokia yra išorinių sienų prasmė. Nežinau, kas laukia valstybės, kuri, užuot žiūrėjus išorinių sienų, visus resursus skiria vidinių statymui. Pikti ir kariauti su artimaisiais pavargę žmonės paskui gali nebeiti ginti tų sienų, kurios gyvybiškai reikalingos jų vaikams apsaugoti.

Prie�� ��sitaisydama prie kavin��s lauko stalelio, u��suku �� vietin�� knygyn��. Paprastas toks, jaukus, nedidukas, kukli i��kaba slepiasi po seno platano ��akomis, jei ne atviru��i�� stovai lauke, gal net nepasuktum galvos, nepamatytum lange i��statyt�� knyg��. Ne, bestseleri�� ��ia n��ra, jie i��d��lioti tik tinkliniuose did��iuliuose knygynuose, o ��ia ����kart vitrinose guli knygos, kurias rekomenduoja darbuotojai ir keli tame pat rajone gyvenantys autoriai. Kartais vitrinose knygos b��na d��liojamos pagal tem�� ��� kelion��s, ruduo, romantika, maistas, Kal��dos, pranc��z�� dienos ir pan. Kadangi visai nesenai Berlyne pra������ kasmetinis literat��ros festivalis, kitame lange i��statytos renginiuose dalyvavusi�� autori�� knygos. Man visai patinka toks selektyvus knyg�� parinkimas, taip atsiranda galimyb�� susipa��inti su daugiau autori��, su gra��iomis, neb��tinai populiariomis naujienomis. Ar mums tikrai reikia t�� knyg��, kurias ��iuo metu perka ir kiti? O jei maisto parduotuv��se b��t�� skelbiami populiariausi�� produkt�� s��ra��ai, d��l to juk nekeistume savo mitybos princip��. Jei bat�� parduotuv�� i��d��liot�� populiariausius batus, pirktume netgi prie��ingai, nes tikrai nesinor��t�� vaik����ioti vienodais. Skaitymas, kaip ir maisto gaminimas, yra labai individual��s, lemia ir sezoni��kumas, ir emocin�� b��sena, ir spontani��ki sprendimai.

Taigi, u��sidedu kauk�� ir einu vidun. Skiep�� pas�� arba test�� pra��o tik restoranai ir rengini�� organizatoriai, ne prekybininkai. O knygynai Berlyne dirbo ir visi��ko lokdauno metu, nes knygos buvo priskirtos prie b��tin��j�� produkt��. �� ���� knygyn�� nuolat ateidavome su vaiku jam knyg�� apie kariaujan��ias kates pirkti, perskaitydavo kartais net dvi per savait��. Kad ir nedidel��s literat��rin��s vert��s tie ka��i�� klan�� kautyni�� apra��ymai, bet ��traukiantys, o a�� esu vis dar senamadi��kai ��sitikinusi, kad valanda su knyga yra daug vertingesn�� nei valanda prie kompiuterio.

Ap��i��riu naujienas, pavartau nematyt�� knyg�� apie literat��rin�� Berlyn��, pasuku prie kelioni�� skyrelio, ��ia knygos gra��esn��s, jose ��em��lapiai, nuotraukos, smagu pavartyti ir pasvajoti apie b��simus mar��rutus. Pok��t, trinkteli durys ir a�� gird��iu jaunut��s pardav��jos bals��:

���U��sid��kite kauk��, gerbiamasis, pas mus privaloma���.

���A�� skiepytas, man nereikia���, dudena vyri��kas balsas.

���Tai visi��kai nesvarbu, j��s neturite teis��s ��ia b��ti be kauk��s, a�� j��s�� pra��au i��eiti,��� - kelia bals�� ji.

���J��s negalite var��yti mano teisi��, jos apibr����tos ��mogaus teisi�� deklaracijoje���, sako jis grie����iau ir a�� neju��ia i��ki��u galv�� i�� u�� lentynos, tiesiog ��iaip, i�� gryno smalsumo. I�� ties�� man��s jau nebetrikdo nei ��mon��s su kauk��mis, nei be j��. Kartais pagalvoju, kaip tai nenormalu, kad u��dengti veidai, pasl��ptos nuomon��s, emocijos tapo taip normalu.

���M��s�� knygyne galioja tokia tvarka, mums nesvarbu, skiepytas j��s ar ne, pra��au u��sid��ti kauk�����, ��aviuosi jaunos merginos dr��sa prie��tarauti beveik dviej�� metr�� ��gio vyrui, kuris ai��kiai nusiteik��s ���rautis���.

���Ne, nesid��siu ir j��s man nieko nepadarysit, per televizij�� sak��, kad skiepytiems neprivalu d��v��ti kauk��s���, sako jis ir demonstratyviai nusisuk��s eina tiesiai link mano lentynos. A�� atsitraukiu kelis ��ingsnius, jaunut�� pardav��ja prisiartina prie jo nugaros ir v��l pradeda: ���j��s privalote i��eiti arba ��ia pat u��sid��ti kauk��, kitaip a�� skambinsiu policijai���.

O dabar jau a�� noriu j�� ��iupti, nustumti atgal u�� prekystalio, pasakyti ���duok durniui keli��, nebel��sk prie jo���. Galvoju, nejaugi ji pastar��sias tris dienas neskait�� laikra����i��, nejau negird��jo apie benzino kolon��l��je nu��aut�� jaunuol��, kuris pareikalavo kliento u��sid��ti kauk��. Bet vietoj to tik traukiuosi dur�� link ir lengviau atsikvepiu tik stov��dama gatv��je. Kitoje jos pus��je esan��ioje kepykl��l��je nusiperku kavos ir ��sitaisau prie lauko stalelio, kur man ir vieta. I�� ties�� a�� juk ir esu tik steb��tojas. Metra��tininkas. I��klausantis abi puses, besistengiantis i��vysti pustonius, ne tik juoda ir balta. Bet a�� ��inau gele��in�� taisykl�� ��� su bepro��iais, ��sitikinusiais, kad turi ����t b��t ��rodyti kitiems savo teises ir nuomon��, geriau neprasid��ti. Ir visai nesvarbu, apie k�� ta j�� tiesa. Kartais taisykli�� nesilaikymas gali i��saugoti gyvyb��, t�� ir nor��jau pasakyti pardav��jai. Tokiais atvejais prisimenu film�� Falling down, kur Michael Douglas, kai jam tr��ksta kantryb��, pasiima automat�� ir pradeda ��audyti nekaltus j�� sunervavusius ��mones. Kita vertus, jei jis ��audyt�� ka��kuo jam nusikaltusius, ar tai b��t�� normalu?

Vakar ��i��r��jau laid��, kurioje buvo kalbinami psichologai, jie sak��, kad tai normalu, jog dalis ��moni�� elgiasi nenormaliai, tai kriz��s pasekm��s ir tai tik pirmieji lendantys simptomai. Pasak j��, nereikia nor��ti, kad toks stiprus sukr��timas b��t�� pra��j��s be pasekmi��, juk daug kas neteko darbo, draug��, sveikatos, kai kas ��eimos ir draug��, tod��l normalu, kad ��mon��s netenka ir sveiko proto. Ir prie��ingai ��� jau daug kam nebenormalu, kad ��mon��s elgiasi normaliai, u��davin��ja nepatogius klausimus, prie��tarauja kai kuriems vald��ios sprendimams, reikalauja savo teisi�� arba garsiai i��rei��kia savo abejones. Normalumas dabar tapo kiekvieno individualiu ir kitiems jau sunkiai atsp��jamu sprendimu. Nenormalumas turi daug veid��, ne visus mokame laiku atpa��inti. Jis mutuoja kaip virusas, niekada ne��inai, kur ir kada pasirodys, kada smogs visi��kai niekuo d��tiems ��mon��ms. Ir nors, gyvendamas Berlyne, esi ��prat��s nesisteb��ti keistuoliais, dabar jau normalu, kad imi j�� privengti.

Dabar visas karantinines priemones u��go���� politiniai debatai, nes sekmadien�� ��alyje - parlamento rinkimai. Turb��t vieni svarbiausi�� rinkim�� pasaulyje. Visos ��alys bus sukoncentrav�� d��mes�� �� Berlyn��, kur rungsis ��alieji su raudonaisiais, kairieji su de��iniaisiai, rytie��iai su vakarie��iais. Ties�� sakant, jau nusibodo tie plakatai gatv��se, lapelius su partiniais lozungais dalinantys studentai ir politiniai debatai per televizij��, kur visi kandidatai staiga susir��pino klimato kaitos problemomis ir n�� vienas nelie��ia nepatogi�� migrant��, pasaulio politikos, ekonomin��s situacijos klausim��. Et, bus kaip bus, pasaulis kei��iasi, mamyt��s vaidmuo suma����jo (A.Merkel Vokietijoje da��nai vadinama Mutti, kas rei��kia mamyt��), ateitis g��sdina, o smalsiesiems kaip tik tampa labai ��domi. Dabar b��t�� ��dom��s statymai ne tik d��l rinkim�� nugal��toj��, bet ir kaip pasaulis atrodys dar po met��, kieno balsai, kieno veidai vyraus ��iniasklaidoje. Tokiame totalizatoriuje turb��t laim��t�� ��mon��s su fantazija, nes labiausiai nenormalu dabar b��t�� tik��tis normalaus pasaulio po met��.

Nedalyvauju nei rinkimuose, nei totalizatoriuose, renkuosi senamadi��kus renginius, tokius kaip Berlyno literat��ros festivalis. ��iemet jis vyko beveik normaliai, tik prie ����jimo visi tur��jo pateikti skiep��, testo, sveikimo pa��ymas, o renginyje s��d��ti su respiratoriais, kaip keisti besib��riuojantys pauk����iai. Festivalis vyko buvusiame krematoriume, leidiesi ��emyn pilku betoniniu koridoriumi, ��ingsniai aidi, lemput��s mirksi, tada ����engi �� betonin�� ��arvojimo sal��, visi ��mon��s su respiratoriais, ant scenos stalas, u�� jo ekranas ir jokio jausmo, kad tai nenormalu. Prie��ingai, smagu v��l matyti tiek ��moni�� vienoje vietoje, smagu, kad daugelis autori�� sugeb��jo atvykti, smagu klausytis j�� samprotavim�� apie gyvenim�� ir mirt��, apie k��ryb�� ir laisv�� b��ti tuo, kuo esi. Pavargusiam nuo ��ini�� srauto ��mogui tokie pokalbiai yra tikra atgaiva ir ��kv��pimo kurstymas. Ir skaitymas da��nai labiau gelbsti nuo nenormalaus pasaulio, nei saujos vaist��. I��galvotas pasaulis da��nai tampa saugesnis ir normalesnis, nei tas, atspindimas laikra����iuose. Sayaka Murata romane �����emie��iai��� puikiai perteikia t�� b��sen��, kai heroj��s pasaulis susvyruoja ir ji kasdien vis labiau ima jaustis ateive i�� keistos planetos Popinpobopia, ji giliai viduje ��ino, jog yra ufonaut��, o ��em��je turinti tik i��gyventi bet kokiomis priemon��mis, kol jos atvyks pasiimti. Keista ne autor��s fantazija, o tai, kad skaitydamas taip susitapatini su heroje, jog imi ir patiki, kad visai normalu taip jaustis.

Keista, galvoju sukdama jau tu����i�� kavos puodel��, kaip greitai mes susitaik��me, kad normalus pasaulis nutolo ��viesme��iais. Bet, kita vertus, kuris i�� m��s�� nesvajojome pagyventi kaip filmo ar knygos herojus. ��tai, pra��om, atvykote �� planet�� ��em��, u��sidedame kaukes ir lipame pa��i��r��ti, kaip tie humanoidai ��ia gyvena.

Dar vienas nenormalus, bet labai ��domus autorius buvo ��veicaras Christian Kracht, leidykla Kitos knygos nesenai i��leido jau tre��i�� jo roman�� ���Miruoliai���, galb��t i��leis ir naujausi�� ���Eurotrash���, kuris yra savoti��kas jo pirmos knygos ���Faserland��� t��sinys. Autorius nem��gsta dalyvauti renginiuose ar duoti interviu, tod��l tie reti jo pasirodymai sulaukia daug d��mesio. ��ilt�� rudens vakar�� Berlyno filharmonijoje jis vilk��jo ��viesiu, iki pat vir��utin��s sagos u��sagstytu lietpal��iu ir, netar��s nei labas, nei smagujus��iamatyti, tiesiog atsivert��  knyg�� ir keturiasde��imt minu��i�� i�� jos garsiai skait��. O paskui atsistojo, nusilenk�� ir, pa��m��s organizatori�� ��teikt�� raudon�� ro����, taip n�� ��od��io netar��s publikai, i����jo. Mind��ikavau foje dar pusvaland��, laukdama autografo ant lietuvi��ko jo knygos ���Imperium��� leidimo, smagaus romano, kurio pagrindinis herojus yra veganas, nudistas, ra��ytojas, keliautojas, ��tik��j��s stebuklinga kokoso rie��uto galia ir XX am��iaus pa��ioje prad��ioje vyk��s �� Ramiojo vandenyno sal�� j�� auginti. Istorija ��iek tiek li��dna, ��iek tiek juokinga, paremta tikrais faktais, taigi nenormali�� ��moni�� visais laikais buvo nema��ai. Christian Kracht pavarto lietuvi��k�� leidim��, pa��velgia �� mane nusteb��s, nusiima respiratori�� ir sako, kad tai vienas gra��iausi�� jo knygos vir��eli��. Sutrik��s jaunas asistentas taip ir nedr��sta jam pasakyti, kad ra��ytojas privalo v��l u��sid��ti kauk��.

Prieš įsitaisydama prie kavinės lauko stalelio, užsuku į vietinį knygyną. Paprastas toks, jaukus, nedidukas, kukli iškaba slepiasi po seno platano šakomis, jei ne atviručių stovai lauke, gal net nepasuktum galvos, nepamatytum lange išstatytų knygų. Ne, bestselerių čia nėra, jie išdėlioti tik tinkliniuose didžiuliuose knygynuose, o čia šįkart vitrinose guli knygos, kurias rekomenduoja darbuotojai ir keli tame pat rajone gyvenantys autoriai. Kartais vitrinose knygos būna dėliojamos pagal temą – kelionės, ruduo, romantika, maistas, Kalėdos, prancūzų dienos ir pan. Kadangi visai nesenai Berlyne praūžė kasmetinis literatūros festivalis, kitame lange išstatytos renginiuose dalyvavusių autorių knygos. Man visai patinka toks selektyvus knygų parinkimas, taip atsiranda galimybė susipažinti su daugiau autorių, su gražiomis, nebūtinai populiariomis naujienomis. Ar mums tikrai reikia tų knygų, kurias šiuo metu perka ir kiti? O jei maisto parduotuvėse būtų skelbiami populiariausių produktų sąrašai, dėl to juk nekeistume savo mitybos principų. Jei batų parduotuvė išdėliotų populiariausius batus, pirktume netgi priešingai, nes tikrai nesinorėtų vaikščioti vienodais. Skaitymas, kaip ir maisto gaminimas, yra labai individualūs, lemia ir sezoniškumas, ir emocinė būsena, ir spontaniški sprendimai.

Taigi, užsidedu kaukę ir einu vidun. Skiepų pasų arba testų prašo tik restoranai ir renginių organizatoriai, ne prekybininkai. O knygynai Berlyne dirbo ir visiško lokdauno metu, nes knygos buvo priskirtos prie būtinųjų produktų. Į šį knygyną nuolat ateidavome su vaiku jam knygų apie kariaujančias kates pirkti, perskaitydavo kartais net dvi per savaitę. Kad ir nedidelės literatūrinės vertės tie kačių klanų kautynių aprašymai, bet įtraukiantys, o aš esu vis dar senamadiškai įsitikinusi, kad valanda su knyga yra daug vertingesnė nei valanda prie kompiuterio.

Apžiūriu naujienas, pavartau nematytą knygą apie literatūrinį Berlyną, pasuku prie kelionių skyrelio, čia knygos gražesnės, jose žemėlapiai, nuotraukos, smagu pavartyti ir pasvajoti apie būsimus maršrutus. Pokšt, trinkteli durys ir aš girdžiu jaunutės pardavėjos balsą:

“Užsidėkite kaukę, gerbiamasis, pas mus privaloma”.

“Aš skiepytas, man nereikia”, dudena vyriškas balsas.

“Tai visiškai nesvarbu, jūs neturite teisės čia būti be kaukės, aš jūsų prašau išeiti,” - kelia balsą ji.

“Jūs negalite varžyti mano teisių, jos apibrėžtos žmogaus teisių deklaracijoje”, sako jis griežčiau ir aš nejučia iškišu galvą iš už lentynos, tiesiog šiaip, iš gryno smalsumo. Iš tiesų manęs jau nebetrikdo nei žmonės su kaukėmis, nei be jų. Kartais pagalvoju, kaip tai nenormalu, kad uždengti veidai, paslėptos nuomonės, emocijos tapo taip normalu.

“Mūsų knygyne galioja tokia tvarka, mums nesvarbu, skiepytas jūs ar ne, prašau užsidėti kaukę”, žaviuosi jaunos merginos drąsa prieštarauti beveik dviejų metrų ūgio vyrui, kuris aiškiai nusiteikęs “rautis”.

“Ne, nesidėsiu ir jūs man nieko nepadarysit, per televiziją sakė, kad skiepytiems neprivalu dėvėti kaukės”, sako jis ir demonstratyviai nusisukęs eina tiesiai link mano lentynos. Aš atsitraukiu kelis žingsnius, jaunutė pardavėja prisiartina prie jo nugaros ir vėl pradeda: “jūs privalote išeiti arba čia pat užsidėti kaukę, kitaip aš skambinsiu policijai”.

O dabar jau aš noriu ją čiupti, nustumti atgal už prekystalio, pasakyti “duok durniui kelią, nebelįsk prie jo”. Galvoju, nejaugi ji pastarąsias tris dienas neskaitė laikraščių, nejau negirdėjo apie benzino kolonėlėje nušautą jaunuolį, kuris pareikalavo kliento užsidėti kaukę. Bet vietoj to tik traukiuosi durų link ir lengviau atsikvepiu tik stovėdama gatvėje. Kitoje jos pusėje esančioje kepyklėlėje nusiperku kavos ir įsitaisau prie lauko stalelio, kur man ir vieta. Iš tiesų aš juk ir esu tik stebėtojas. Metraštininkas. Išklausantis abi puses, besistengiantis išvysti pustonius, ne tik juoda ir balta. Bet aš žinau geležinę taisyklę – su bepročiais, įsitikinusiais, kad turi žūt būt įrodyti kitiems savo teises ir nuomonę, geriau neprasidėti. Ir visai nesvarbu, apie ką ta jų tiesa. Kartais taisyklių nesilaikymas gali išsaugoti gyvybę, tą ir norėjau pasakyti pardavėjai. Tokiais atvejais prisimenu filmą Falling down, kur Michael Douglas, kai jam trūksta kantrybė, pasiima automatą ir pradeda šaudyti nekaltus jį sunervavusius žmones. Kita vertus, jei jis šaudytų kažkuo jam nusikaltusius, ar tai būtų normalu?

Vakar žiūrėjau laidą, kurioje buvo kalbinami psichologai, jie sakė, kad tai normalu, jog dalis žmonių elgiasi nenormaliai, tai krizės pasekmės ir tai tik pirmieji lendantys simptomai. Pasak jų, nereikia norėti, kad toks stiprus sukrėtimas būtų praėjęs be pasekmių, juk daug kas neteko darbo, draugų, sveikatos, kai kas šeimos ir draugų, todėl normalu, kad žmonės netenka ir sveiko proto. Ir priešingai – jau daug kam nebenormalu, kad žmonės elgiasi normaliai, uždavinėja nepatogius klausimus, prieštarauja kai kuriems valdžios sprendimams, reikalauja savo teisių arba garsiai išreiškia savo abejones. Normalumas dabar tapo kiekvieno individualiu ir kitiems jau sunkiai atspėjamu sprendimu. Nenormalumas turi daug veidų, ne visus mokame laiku atpažinti. Jis mutuoja kaip virusas, niekada nežinai, kur ir kada pasirodys, kada smogs visiškai niekuo dėtiems žmonėms. Ir nors, gyvendamas Berlyne, esi įpratęs nesistebėti keistuoliais, dabar jau normalu, kad imi jų privengti.

Dabar visas karantinines priemones užgožė politiniai debatai, nes sekmadienį šalyje - parlamento rinkimai. Turbūt vieni svarbiausių rinkimų pasaulyje. Visos šalys bus sukoncentravę dėmesį į Berlyną, kur rungsis žalieji su raudonaisiais, kairieji su dešiniaisiai, rytiečiai su vakariečiais. Tiesą sakant, jau nusibodo tie plakatai gatvėse, lapelius su partiniais lozungais dalinantys studentai ir politiniai debatai per televiziją, kur visi kandidatai staiga susirūpino klimato kaitos problemomis ir nė vienas neliečia nepatogių migrantų, pasaulio politikos, ekonominės situacijos klausimų. Et, bus kaip bus, pasaulis keičiasi, mamytės vaidmuo sumažėjo (A.Merkel Vokietijoje dažnai vadinama Mutti, kas reiškia mamytė), ateitis gąsdina, o smalsiesiems kaip tik tampa labai įdomi. Dabar būtų įdomūs statymai ne tik dėl rinkimų nugalėtojų, bet ir kaip pasaulis atrodys dar po metų, kieno balsai, kieno veidai vyraus žiniasklaidoje. Tokiame totalizatoriuje turbūt laimėtų žmonės su fantazija, nes labiausiai nenormalu dabar būtų tikėtis normalaus pasaulio po metų.

Nedalyvauju nei rinkimuose, nei totalizatoriuose, renkuosi senamadiškus renginius, tokius kaip Berlyno literatūros festivalis. Šiemet jis vyko beveik normaliai, tik prie įėjimo visi turėjo pateikti skiepų, testo, sveikimo pažymas, o renginyje sėdėti su respiratoriais, kaip keisti besibūriuojantys paukščiai. Festivalis vyko buvusiame krematoriume, leidiesi žemyn pilku betoniniu koridoriumi, žingsniai aidi, lemputės mirksi, tada įžengi į betoninę šarvojimo salę, visi žmonės su respiratoriais, ant scenos stalas, už jo ekranas ir jokio jausmo, kad tai nenormalu. Priešingai, smagu vėl matyti tiek žmonių vienoje vietoje, smagu, kad daugelis autorių sugebėjo atvykti, smagu klausytis jų samprotavimų apie gyvenimą ir mirtį, apie kūrybą ir laisvę būti tuo, kuo esi. Pavargusiam nuo žinių srauto žmogui tokie pokalbiai yra tikra atgaiva ir įkvėpimo kurstymas. Ir skaitymas dažnai labiau gelbsti nuo nenormalaus pasaulio, nei saujos vaistų. Išgalvotas pasaulis dažnai tampa saugesnis ir normalesnis, nei tas, atspindimas laikraščiuose. Sayaka Murata romane “Žemiečiai” puikiai perteikia tą būseną, kai herojės pasaulis susvyruoja ir ji kasdien vis labiau ima jaustis ateive iš keistos planetos Popinpobopia, ji giliai viduje žino, jog yra ufonautė, o žemėje turinti tik išgyventi bet kokiomis priemonėmis, kol jos atvyks pasiimti. Keista ne autorės fantazija, o tai, kad skaitydamas taip susitapatini su heroje, jog imi ir patiki, kad visai normalu taip jaustis.

Keista, galvoju sukdama jau tuščią kavos puodelį, kaip greitai mes susitaikėme, kad normalus pasaulis nutolo šviesmečiais. Bet, kita vertus, kuris iš mūsų nesvajojome pagyventi kaip filmo ar knygos herojus. Štai, prašom, atvykote į planetą žemė, užsidedame kaukes ir lipame pažiūrėti, kaip tie humanoidai čia gyvena.

Dar vienas nenormalus, bet labai įdomus autorius buvo šveicaras Christian Kracht, leidykla Kitos knygos nesenai išleido jau trečią jo romaną “Miruoliai”, galbūt išleis ir naujausią “Eurotrash”, kuris yra savotiškas jo pirmos knygos “Faserland” tęsinys. Autorius nemėgsta dalyvauti renginiuose ar duoti interviu, todėl tie reti jo pasirodymai sulaukia daug dėmesio. Šiltą rudens vakarą Berlyno filharmonijoje jis vilkėjo šviesiu, iki pat viršutinės sagos užsagstytu lietpalčiu ir, netaręs nei labas, nei smagujusčiamatyti, tiesiog atsivertė  knygą ir keturiasdešimt minučių iš jos garsiai skaitė. O paskui atsistojo, nusilenkė ir, paėmęs organizatorių įteiktą raudoną rožę, taip nė žodžio netaręs publikai, išėjo. Mindžikavau foje dar pusvalandį, laukdama autografo ant lietuviško jo knygos “Imperium” leidimo, smagaus romano, kurio pagrindinis herojus yra veganas, nudistas, rašytojas, keliautojas, įtikėjęs stebuklinga kokoso riešuto galia ir XX amžiaus pačioje pradžioje vykęs į Ramiojo vandenyno salą jų auginti. Istorija šiek tiek liūdna, šiek tiek juokinga, paremta tikrais faktais, taigi nenormalių žmonių visais laikais buvo nemažai. Christian Kracht pavarto lietuvišką leidimą, pažvelgia į mane nustebęs, nusiima respiratorių ir sako, kad tai vienas gražiausių jo knygos viršelių. Sutrikęs jaunas asistentas taip ir nedrįsta jam pasakyti, kad rašytojas privalo vėl užsidėti kaukę.

 
Prie�� 60 met�� rugpj����io 13 tur��jo b��ti tiesiog dar vienas kar��tas, tingus vasaros sekmadienis, visi��kai ��prastas v��lai prabundan��iam Belynui. Gyventojai, nepaisant keisto miesto padalinimo �� keturis sektorius, nepaisant kari��ki�� skirtingomis uniformomis, nepaisant laikra����iuose pasirodan��i�� bauginan��i�� antra����i�� ar kaistan��ios situacijos pasaulyje, gyveno savo gyvenim��. Taip, Vokietija buvo padalinta ne��veikiama siena, taip, ��mon��s alubariuose pasakojo, kad pab��g��li�� srautas i�� ryt�� kasdien did��ja ir pl��sta �� vakar�� Berlyn��, taip, tas nuolatinis dokument�� rodymas pereinant i�� vieno sektoriaus �� kit�� vargino, bet miestas funkcionavo ��prastai.

Kad gyventum Berlyne, visais laikais tur��jai b��ti ��iek tiek i��prot��j��s, pasiruo����s bet kam, ��prat��s nekreipti d��mesio �� ekscentrikus, atlaidus kit�� pasirinkimams ir nesir��pinantis kitaip manan��iais. ��ia visada buvo vietos pasaulio kvailyst��ms. Ech, kas i��tv��r�� Berlyno bombardavimus, u��pl��dusius i��vaduotojus, blokad��, miesto atstatym��, tiems jau niekas nebebaisu. Juk baisiau nei karas b��ti nebegali, sak�� berlynie��iai keldami bokalus alaus soduose. Ir tik vienas kitas buvo sunerim��s kaistan��ia situacija pasaulyje, kuri�� vienas kitas ap��valgininkas laikra����iuose ��m�� vadinti ��altuoju karu. Ne, tai ne karas, tai tik apsi��od��iavimai, sak�� jie.

��mon��s suprato, kad gyvena keis��iausiame pasaulio mieste. Berlynas jau penkiolika met�� buvo padalintas �� ryt�� ir vakar�� sektorius, pastarasis dar buvo padalintas �� amerikie��i��, brit��, pranc��z�� zonas, visur skirtingos prek��s, i��kabos, laikra����iai, radijo stotys, skirtingas uniformas vilkintys kari��kiai, u��ra��ai skirtingomis kalbomis. Bet d��l to buvo tik dar ��domiau ��ia gyventi. Juk kada u��siman��s gal��jai eiti �� kit�� miesto gal�� ar praleisti vakar�� su kitoje pus��je gyvenan��iais draugais ar gimin��mis. Gal��jai gyventi rytuose ir dirbti vakaruose, gauti didesn�� atlyginim��, o gr����us nusipirkti pigesni�� produkt��, gal��jai kiek panor��j��s eiti linksmintis �� pa����lusius vakarie��i�� naktinius klubus ar tik �� kirpykl��, siuvykl�� ar ba��ny��i�� kitapus gatv��s. Daugelis berlynie��i�� buvo gird��j�� apie vidin�� Vokietijos sien��, bet d��iaug��si, kad j�� mieste taip niekada nenutiks. Juk taip lengvai nepadalinsi miesto ��irdies, nenukirpsi transporto arterij��.

Ta��iau vis da��niau draugai, kaimynai ar tiesiog atsitiktiniai ��mon��s alubariuose pasakodavo istorijas apie ��mones, kurie atvyksta �� Berlyn�� tik tam, kad pereit�� sien�� ir pasipra��yt�� prieglobs��io. J�� skai��ius did��jo, amerikonai ka��k�� prad��jo sakyti rusams, tie r������ atgal, gausyb�� skambi�� ir pikt�� frazi��, bet politika teka savo ruo��tu, o miesto gyvenimas ��� savo. Jei kas nori b��gti, lai b��ga, o jiems ir tokiame mieste gera gyventi.

Rugpj����io dvyliktosios vakare Katarina su vyru ir keli�� m��nesi�� dukrele vakarieniavo pas draug�� Magd�� ir kaip tik pasid��iaug��, koks keistas tas Berlynas, bet visko jame gali rasti. Magdai paklausus, ar nenor��t�� persikelti gyventi �� vakarus, Katarina tik numojo ranka, sakydama, o kam? Jie k�� tik i��sinuomojo didel�� jauk�� senos statybos but��, ��sireng�� j��, vyras gauna vakarieti��k�� atlyginim��, o nuom�� moka pigiau ryt�� Vokietijos mark��mis, o juk �� vakarus gali bet kada ateiti apsipirkti, aplankyti draug��, ��ia likus�� t��v��. Vakarien�� baig��si v��lai, k��dikis u��migo ve��im��lyje, taur��se dar liko vyno, bet Magda kategori��kai atmet�� si��lymus bent jau ��i�� nakt�� likti pas draug�� nakvoti. Jos susitar�� susitikti rytoj, nes Magda buvo pri��ad��jusi pietauti su t����iu, gyvenan��iu visai netoliese. Gr����dami namo jau gerokai po vidurnak��io nustebo, kad gatv��se taip ne��prastai tylu. Nebuvo joki�� budin��i�� kareivi��, niekas nepra���� parodyti dokument��. Katarina n�� pagalvot negal��jo, kad t��t�� rytoj matys pat�� paskutin�� kart��, bet apsikabinti jau nebegal��s ��� juos skirs spygliuotos vielos tvora.

Kai Hansas po audringos nakties su draugais vakar�� Berlyne ��jo namo, jau ��vito. ��e��t�� ryto gatv��s buvo ne��prastai tu����ios, joki�� patruliuojan��i�� karini�� ma��in��, prie kuri�� jau visi buvo ��prat��, joki�� kareivi��. Hansas buvo apsvaig��s ir pavarg��s, svajojo kristi �� nuomojamo kambario tykioje ryt�� Berlyno gatv��je lov�� ir miegoti iki piet��, tod��l ��jo tiesiai link savo gatv��s, ��iek tiek nusteb��s, kad sienos pra��jimo postas tu����ias. Kai prad��jo dairytis, nustebo dar labiau ��� tol��liau gatv��je buvo pilna kareivi��, bet visi buvo ka��kuo u��si��m��, ties�� ka��koki�� virv��. ��si��i��r��j��s suprato, kad tai spygliuotos vielos rulonas. Tuo metu vienas kareivis jam piktai ��vilptel��jo, bet Hansui instinktai pa��nab��d��jo trauktis. Jis apsisuko ir pasileido b��gti tolyn nuo nam��. Ma��iausiai dabar nor��jo ai��kintis su kareiviais. Juk gali pernakvoti pas draug��. Jis tuomet dar ne��inojo, kad ��is akimirksnio sprendimas tur��s ��takos visam jo gyvenimui.

Anita pabudo jau po de��imtos. Jos geriausios draug��s mergvakaris u��truko ilgiau nei tik��josi ir namo gr����o jau gerokai po vidurnak��io. Gerai, kad vyresn�� sesuo sutiko paimti nak��iai dvynukes dukras, ji gal��jo puikiai i��simiegoti. Sesuo liep�� jai neskub��ti, tad ji pirma susitvarkys kambarius, i��gers ramiai kavos ir tik tada nueis parsivesti vaik��. ��ia juk visai ��alia, kitapus gatv��s, persisv��rus pro lang�� beveik gali matyti jos nam�� ��onin��je gatvel��je, bet jau priklausant�� vakar�� Berlynui. Galb��t jos netgi papietaus kartu ��� name, kur gyvena sesuo, veikia kavinuk��, o joje kepa skanius pranc��zi��kus pyrag��lius. Ir tik kai atv��r�� lang��, kad ��kv��pt�� vasari��kos ��ilumos, Anita suprato, kad ka��kas ne taip ��� gatv��je buvo pilna ��moni��, vieni stov��jo vienoje pus��je, kiti ��� kitoje, visi r��kavo vienas per kit��, juos stumd�� kareiviai, o per vidur�� i��d��liotos u��kardos, i��tempta spygliuota viela. Anita nesuprato, kas atsitiko, bet instinktai liep�� kuo grei��iau b��gti pas seser��, galb��t ji gal��s papasakoti, k�� visa tai ��ia rei��kia. Ta��iau toje sankry��oje, kur ji ��prastai pereidavo �� vakarus, kelias buvo u��darytas, ginkluoti kareiviai st��m�� ��mones tolyn. Anit�� perliejo panikos banga. Kaip jai pasiekti seser��, kaip jai susitikti su vaikais? Ji r��k��, ai��kino, maldavo, ��rodin��jo, pra���� praleisti j�� �� kit�� pus��, bet pareig��nai buvo kurti ir akli. Ji parb��go namo, susirinko dokumentus, pasi��m�� mergai��i�� nuotrauk��, bet niekas nei jos, nei kit�� nesiteik�� klausyti. I�� kur ji tur��jo ��inoti, kad kareiviams buvo duota komanda stov��ti gele��in��mis veido i��rai��komis, kad ir kas benutikt��. Anita puldin��jo palei sien��, kol pamat�� savo seser��, abiejose rankose laikan��i�� po ma��yl��. Mama, ��auk�� jos ir ji kaip gal��dama grei��iau nusiyr�� prie j��. I��tiesusi rank�� pa��iais pir��t�� galiukais gal��jo paglostyti vien�� i�� dukr��. Nurimk, Anita, sak�� sesuo, ��ia nesusipratimas, ��ia nieko rimto, ateis amerikonai ir rytoj v��l viskas bus kaip buv��, o iki tol mergait��s gali likti pas mane. Ji band�� statyti koj��, d��ti kit��, bet greitai suprato, kad nei per��okti, nei pral��sti pro t�� spygliuot�� u��kard�� nepavyks. Dar galima pral��sti pro sien�� kitoje vietoje, ten ma��iau kareivi��, su��nib��d��jo pasimet��s, taip pat nuo ��eimos atskirtas vyras. Mano sesuo sako, kad reikia palaukti iki rytojaus ir tada viskas susitvarkys, atsak�� ��ioji. Bijau, kad viskas bus tik blogiau, kad ��iandien prasid��jo naujas karas Berlyne, sumurm��jo jis ir nub��go tolyn, ie��kodamas land�� sienoje.

Devyniolikmetis Konradas tarnavo armijoje Dresdene, buvo paskirtas �� vidaus ministerijos dalinius. Juos su��auk�� jau penktadien��, u��dar�� kambariuose, u��draud�� bendrauti su bet kuo i�� i��orinio pasaulio ir liep�� laukti itin slaptos komandos. ��e��tadien��, rugpj����io 12 dien�� j��, kartu su kitais jaunuoliais, susodino �� karines ma��inas ir i��ve���� �� Berlyn��. Nepasak�� kod��l. Sekmadien�� pats suprato. Tur��jo stov��ti Bernauer gatv��je ir saugoti, kad ��mon��s nel��st�� prie sienos ir jokiu b��du nebandyt�� jos perlipti. Tur��jo saugoti, kad jokiu b��du niekas i�� ryt�� nepab��gt�� �� vakarus. Minia augo, ��mon��s bla��k��si, Konrado viduje vir�� skirtingi jausmai. Sekmadienio vakare nebegal��jo ��i��r��ti, kaip jo pus��je su mo��iute likusi mergait�� verkdama ��aukiasi kitapus tvoros stovin��ios mamos, kaip jos mama kl��pi prie�� kareivius, maldaudama sugra��inti jai dukr��, kaip mylimieji bla��kosi, nerasdami kelio vienas pas kit��. I��au��us pirmadieniui Konradas prad��jo ��i��rin��ti sien�� ir svarstyti, kad ten, kur jis bud��jo, b��t�� visai nesunku j�� per��okti. Bet ar u��teks jam j��g�� nugal��ti baim��? Ta��iau jei nepadarys to dabar, paskui bus per v��lu. Antradien�� vakar�� pus��je stovintis fotografas pasteb��jo vien�� cigaret�� po kitos r��kant�� kareiv��, kuris baugiai dirs��iojo tai �� sien��, tai �� savo kolegas. Jis nutaik�� objektyv�� ir ilgai laukti neteko ��� po pusvaland��io svarstymo Konradas ��sib��g��jo, ��oko per spygliuotos vielos ritin��, svied�� ginkl�� ir nub��go link stabtel��jusio automobilio. Did��iul�� nuotrauka kit�� dien�� puo���� daugelio laikra����i�� pirmuosius puslapius.

T�� dien�� ir kelias sekan��ias dienas per ��vairias landas sugeb��jo pab��gti iki 800 ��moni��. Ryt�� Vokietijos pareig��nai spygliuota viela neapsiribojo, dar t�� pa��i�� savait�� buvo prad��ta m��ryti siena, kuri po de��imtme��io buvo pakeista betonine - dar auk��tesne, dar saugesne. Bernauer gatv��je siena ��jo sulig nam�� eile. Namai priklaus�� ryt�� sektoriui, bet gatv�� ir ��aligatvis ��� jau vakarams, taigi galv�� pro lang�� i��ki����s ��mogus jau kaip ir buvo vakaruose. Pro to namo langus per pirm��sias dvi dienas �� vakarus i����oko kelios de��imtys ��moni��. Juos gaud�� gaisrininkai su ��temptomis paklod��mis. Pra��jus savaitei, ��mon��s i�� t�� keli�� nam�� buvo i��keldinti, o j�� langai u��m��ryti. Dar po keli�� m��nesi��, namai buvo nugriauti, paliekant tik makabri��kai atrodan��i�� pirmo auk��to sien��.

Visi, kurie ��nab��d��josi, kad ��ia tik ��aidimas, kad tuoj vakarie��iai ateis ir juos i��gelb��s, liko u��m��ryti ryt�� Berlyne 28 metus ��� iki pat 1989 ��j�� lapkri��io 9 osios. Per visus tuos metus daugiau nei 5000 ��moni�� pavyko pab��gti per miesto sien�� �� vakarus, ma��iausiai 141 b��glys ��uvo. Sienos ilgis tarp ryt�� ir vakar�� Berlyno ��� 43 km, ta��iau siena Vakar�� Berlyn�� supo i�� vis�� pusi��, jos ilgis buvo 155 km, i�� j�� 107 km sudar�� betonin�� 3,60 m. auk����io siena, likusi buvo metalin��. Sienos steb��jimui buvo pastatyti 302 sargybini�� bok��tai. 

(Straipsnis buvo spausdintas 15min.lt https://www.15min.lt/naujiena/aktualu...)

 
Prieš 60 metų rugpjūčio 13 turėjo būti tiesiog dar vienas karštas, tingus vasaros sekmadienis, visiškai įprastas vėlai prabundančiam Belynui. Gyventojai, nepaisant keisto miesto padalinimo į keturis sektorius, nepaisant kariškių skirtingomis uniformomis, nepaisant laikraščiuose pasirodančių bauginančių antraščių ar kaistančios situacijos pasaulyje, gyveno savo gyvenimą. Taip, Vokietija buvo padalinta neįveikiama siena, taip, žmonės alubariuose pasakojo, kad pabėgėlių srautas iš rytų kasdien didėja ir plūsta į vakarų Berlyną, taip, tas nuolatinis dokumentų rodymas pereinant iš vieno sektoriaus į kitą vargino, bet miestas funkcionavo įprastai.

Kad gyventum Berlyne, visais laikais turėjai būti šiek tiek išprotėjęs, pasiruošęs bet kam, įpratęs nekreipti dėmesio į ekscentrikus, atlaidus kitų pasirinkimams ir nesirūpinantis kitaip manančiais. Čia visada buvo vietos pasaulio kvailystėms. Ech, kas ištvėrė Berlyno bombardavimus, užplūdusius išvaduotojus, blokadą, miesto atstatymą, tiems jau niekas nebebaisu. Juk baisiau nei karas būti nebegali, sakė berlyniečiai keldami bokalus alaus soduose. Ir tik vienas kitas buvo sunerimęs kaistančia situacija pasaulyje, kurią vienas kitas apžvalgininkas laikraščiuose ėmė vadinti šaltuoju karu. Ne, tai ne karas, tai tik apsižodžiavimai, sakė jie.

Žmonės suprato, kad gyvena keisčiausiame pasaulio mieste. Berlynas jau penkiolika metų buvo padalintas į rytų ir vakarų sektorius, pastarasis dar buvo padalintas į amerikiečių, britų, prancūzų zonas, visur skirtingos prekės, iškabos, laikraščiai, radijo stotys, skirtingas uniformas vilkintys kariškiai, užrašai skirtingomis kalbomis. Bet dėl to buvo tik dar įdomiau čia gyventi. Juk kada užsimanęs galėjai eiti į kitą miesto galą ar praleisti vakarą su kitoje pusėje gyvenančiais draugais ar giminėmis. Galėjai gyventi rytuose ir dirbti vakaruose, gauti didesnį atlyginimą, o grįžus nusipirkti pigesnių produktų, galėjai kiek panorėjęs eiti linksmintis į pašėlusius vakariečių naktinius klubus ar tik į kirpyklą, siuvyklą ar bažnyčią kitapus gatvės. Daugelis berlyniečių buvo girdėję apie vidinę Vokietijos sieną, bet džiaugėsi, kad jų mieste taip niekada nenutiks. Juk taip lengvai nepadalinsi miesto širdies, nenukirpsi transporto arterijų.

Tačiau vis dažniau draugai, kaimynai ar tiesiog atsitiktiniai žmonės alubariuose pasakodavo istorijas apie žmones, kurie atvyksta į Berlyną tik tam, kad pereitų sieną ir pasiprašytų prieglobsčio. Jų skaičius didėjo, amerikonai kažką pradėjo sakyti rusams, tie rėžė atgal, gausybė skambių ir piktų frazių, bet politika teka savo ruožtu, o miesto gyvenimas – savo. Jei kas nori bėgti, lai bėga, o jiems ir tokiame mieste gera gyventi.

Rugpjūčio dvyliktosios vakare Katarina su vyru ir kelių mėnesių dukrele vakarieniavo pas draugę Magdą ir kaip tik pasidžiaugė, koks keistas tas Berlynas, bet visko jame gali rasti. Magdai paklausus, ar nenorėtų persikelti gyventi į vakarus, Katarina tik numojo ranka, sakydama, o kam? Jie ką tik išsinuomojo didelį jaukų senos statybos butą, įsirengė jį, vyras gauna vakarietišką atlyginimą, o nuomą moka pigiau rytų Vokietijos markėmis, o juk į vakarus gali bet kada ateiti apsipirkti, aplankyti draugų, čia likusį tėvą. Vakarienė baigėsi vėlai, kūdikis užmigo vežimėlyje, taurėse dar liko vyno, bet Magda kategoriškai atmetė siūlymus bent jau šią naktį likti pas draugę nakvoti. Jos susitarė susitikti rytoj, nes Magda buvo prižadėjusi pietauti su tėčiu, gyvenančiu visai netoliese. Grįždami namo jau gerokai po vidurnakčio nustebo, kad gatvėse taip neįprastai tylu. Nebuvo jokių budinčių kareivių, niekas neprašė parodyti dokumentų. Katarina nė pagalvot negalėjo, kad tėtį rytoj matys patį paskutinį kartą, bet apsikabinti jau nebegalės – juos skirs spygliuotos vielos tvora.

Kai Hansas po audringos nakties su draugais vakarų Berlyne ėjo namo, jau švito. Šeštą ryto gatvės buvo neįprastai tuščios, jokių patruliuojančių karinių mašinų, prie kurių jau visi buvo įpratę, jokių kareivių. Hansas buvo apsvaigęs ir pavargęs, svajojo kristi į nuomojamo kambario tykioje rytų Berlyno gatvėje lovą ir miegoti iki pietų, todėl ėjo tiesiai link savo gatvės, šiek tiek nustebęs, kad sienos praėjimo postas tuščias. Kai pradėjo dairytis, nustebo dar labiau – tolėliau gatvėje buvo pilna kareivių, bet visi buvo kažkuo užsiėmę, tiesė kažkokią virvę. Įsižiūrėjęs suprato, kad tai spygliuotos vielos rulonas. Tuo metu vienas kareivis jam piktai švilptelėjo, bet Hansui instinktai pašnabždėjo trauktis. Jis apsisuko ir pasileido bėgti tolyn nuo namų. Mažiausiai dabar norėjo aiškintis su kareiviais. Juk gali pernakvoti pas draugą. Jis tuomet dar nežinojo, kad šis akimirksnio sprendimas turės įtakos visam jo gyvenimui.

Anita pabudo jau po dešimtos. Jos geriausios draugės mergvakaris užtruko ilgiau nei tikėjosi ir namo grįžo jau gerokai po vidurnakčio. Gerai, kad vyresnė sesuo sutiko paimti nakčiai dvynukes dukras, ji galėjo puikiai išsimiegoti. Sesuo liepė jai neskubėti, tad ji pirma susitvarkys kambarius, išgers ramiai kavos ir tik tada nueis parsivesti vaikų. Čia juk visai šalia, kitapus gatvės, persisvėrus pro langą beveik gali matyti jos namą šoninėje gatvelėje, bet jau priklausantį vakarų Berlynui. Galbūt jos netgi papietaus kartu – name, kur gyvena sesuo, veikia kavinukė, o joje kepa skanius prancūziškus pyragėlius. Ir tik kai atvėrė langą, kad įkvėptų vasariškos šilumos, Anita suprato, kad kažkas ne taip – gatvėje buvo pilna žmonių, vieni stovėjo vienoje pusėje, kiti – kitoje, visi rėkavo vienas per kitą, juos stumdė kareiviai, o per vidurį išdėliotos užkardos, ištempta spygliuota viela. Anita nesuprato, kas atsitiko, bet instinktai liepė kuo greičiau bėgti pas seserį, galbūt ji galės papasakoti, ką visa tai čia reiškia. Tačiau toje sankryžoje, kur ji įprastai pereidavo į vakarus, kelias buvo uždarytas, ginkluoti kareiviai stūmė žmones tolyn. Anitą perliejo panikos banga. Kaip jai pasiekti seserį, kaip jai susitikti su vaikais? Ji rėkė, aiškino, maldavo, įrodinėjo, prašė praleisti ją į kitą pusę, bet pareigūnai buvo kurti ir akli. Ji parbėgo namo, susirinko dokumentus, pasiėmė mergaičių nuotrauką, bet niekas nei jos, nei kitų nesiteikė klausyti. Iš kur ji turėjo žinoti, kad kareiviams buvo duota komanda stovėti geležinėmis veido išraiškomis, kad ir kas benutiktų. Anita puldinėjo palei sieną, kol pamatė savo seserį, abiejose rankose laikančią po mažylę. Mama, šaukė jos ir ji kaip galėdama greičiau nusiyrė prie jų. Ištiesusi ranką pačiais pirštų galiukais galėjo paglostyti vieną iš dukrų. Nurimk, Anita, sakė sesuo, čia nesusipratimas, čia nieko rimto, ateis amerikonai ir rytoj vėl viskas bus kaip buvę, o iki tol mergaitės gali likti pas mane. Ji bandė statyti koją, dėti kitą, bet greitai suprato, kad nei peršokti, nei pralįsti pro tą spygliuotą užkardą nepavyks. Dar galima pralįsti pro sieną kitoje vietoje, ten mažiau kareivių, sušnibždėjo pasimetęs, taip pat nuo šeimos atskirtas vyras. Mano sesuo sako, kad reikia palaukti iki rytojaus ir tada viskas susitvarkys, atsakė šioji. Bijau, kad viskas bus tik blogiau, kad šiandien prasidėjo naujas karas Berlyne, sumurmėjo jis ir nubėgo tolyn, ieškodamas landų sienoje.

Devyniolikmetis Konradas tarnavo armijoje Dresdene, buvo paskirtas į vidaus ministerijos dalinius. Juos sušaukė jau penktadienį, uždarė kambariuose, uždraudė bendrauti su bet kuo iš išorinio pasaulio ir liepė laukti itin slaptos komandos. Šeštadienį, rugpjūčio 12 dieną jį, kartu su kitais jaunuoliais, susodino į karines mašinas ir išvežė į Berlyną. Nepasakė kodėl. Sekmadienį pats suprato. Turėjo stovėti Bernauer gatvėje ir saugoti, kad žmonės nelįstų prie sienos ir jokiu būdu nebandytų jos perlipti. Turėjo saugoti, kad jokiu būdu niekas iš rytų nepabėgtų į vakarus. Minia augo, žmonės blaškėsi, Konrado viduje virė skirtingi jausmai. Sekmadienio vakare nebegalėjo žiūrėti, kaip jo pusėje su močiute likusi mergaitė verkdama šaukiasi kitapus tvoros stovinčios mamos, kaip jos mama klūpi prieš kareivius, maldaudama sugražinti jai dukrą, kaip mylimieji blaškosi, nerasdami kelio vienas pas kitą. Išaušus pirmadieniui Konradas pradėjo žiūrinėti sieną ir svarstyti, kad ten, kur jis budėjo, būtų visai nesunku ją peršokti. Bet ar užteks jam jėgų nugalėti baimę? Tačiau jei nepadarys to dabar, paskui bus per vėlu. Antradienį vakarų pusėje stovintis fotografas pastebėjo vieną cigaretę po kitos rūkantį kareivį, kuris baugiai dirsčiojo tai į sieną, tai į savo kolegas. Jis nutaikė objektyvą ir ilgai laukti neteko – po pusvalandžio svarstymo Konradas įsibėgėjo, šoko per spygliuotos vielos ritinį, sviedė ginklą ir nubėgo link stabtelėjusio automobilio. Didžiulė nuotrauka kitą dieną puošė daugelio laikraščių pirmuosius puslapius.

Tą dieną ir kelias sekančias dienas per įvairias landas sugebėjo pabėgti iki 800 žmonių. Rytų Vokietijos pareigūnai spygliuota viela neapsiribojo, dar tą pačią savaitę buvo pradėta mūryti siena, kuri po dešimtmečio buvo pakeista betonine - dar aukštesne, dar saugesne. Bernauer gatvėje siena ėjo sulig namų eile. Namai priklausė rytų sektoriui, bet gatvė ir šaligatvis – jau vakarams, taigi galvą pro langą iškišęs žmogus jau kaip ir buvo vakaruose. Pro to namo langus per pirmąsias dvi dienas į vakarus iššoko kelios dešimtys žmonių. Juos gaudė gaisrininkai su įtemptomis paklodėmis. Praėjus savaitei, žmonės iš tų kelių namų buvo iškeldinti, o jų langai užmūryti. Dar po kelių mėnesių, namai buvo nugriauti, paliekant tik makabriškai atrodančią pirmo aukšto sieną.

Visi, kurie šnabždėjosi, kad čia tik žaidimas, kad tuoj vakariečiai ateis ir juos išgelbės, liko užmūryti rytų Berlyne 28 metus – iki pat 1989 ųjų lapkričio 9 osios. Per visus tuos metus daugiau nei 5000 žmonių pavyko pabėgti per miesto sieną į vakarus, mažiausiai 141 bėglys žuvo. Sienos ilgis tarp rytų ir vakarų Berlyno – 43 km, tačiau siena Vakarų Berlyną supo iš visų pusių, jos ilgis buvo 155 km, iš jų 107 km sudarė betoninė 3,60 m. aukščio siena, likusi buvo metalinė. Sienos stebėjimui buvo pastatyti 302 sargybinių bokštai. 

(Straipsnis buvo spausdintas 15min.lt https://www.15min.lt/naujiena/aktualu...)

R.Neverbicko nuotr.
Pavasar�� Berlyne visada paskelbia sakuros. J�� ��ia yra beveik de��imt t��kstan��i��. Tiek daug japoni��k�� vy��ni�� n��ra jokiame kitame Europos mieste. O viskas prasid��jo dar devyniasde��imtaisiais, po Berlyno sienos griuvimo, kai viena japon�� televizijos stotis k�� tik susivienijusiam miestui nusprend�� padovanoti ka��k�� gra��aus, ��velnaus, ��adinan��io vilt�� ir prisik��lim��, ka��k��, kas simbolizuot�� taik�� ir ramyb�� ir pad��t�� u��mir��ti tuos kraupius, ��altus, pilkus metus. U�� ��moni�� suaukotus pinigus buvo nupirkta t��kstan��iai sakur��, jos buvo pasodintos ten, kur dar visai nesenai stov��jo miest�� skyrusi siena. Dabar med��iai jau dideli, ��mon��s eina po jais pas��d��ti, pabraidyti po ��iedlapius, nusifotografuoti su tuo trapiu ir labai greitai praeinan��iu gro��iu. Visai kaip ir Japonijoje. Gerai, kad ��iemet d��l karantin�� buvo at��aukta tik ��vent��, bet ne ��yd��jimas. Gerai, kad politikai ne visagaliai ir negali liepti med��iams ne��yd��ti. Gerai ir tai, kad miesto parkai, botanikos ir zoologijos sodai nebuvo u��daryti net per pat�� pandemijos ��kar��t��.

��iemet taip gra��iai sutapo, kad per japoni��k�� pavasar�� mane pasi��ov�� lyd��ti Haruki Murakamis. Literat��rin�� bendruomen�� laiko j�� bestseleri�� ra��ytoju, kas i��kart rei��kia, kad knygos skirtos mas��ms, o ne i��rinktiesiems, bet a�� jo knygose randu jauk��, keist�� pasaul��, kur galimi patys ��vairiausi ir netik����iausi dalykai ir kuriame dabar, kaip niekada anks��iau, labiausiai norisi pasisl��pti. Man patinka taup��s jo sakiniai, keistos fantazijos, ma��i linksmi nesusipratimai, nenusp��jamos pabaigos. O ir heroj�� mintys bei sprendimai mums, vakarie��iams, visai nenusp��jami. Japonija man visada buvo tokia keista ��alis, kad, skaitydama j�� ra��ytoj�� fantazij�� sukurtus pasaulius, nelabai ir atskiriu, kas tikra, o kas i��galvota.

Balt�� lank�� leidyklos i��leistas dvitomis ���Komandoro nu��udymas��� kelis m��nesius jau gul��jo mano lentynoje ir visai atsitiktinai ��sliuog�� man �� rankas tik ���� pavasar��. Nors Murakamio fanai supras, kad atsitiktinum�� neb��na, kad visi ��mon��s, ��vykiai ir sakiniai �� gyvenim�� ateina tada, kai tam ateina laikas.

Vieni��o dailininko dienos romane teka l��tai, lyg kokia lygum�� up��. Skaitant atrodo, kad pasakojimo tempas netgi ty��ia yra l��tinamas, o visi nam��, gamtos, min��i�� apra��ymai yra priemon�� ��tampai sukelti. Pana��iai kaip pajud��jus amerikieti��kais kalneliais - vagon��lis l��tai kyla �� kaln��, leisdamas apsi��valgyti, bet tu ��inai, kad tuoj tuoj jis pasileis nestabdomai ��emyn iki kito pos��kio, iki kito kalno. Bet man ��domiausia ne va��in��tis auk��tyn -��emyn, bet tai, kok�� pasaul�� tau sukuria atrakciono reng��jai: vien�� kart�� nusileisi �� mi��k��, kit�� ��� �� vanden��, o tre��i�� kart�� - gal net �� siaub�� kambar��. Vos ��lipus �� H.Murakamio roman�� pasijutau nebeturinti kelio atgal ��� jau s��d��jau v����im��lyje tvirtai prisisegus dir��us, versdama vien�� puslap�� po kito ir savoti��kai besid��iaugdama, kad galiu trumpam pamir��ti ��io pasaulio beprotyb��.

��domu gal ir tai, kad pirm��j�� dal�� skai��iau per Velykas vie����dama turb��t pirmajame visoje Vokietijoje ekologi��kai statytame name. Jo ��eimininkas ��� turtingas keistuolis hipis, ��sigeid��s pastatyti kv��puojant��, sveik�� nam�� i�� ekologin��s medienos, molio, ��akeli��, beveik nenaudojant vini�� ir joki�� da����, lak�� ar klij�� su chemikalais dviem de��imtme��iais anks��iau, nei Europ�� u��pl��do visos eko bio mados ir tokie namai tapo hipsteri�� svajone. Ne, jis n�� kiek nepana��us �� Murakamio Men��ik�� nei i��vaizda, nei b��du, gal tik tuo, kad yra pana��aus am��iaus, turi keist�� svajoni��, did��iul�� nam�� ir toje gausyb��je kambari�� kartais jau��iasi vieni��as ir nori daryti prasmingus darbus ne tik sau, bet ir ��monijai. Taigi ryte prasibudusi po gerokai u��sit��susio (��iame pasaulyje u��drausto) vakarojimo su draugais, vis ��iupdavau knyg��, skaitydavau apie dailinink��, tikra to ��od��io prasme i��laisvinant�� savo menines galias, apie drov�� turtuol��, turint�� paprast�� ��emi��k�� nor�� u��megzti ry���� su dailininku ir paaugle mergaite, kuri tyrin��ja tiek matom��, tiek nematom�� pasaulius savo smalsiomis akimis ir jau��ia daugiau, nei patirties ir pinig�� turintys ��mon��s. Kaip ir reikia tik��tis, ��pus��jus pirmai daliai, pradeda d��tis keisti dalykai. I�� prad��i�� skambina varpelis, paskui atsiranda duob��, paskui i��dygsta komandoras, dar v��liau ��� ilgaveidis ir dailininkas po truput�� apsigyvena keistame pasaulyje su nuomojamo namo pal��p��je atrasto paveikslo persona��ais.

Net ne��inau, Murakamio siu��eto neina atpasakoti, nes jei tik pabandai, viskas skamba labai kvailai ir banaliai. Bet kai skaitai, tie keistumai atrodo labai tikrovi��ki. Viename i�� interviu autorius teigia, kad jis pats net ne��ino kokie persona��ai i�� kuri�� jo vaizduoties kamp�� i��l��s ir kaip jie elgsis romane. Skaitant Komandoro nu��udym�� tai n�� trupu��io netrikdo ��� tu tiesiog d��iaugiesi, kad autorius pasi��m�� tave �� savo keist��j�� pasaul��. Ra��ytojas sugeba ��tikinti, kad m��s�� pasaulis pilnas nesuprantam�� dalyk�� ir n��ra ��ia ko pernelyg ai��kintis. Ties�� sakant, dabar net tame tikrajame, pseudonormaliame pasaulyje pernelyg ai��kintis nepatariama.

��is romanas primena Alisos stebukl�� ��al��, ��ia taip pat yra duob��, tunelis �� kit�� pasaul��, nepaai��kinamai besielgiantys ��mogeliukai, kli��tys ir vaizduot��s siaubai, kuriuos protagonistas turi nugal��ti, kad gal��t�� v��l sugr����ti. Tiek ��is, ties anas pasauliai Harukio Murakamio apra��omi vienodu tonu, lyg du skirtingi miestai su skirtingomis spalvomis ir dialektais, bet abu visi��kai real��s.

Vien�� sekmadien�� ��iupau knyg��, sumu��tin��, ��alios arbatos termos�� ir kelioms valandoms ��sitaisiau japoni��kame sode po ��ydin��iomis sakuromis. Leidau ra��ytojo magijai ne��ti mane visais tais kalneliais ir jau��iausi smagiai apsvaigusi. Ir vis pagalvodavau: kai vakarie��iai ra��o apie savo i��prot��jimus, viskas skamba labai depresyviai, ten daug juoduli��, klampumos, suspenso, kartais net visa blogio imperija nori tave pasiglem��ti. O ��tai japonai moka ��domiai ir linksmai i��prot��ti, ne��klimpdami �� savianalizes. Gal jiems padeda ir sakur�� magija, nuspalvinanti visas juodas mintis ��velniai ro��ine spalva?

Kokios spalvotos j�� beprotyb��s ��sitikinau apsilankiusi ��ymiosios ta��keli�� f��jos, vienos garsiausi�� pop arto meninink��s, performans�� organizator��s ir ��iaip spalvingos asmenyb��s japon��s Yayoi Kusamos retrospektyvin��je parodoje, kuri praeit�� savait�� buvo atidaryta Berlyne ir tur��jo tapti vienu reik��mingiausi�� ��io pavasario kult��rini�� rengini�� Vokietijoje. Kad kurtum tokius ry��kius pasaulius i�� ta��keli��, reikia b��ti ��iek tiek i��prot��jus. Arba, kad pie��tum paveikslus, kuri�� pavadinimai man gal net gra��esni u�� vaizdus: ola, kur ilsisi sielos, vaza su m��lyn��j�� gyva��i�� akimis, ��aliai nuspalvinta mirtis, paauglys, palaidotas tamsoje. Kusama pasakoja, kad haliucinacijos jai prasid��jo jau de��imties met�� ��� ji mat�� blyksnius ir ta��kelius ir pajuto, kaip jie sukasi, did��ja, i��tr��ksta i�� jos vidaus ir sklinda �� pasaul��, tuo pa��iu pad��dami jai i��tirpti jame. Dar b��dama vaiku ji prad��jo pie��ti, spalvino visk�� aplinkui ��� sienas, grindis, drobes ir net save pa��i��. Taip gim�� viena u�� kit�� keistesn��s id��jos jos performansams. ��i��rint �� jos viso gyvenimo k��ryb��, matai, kad meninink�� buvo neatsiejama nuo savo darb��, kad menas nesibaigdavo parodose, bet t��sdavosi pristatym��, vakar��li�� metu, jame tilpo ir jos feministiniai bei politiniai parei��kimai.

Parodoje demonstruojami ir keli veidrod��i�� kambariai, kur ta��kai virsta begalyb��mis, o erdv�� ��� visi��kai keistu, net ��iek tiek anapusiniu pasauliu, savoti��kai pana��iu �� H. Murakamio. Stov��damas geltoname kambaryje, kuris visas i��margintas juodais skirtingo dyd��io ta��kais su veidrodine d����e viduryje, i��ties jautiesi tirpstantis, prarandantis erdv��s ir laiko poj��t��. Meninink�� to ir nor��jo ��� priversti ��mones i��lipti i�� visagalio proto ��takos ir i��laisvinti save, o galiausiai suprasti, kad kontrol��s praradimas atne��a ne tik baim��, bet ir did��iul�� laisv��. Ir kad retkar��iais i��prot��ti ir pasinerti �� fantazij�� pasaul�� gali b��ti visai smagu. Ypa�� dabar, kai realiojo pasaulio vaizdai pranoksta visas fantazijas.

Kusamai dabar 92. U��augusi nacistin��je Japonijoje, i��gyvenusi Hirosimos pasekmes, penkiolika met�� tyrin��jusi meni��k�� Niujork��, k��lusi menines bangas Europoje, ji jau daugiau nei keturiasde��imt met�� gyvena psichiatrijos klinikoje Japonijoje ir toliau pie��ia ry��kius paveikslus u�� kuriuos kolekcionieriai moka daug pinig��. O jos sukurtos galaktikos ir toliau d��iugina, skaudina, priver��ia susim��styti ar i��laisvina kiekvien�� fantazijomis tikint�� ��i��rov��.

Aplink Grupius Bau pastat��, kuriame keturis m��nesius veiks Y. Kusama paroda, net med��iai aprai��ioti raudonu audiniu baltais ta��keliais, net bilietus pardavin��jantis kioskas ta��kuotas, lyg bandyt�� �� Berlyno gyvenim�� ��ne��ti ��iek tiek spalv�� ir priartinti t�� ��aviai beproti��k�� pasaul��. I����jus i�� parodos, kaip ir u��vertus paskutin�� Komandoro nu��udymo puslap��, apsidairiau ir pagalvojau, kad jis dabar netgi atrodo daug normalesnis, labiau paai��kinamas, teikiantis daugiau d��iaugsmo, nei tas tikrasis, kuriame ka��kas sugalvojo i��trinti spalvas ir i��jungti ��vies��.

Lyg patvirtinant ��io pasaulio beprotyb��, Kusama paroda lankytojams buvo atvira lygiai vien�� dien��. D��l visi��kai nesuprantam�� Vokietijos vyriausyb��s sprendim��, kult��ros ��staigos Berlyne v��l buvo u��darytos.

Jei kam ��domu, daugiau informacijos apie Kusama pamok�� ��ia: https://vimeo.com/540659283