Tėvas trenkia durimis ir išeina, nebepamenu jau kelintą kartą.

Kitą dieną mama grįžta iš darbo nusipirkusi naują suknelę.

Kitą dieną mama grįžta iš darbo nusipirkusi naujus batus.

Kitą dieną mama grįžta iš darbo nusipirkusi naują rankinę.

O šeštadienį mama grįžta ir sako:

– Nupirkau naują baldų komplektą, žadėjo atvežti šiandien.



Ir tikrai – dar tą pačią dieną atveža naują baldų komplektą: tamsiai raudona sofa, du foteliai, du pufikai.

Perstumdom baldus kelis kartus kambaryje, kol galiausiai randam geriausią sprendimą.

Mama keistai patenkinta, atrodo nepamena jau ir to, kad tėvas vėl išėjo iš namų.

Ji pasisuka šypsodamasi ir sako:

– Gal paskambink tėvui, paklausk kaip jam sekasi?



Neturėdamas kitos išeities taip ir darau – renku tėvo namų numerį.



– Klausau, – sako tėvas.

– Labas, – sakau, – čia Povilas.

– Labas, sūnau, – sako jis. – Kaip tau sekasi?

– Gerai, – sakau.

– O kaip sekasi mamai?

– Gerai, mama pirko naują suknelę ir naujus batus, ir naują rankinę.

– Tikrai? – klausia tėvas.

– Taip, o šiandien ji pirko dar kai ką, – sakau.

– Ir ką gi?

– Naują baldų komplektą, sakė pagaliau mums laikas atsinaujinti.



Tėvas numeta ragelį, dar vienas baigtas pokalbis.

Mama sėdi patenkinta, glostydama naujo fotelio porankius.



– Šaunuolis, Poviliuk, – sako ji. – Tu tikras mano vyras.

***

Kai tėvas grįžo kitą kartą, jau buvau vyresnis, išmokęs daugelio dalykų: kaip užsegti mamai apyrankę, grandinėlę ant kaklo, suknelės užtrauktuką nugaroje.

Kai tėvas grįžo kitą kartą, kai kurie dalykai jau buvo nusistovėję: aš išnešdavau šiukšles, išsiurbdavau kilimus, išvalydavau grindis, mokėjau pagaminti kelis patiekalus, kad grįžusi namo mama turėtų ką valgyti.

Atrodo, kad tą kartą tėvas vis nerado sau vietos, norėjo daryti šį bei tą, bet viskas buvo užimta mano.

Jaučiausi tarsi turėčiau dalintis vyro pareigomis su juo, bet aš visai nenorėjau dalintis vyro pareigomis su juo.

Po mėnesio ir savaitės jis susirinko daiktus ir išėjo.

Tik šį kartą aš neverkiau.

Šį kartą aš nusišypsojau.