Cranmionix

“Moteriai dingtelėjo, kad jos pačios įsiręžęs kūnas yra tarsi pagalys, kišamas šiai svaigiai situacijai į ratus.”
― Jurga Ivanauskaitė, Ragana ir lietus

“Aš bijau,kad neatsargiu judesiu,žvilgsniu,žodžiu,mintimi nesugriautum mano meilės altoriaus,kurį Tau pastačiau”
― Jurga Ivanauskaitė, Mėnulio vaikai

“Kartais atrodo, jog jau savyje viskas taip sudėtinga, klaidu, neaprėpiama, tai suprasti kitą apskritai neįmanoma.”
― Jurga Ivanauskaitė, Nežaiskite su mėnuliu

“Atsisveikinimas - tai įsisąmoninimas, kad iš tikrųjų gyvenai, kad vis dar gyveni, nes kartais net per aštuoniasdešimt metų tam pritrūksta laiko. Tai - kiekvienos akimirkos pajautimas, tarsi minutės būtų rožinio kamuoliukai, kuriuos čiuopi pirštais ir kartoji: Ačiū už kiekvieną nuostabų mirksnį, kuris man skirtas. Per šias ilgas savo paties palydas Anapilin staiga pamatai begalę anksčiau nepastebėtų kasdienybės detalių: žėrinti dulkelytė nuo drugelio sparno tampa didesnė už juodu dangumi per amžius skriejančias planetas, o žvaigždės telpa delne, kad galėtum nuodugniai jas apžiūrėti. Žinoma, „drugeliai“ ir „žvaigždės“ yra ne tiek botanikos ar astronomijos vadovėlių objektai, o žmonės, jų jausmai, tarpusavio santykiai, buvimas drauge, skyriumi, vienulystė, ryšys su „mažaisiais broliais“ - gyvūnais, su stichijomis, su tuo, kas iš pažiūros negyva, su savimi, su Dievu.”
― Jurga Ivanauskaitė, Viršvalandžiai