Robertas Jucaitis

“Visa XX amžiaus intelektinė diskusija vyko tik kaip priešprieša tarp komunizmo - pavadinkime tai humanizmo hard versija - ir liberalios demokratijos, tai yra jo švelniosios versijos.”
― Houellebeck Michel

“pirmų metų pabaigoje jurgis netikėtai pradėjo vis dažniau abejoti savo mokslo srities – literatūros teorijos – prasme: kuo toliau, tuo labiau literatūros teo­rija atrodė esanti ne mokslas, o būrimas kavos tirščiais, nes tas pats tekstas, priklausomai nuo teorijos, kurią jam interpretuoti pasitelki, galėjo teikti visai skirtingų atsakymų, įgyti skirtingų reikšmių ir net vertės. ne mažiau klampi pasirodė ir literatūros istorija – kodėl vieni autoriai įsitvirtina kanone, o kiti – ne? jurgis tai žinojo puikiai – dėl to, kad skleidžia tokią šviesą, kokioje save norime regėti. tačiau visi aplinkui pabrėžė vien literatūrinę vertę, asmenybės brandą, idėjų daugiaplaniškumą ir meniškumą. „tačiau kas tas meniškumas?“ – svarstė sau jurgis, bet užduoti šio klausimo neturėjo kam, nors jį supo išmintingiausi profesoriai.”
― Virginija Kulvinskaitė

“jurgio padalinyje niekas niekuomet savo nuomonės neišsakydavo tiesiai, visi kalbėdavo užuolankomis, todėl nesvarbu, ar diskutuodavo apie mokslą, teorines ir praktines problemas, ar aptarinėdavo kasdienius dalykus, niekuomet negalėjai žinoti, kas ką galvoja ir ko iš tavęs nori. visi interpretaciniai bandymai, kuriais dažniausiai ir užsiiminėdavome po darbo skaitykloje prie namų vyno ąsotėlio, baigdavosi fiasko.”
― Virginija Kulvinskaitė, Kai aš buvau malalietka

“Popiežius Pijus XI savo en­ciklikoje Quadragesimo anno pateikė šio principo apibrėžimą: „Taip, kaip neleistina atimti iš individų to, ką jie gali atlikti savo jėgomis, ir atiduoti tai bendruomenei, taip neteisinga didesnei ar aukštesnei visuomenei atiduoti tai, kas gali būti padaryta žemesnių ar mažesnių bendruomenių.”
― Houellebeck Michel