Robertas Jucaitis

“pirmų metų pabaigoje jurgis netikėtai pradėjo vis dažniau abejoti savo mokslo srities – literatūros teorijos – prasme: kuo toliau, tuo labiau literatūros teo­rija atrodė esanti ne mokslas, o būrimas kavos tirščiais, nes tas pats tekstas, priklausomai nuo teorijos, kurią jam interpretuoti pasitelki, galėjo teikti visai skirtingų atsakymų, įgyti skirtingų reikšmių ir net vertės. ne mažiau klampi pasirodė ir literatūros istorija – kodėl vieni autoriai įsitvirtina kanone, o kiti – ne? jurgis tai žinojo puikiai – dėl to, kad skleidžia tokią šviesą, kokioje save norime regėti. tačiau visi aplinkui pabrėžė vien literatūrinę vertę, asmenybės brandą, idėjų daugiaplaniškumą ir meniškumą. „tačiau kas tas meniškumas?“ – svarstė sau jurgis, bet užduoti šio klausimo neturėjo kam, nors jį supo išmintingiausi profesoriai.”
― Virginija Kulvinskaitė