Status Updates From Poetas ir proza

"... ji [knyga] tapo lemtinga kompozicijos pamoka: o būtent - supratau, kad pasakojimą gerą daro ne pati istorija, o įvykių seka."

Žaviosios italės sesers vyras „buvo pašlemėkas architektas iš tos šiurpios pokario sektos, kuri sugadino Europos padangę labiau nei bet koks Luftwaffe.“

„Surizikavęs būti apkaltintas ydingai mąstąs, aš nė nemirktelėsiu, jei mane apkaltins paviršutiniškumu. Paviršius – kurį akis užfiksuoja pirmiausia – dažnai būna iškalbingesnis už turinį, kuris yra laikinas jau iš principo, neskaitant, žinoma, pomirtinio gyvenimo.“

Žaviosios italės sesers vyras „buvo pašlemėkas architektas iš tos šiurpios pokario sektos, kuri sugadino Europos padangę labiau nei bet koks Liuftwaffe.“

„Kažką pirmykščio turi kelionė vandeniu <...>. Kad esi ten, kur būti neturėtum, tau praneša ne akys, ausys, nosis, gomurys ar delnas, o kojos, kurioms keista būti lytėjimo organu.“

Apie įsimintinus, reikšmingus kvapus: „Man tai – pašalusios jūržolės: iš dalies onomatopėjiško sąskambio (rusiškai jūržolės – nuostabusis vodorosli), iš dalies dėl tos sąvokos nesuderinamumo ir joje slypinčios povandeninės dramos.“

„Taigi mes greitai atleidom jai narystę italų KP, o drauge ir švelnius jausmus mūsų ketvirtojo dešimtmečio naivuoliams avangardistams, priskyrę abu dalykus Vakarų lengvabūdiškumui“.

„Ir vis dėlto esi beveik dėkingas marmurui už tai, kad jis be pigmento, kaip kad esi dėkingas juodai baltai fotografijai, nes ji išlaisvina vaizduotę intuiciją, ir tuomet apžiūrinėjimas tampa bendrininkavimo aktu: kaip skaitymas.“

„... šnipinėjimo istorijos parūpina gerą fabulą, bet retai virsta bent kiek įmanomesne proza.“

„Kad eilėraščiai galėtų keliauti laike, jiems turi būti būdingas intonacijos nepakartojamumas ir toks pasaulio matymas, kokio niekur kitur nėra. Venclovos eilėraščiai šiuos reikalavimus visiškai atitinka.“

„Tą akimirką, kai menas atsisako būtinumo ir suvokiamumo principo, jis užleidžia savo pozicijas ir pasismerkia vykdyti grynai dekoratyvinę funkciją.“

„Ar mums patinka, ar ne – menas yra linijinis procesas. Kad išvengtų kartojimųsi, menas turi klišės sąvoką. <...> Kiekviena nauja mene panaudota psichologinė ar estetinė realija bemat tampa pasenusi kitam ją naudojančiajam. Autorius, nepaisantis šios taisyklės <...>, automatiškai pasmerkia savo kūrybą – kad ir kaip giriamą spaudos rinkoje - skaitalo kategorijai.“

"Todėl aš ir abejoju, ar jis [Solženycinas] jautėsi priartėjęs prie lūžio: jis tiesiog negalėjo pamatyti atodangos, nes buvo ne taip pasigręžęs. Taigi skyrius baigiasi moralizuojančia gaida: girdi, žiūrėkit, kaip negerai tvarkomasi.“

Apie Solženyciną: „...jis nebeturėjo kuo užpildyti dar dvi pastraipas, nebeliko pareigų, kurias galėtų minėti. Tai kodėl – paklaustume – jis neprikūrė jų? Atsakymas podraug taurus ir liūdnas: todėl, kad jis realistas ir prikurdamas būtų nusižengęs faktams, ir savo, kaip rašytojo prigimčiai. Būdamas realistas jis vadovaujasi ne tokiu akstinų kompleksu, kuris pamačius atodangą, pastūmėtų ką nors prasimanyti."

Rusų literatūros „avangardiškiausia priemonė – sąmonės srautas, o karščiausias siekis – įsileisti į spausdintą tekstą erotiką ir nešvankybes: deja, ne teksto, o didesnio realistiškumo labui.“

Apie kaimiškąją prozą: „Užvaldyta Antėjo noro prisiliesti prie žemės, persistengė ir į žemę suleido šaknis“

„Daug kitų, menkesnių užsienio literatūros figūrų – nuo Cortázaro iki Iris Murdoch – šiandien irgi vienaip ar kitaip moko rusų rašytojus modernizmo, bet, kaip jau minėta, tik geriausieji nori to mokytis. O tikrai gerai išmoksta skaitantieji, ir šiandien eilinis rusų skaitytojas yra daug labiau prakutęs negu koks daug žadantis rusų rašytojas.“

„... kelias, kuriuo nenueita, vedė į modernizmą, kaip liudija Dostojevskio įtaka visiems reikšmingiausiems šio amžiaus rašytojams, pradedant Kafka. O kelias, kuriuo buvo pasukta, nuvedė į socialistinį realizmą.“

„... rusų proza metafizinėje duobėje slūgso jau ilgą laiką, nuo tada, kai subrandino Tolstojų, kuris tikrovės atspindėjimo mene įdėją priėmė kiek tiesmukiškai ir kurio šešėlyje iki šiol tingiai raivosi rusų prozos šalutiniai sakiniai.“
„Tolstojaus mimetinė lavina“
J.B. apgailestauja, kad Tolstojus chronologiškai įvyko kartu su Dostojevskiu ir rusų proza nusekė paskui pirmąjį, o ne antrąjį.

"... beveik penkiasdešimt metų jie [valdžia] vis stumia Michailą Šolochovą. Atkaklumas - ar veikiau didžiulis laivų statybos užsakymas Švedijai - davė vaisių, ir 1965 metais Šolochovas gavo savo Nobelio premiją."