Status Updates From Lietuvos šimtmečio fantasti...

Baigiau skaityti H. Matulionytės "Taalo žūtį", kuris, kol kas, yra man labiausiai patikęs apsakymas. Labai gerai parašyta, pasakojime nuolat kažkas vyksta, persipynusios kelios siužeto linijos, įdomiai aprašytas pasaulis. Buvo, aiškų, ir erzinančių dalykų, bet plačiau - komentare po šiuo įrašu (čia ženklų skaičius ribotas).

Vis dar skaitau H. Matulionytės "Taalo žūtis". Tikrai labai ilgas kūrinys. Kol kas nervina tai, kaip vaizduojamos moterys, tačiau vis vien įdomiai skaitosi. Tai yra 9 novelė iš 20 ir knyga jau gerokai perkopė 50%, tad įdomu kokio ilgio bus kitos istorijos, ypač 2017 metais parašytos konkursinės.

P. Šarpnickio "Vienas Žmogus" buvo priežastis, kodėl užmečiau šią knygą. Absoliutus pseudo-filosofinis religinis marmalas.

G. Ivanicko "Žemuogių pievelė" buvo gan neįprastas kūrinys, nes jos centre - grupė the Beatles ir mistinis tikrų įvykių perpasakojimas.

Dabar skaitau H. Matulionytės "Taalo žūtis". Neįprastas, tačiau labai įtraukiantis kūrinys!

Vakar prastai jaučiausi ir buvo sunki galva,tad nusprendžiau paskaityti ką nors tuščio ir nereikalaujančio intelektinių resursų. Kaip gerai, kad yra Šarpnickio "Vienas žmogus" :D aš galvojau, kad ši novelė blogesnė jau nebus, bet vat pasirodo čia alternative history dar yra, kur Lietuva po Sovietmečio tavo diktatūra, kur visi žmonėmis buvo per prievartą siunčiami į univerus ir paskui parduodami į užsienį--

Toliau lėtai brendu per Šarpickio "Vieną Žmogų".

Ištrauka: "Koks trapus mūsų protas - trapus kaip ir mūsų dirbiniai. Kas yra amžino? Dievas… Che... niekas jo nėra matęs… Atleisk, man viešpatie, aš jau pats nebežinau ką šneku… Atsiprašiau - ką aš galiu… negaliu savo minčių sustabdyti. Šnekėti galiu kaip noriu, o va, mintys… Bet manau, viešpatie tu man atleisi. Reikėtų užsirūkyti…" Ir taip VISĄ LAIKĄ.

Pradėjau P. Šarpnickio "Vienas Žmogus". Kol kas pretentious as fuck, bet žiūrėsim - gal kokia gili mintis išlįs. Nes autorius jau TAIP stengiasi būti gilus, bet jau nu TAIP stengias, kad jau tikiesi, kad pabaiga turi būti stipri (kad ir kaip giliai širdyje tuo abejočiau).

Kaip man sunkiai skaitėsi Žilinsko "Sinkubas". Visiškai pretentious, kitaip net nepavadinsi. Kažkoks self-insertinis protagonistas, antagonistas, kuris yra jo antitezė, ir, aišku, moteris, su kuria elgiamasi kaip su mėsos gabalu. Fui.

Kuriam laikui turbūt užmesiu "Almanachą", bet žinau save, tad vis vien anksčiau ar vėliau prie jo grįšiu. Po Drakšto "Žmogaus" man jau niekas nebaisu :D

Perskaičiau sakmę apie Tjordilį. Iš vienos pusės - parašyta gerai ir įdomiai. Iš kitos - pagrindinis personažas - nuobodyla Gary Stu ir nors moterys ten yra ir karės, ir karalienės, ir vadės - dauguma jų gan prastai parašytos. Dabar skaitau J. Žilinsko "Sinkubą", kur žmonės užsisėdi VR ir jiems ten kartais nutinka blogi dalykai. Šitoj istorijoj visi personažai yra nemalonūs, bet iš dalies gan realistiški.

Toliua skaitau tą pseudo viduramžių novelę. Pagonių žynė buvo išprievartauta. Ji teigia, jog dabar yra "suteršta" ir turi mirti ugnyje *atodūsis*. Jos vaikystės draugė duoda jai kažkokius geriamus nuodus, kurie "degina". Žynė jų išgeria ir miršta trumpoje, bet visgi agonijoje. Ar čia tik man šita scena pasirodė nenormali, ar aš tiesiog per daug kabinėjuos?

Skaitau L. Dabutaitės "Sakmė apie Tjordilį, žmogų, berserką ir skaldą, surašyta pilkosios sesers likimų knygoje". Tai yra penktoji ir, kol kas, ilgiausia istorija (~100 puslapių). Ilgai negalėjau suprasti ką ji veikia fantastikos almanache, nes nėr ten jokios fantastikos, bet vat 38ajame istorijos puslapyje pasirodo nykštukas! Visa kita - išgalvotame viduramžius primenančiame pasaulyje vykstanti novelė.

Iš pirmo žvilgsnio smagi pasirodžiusi Šantaro ir Tapino istorija ilgainiui pradėjo įgrįsti ir būtent dėl jos buvau nustojus skaityti šią knygą. Tačiau kadangi Forbidden pasidarė klaiki, o naujos knygos pradėt nenoriu, tai grįžau prie šitos. Dar vakar perksičiau D. Butkienės "Net ištisos paralelinio pasaulio tautos", kuri, romantikos prasme, yra dar prasčiau išvystyta nei Forbidden, tačiau turi įdomią idėją.

Skaitau trečią istoriją - E. Šantaro ir A. Tapino 96ais parašyta, kaip aš ją pavandinčiau, RPG parodija: du nuotykių ieškotojai gyvena kažkokiame fantasy pasaulyje ir... ieško nuotykių. Rašymo stilius kažkuo primena mano, kai man buvo 16. Visai smagu vietomis, bet kartais kiek per lėkšta.