Julius Narkūnas

“Basketball Rule #4

If you miss
enough of life's
free throws
you will pay
in the end.”
― Kwame Alexander, The Crossover

“...epilepsijos metu būdavo viena stadija prieš pat priepuolį (jeigu tik priepuolis ištikdavo dar su sąmone), kada staiga, užėjus liūdesiui, dvasinei tamsai, slogumui, protarpiais tarytum įsiliepsnodavo jo smegenyse ir nepaprastai įsitempdavo iš karto visos jo gyvybinės galios. Gyvybės, sąmoningumo pojūtis beveik dešimteriopai padidėdavo tomis akimirkomis, kurios praeidavo kaip žaibas. Protas, širdis nutviksdavo nepaprasta šviesa; visas jo susijaudinimas, visos dvejonės, visas nerimas tarytum nuščiūdavo iš karto, ištirpdavo kažin kokioje aukštesnėje rimtyje, sklidinoje giedro, harmoningo džiaugsmo ir vilties, sklidinoje išminties bei galutinės priežasties. Bet tokie momentai, tie pragiedruliai tik pranašaudavo tą galutinę sekundę (niekuomet ne ilgiau nei vieną sekundę), kurią prasidėdavo pats priepuolis.”
― Fyodor Dostoevsky

“What you can imagine depends on what you know.”
― Daniel Dennett

“- Tai jūs – Rikas? Vadinasi, jūs – Rikas!
- o kas čia juokinga, vaikeliuk? Senis irgi nori pasijuokti!
- Jūs nesuprasite, aš čia šį tą prisiminiau. Cha cha! – Ašaros sruvo Etiliui per skruostus tiesiai į burną. Jis vis mušė kumščiu į stalą ir kartojo: - Vadinasi, jūs – Rikas! Kas būtų galėjęs pamanyti, kad taip juokingai! Nei pūpsančių raumenų, nei valingo smakro, nei šautuvo. Tik pilnas pinigų kapšas, smaragdinis žiedas ir atsikišęs pilvas!
- Ei, galvok, ką šneki! Aš gal ir ne Apolonoas, bet...
- Duokite ranką, Rikai. Seniai norėjau su jumis susipažinti. Tai jūs užkariausite Marsą su kokteilių plaktuvais, supinatoriais, pokerio kauliukais, jodinėtojų šmaikštais, auliniais batais, languotomis kepi ir romu.
- Aš viso labo tik kuklus biznesmenas, - droviai nuleidęs akutes pasakė Van Plankas. – Dirbu savo darbą ir gaunu už tai kuklų užmokestį. Bet, kaip sakiau, Mortai, aš jau seniai galvoju, kad reikia aprūpinti Marsą dėdulės Vigilio žaislais ir Diko treisio komiksais – ten tie dalykai bus naujovė. Šitokia didelė prekybos rinka,- juk pas jus niekas nėra girdėjęs apie politines karikatūras, ar ne? Na, matai! Trumpai drūtai - mes apibersime Marsą visokiomis gėrybėmis. Jie mūsų prekes grobstyte išgrobstys, vaikeliuk! Kas nenorės kvepalų, paryžietiškų suknelių, madingų kombinezonų, sakyk? O aukščiausios klasės avalynė?..
- Mes vaikštome basi.
- Ką aš girdžiu? – kreipėsi į lubas R.R. – Klajojančių žemdirbių planeta? Klausyk, Džo, mes tuo pasirūpinsim. Sugėdinsim visus, ir jie apsiaus. O tada parduosime jiems batų tepalo.
- O!
Jis pliaukštelėjo Etiliui per ranką.
- Tai kaip, tinka? Nori būti techninis mano filmo direktorius? Pradžiai gausi po du šimtus per savaitę, o į galą turėsi iki penkių šimtų. Ką pasakysi?
- Mane pykina, - pasakė Etilis. Jis buvo išgėręs visą „Manheteną“ ir dabar jau pradėjo mėlti.
- Persiprašau. nemaniau, kad tave šitaip susuks.”
― Ray Bradbury, The Concrete Mixer