Status Updates From Du lagaminai sniego

Knyga pilna emocijų, pojūčių, išgyvenimų, pastebėjimų. Kol skaitau, tiek daug sau prisitaikau, bet greitai įspūdis išblėsta ir lieka tik "atsimenu, kad patiko, o kas konkrečiai, negaliu pasakyt."
Gal taip ir turi būti? Lyg neštum tuos du lagaminus sniego - lyg buvo, lyg ne. Ir gerai.
Dar vienas lagaminas liko.

"Net jei pamatyčiau raudoną žolę, nustebčiau daug mažiau, nei vaikystėje pamatęs žalią."

Kartais rašteliuose nubraukti dalykai įdomesni už paliktus.

Nesvarbu, ką veiki, svarbu, kad.

Nesvarbu, ką veiki, svarbu, kad.

Kaštonai tebėr, bet merginos paseno, o draugai palaipsniui virto tekstais.

Knygos irgi ne visada padeda ateiti į protą, kartais kaip tik iš jo išmuša.

Knygos irgi ne visada padeda ateiti į protą, kartais kaip tik iš jo išmuša.

Tiesą sakant, jie nebūtini, o nebūtini dalykai į tikslą orientuotoje visuomenėje nupūva savaime. Tačiau jie yra.

Net jei jie ramiai gulėtų būties dugne, lyg nemaišomos arbatos tirščiai, juos pastebėtume.

Įdomu, koks "vienatvės" antonimas? Buvimas su visais? Kaip visi? Kaip tos klasicizmo kolonos, vertingos ir apskritai įmanomos tiktai grupėje? Ar galime kalbėti apie grupių, tuo pačiu - kultūrų bei civilizacijų vienatvę?

pirmas puslapis - aš jau verkiu