Aurimas Gudas

“Humans cannot become cats. Yet if they set aside any notion of being superior beings, they may come to understand how cats can thrive without anxiously inquiring how to live. Cats have no need of philosophy. Obeying their nature, they are content with the life it gives them. In humans, on the other hand, discontent with their nature seems to be natural. With predictably tragic and farcical results, the human animal never ceases striving to be something that it is not.”
― John N. Gray, Feline Philosophy: Cats and the Meaning of Life

“Puikybė yra pamatinė pykčio priepuolių priežastis.”
― Lina Vėželienė

“Iš akademinės psichologijos tyrimų lauko pradingus sielai, o su ja ir nuodėmei, prapuolė ir aiškios moralinės kategorijos. Dingo žinojimas, kur link turėtume eiti ieškodami psichikos sveikatos. Į godų, gašlų ar išpuikusį žmogų dabar įprasta žiūrėti kaip į unikalią, o ne sergančią asmenybę. Sakoma „toks jau jis yra“ ir lyg ir atmetama galimybė jam tapti kitokiam, sveikesniam. Panašiai niūrumo nuodėmės užvaldytasis vadinamas pesimistinės pasaulėžiūros introvertu. Tarsi toks jis būtų gimęs! Rajumo pasekmės aiškinamos šeimos genetika arba vidiniais konfliktais – nieko čia nebepadarysi, tokia duotybė… Atrodytų, pasukome begalinės atjautos ir tolerancijos keliu, o gal išties dabar tokia situacija, kad aklasis veda akląjį? Sergantieji ėmė gydyti sergančiuosius Ne išimtis ir psichologijos klasikai: Freudui ėmė atrodyti, kad sveikas žmogus yra tas, kuris laisvai išreiškia savo seksualines fantazijas, Adleriui – tas, kuris nebesijaučia menkavertis, Horney – tas, kuris ramus, Rogersui – tas, kuris save realizuoja…”
― Lina Vėželienė, Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete

“Nors, be abejo, nerastume nė vieno žmogaus, kur, butų galima be vargo priskirti kuriam nors tipui, yra pastebėtos tokios meilės ir polinkio į psichikos ligą sąsajos: depresinės asmenybės nepajėgia mylėti savęs, bet slapta trokšta, kad jas, tokias nesėkmingas ir nevertas, mylėtų kas nors kitas; narcisistinės asmenybės pyksta, kad jų niekas nesugeba mylėti taip, kaip jos yra vertos; kompulsinės bando kontroliuoti, kad kiti jas mylėtų tinkamai, ir nusivilia, kai tas nepavyksta; isterinės nepasotinamos meile: jos lipa į sceną, rengia vaidinimus, alpsta, apsipila ašaromis, kad kuo daugiau žmonių pamatytų, kaip labai jas reikia mylėti. Nesocialios vaikšto su visais persipykusios ir deklaruoja, kad geriausia gyventi vienam: „Nereikia man tos meilės! Apsieisiu ir be jos!”
― Lina Vėželienė, Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete